Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovo UAB „Norfos mažmena“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui UAB „Norfos mažmena“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, tretysis asmuo UAB „Serneta“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

nurodo, kad įskaitymą atsakovas atliko, kadangi ieškovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, t.y. nepašalino negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), trūkumų, nors nuo tarp šalių pasirašytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir patalpų priėmimo – perdavimo akto pasirašymo dienos praėjo daugiau nei 5 metai. Įskaitymas buvo atliktas nepažeidžiant LR CK 6.130-6.134 str. nuostatų. Byloje nebuvo suformuluotas ieškinio reikalavimas apelianto vienašalį sandorį pripažinti negaliojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu sprendė savo iniciatyva. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė ieškinio ribas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymui, t.y. 1) šalys turėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų – apeliantas turėjo sumokėti ieškovui 33 650 Lt nuomos mokesčio likutį, o ieškovas turėjo sumokėti apeliantui 33 650 Lt už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą; 2) šalių reikalavimai buvo priešpriešiniai; 3) šalių reikalavimai buvo vienarūšiai; 4) abu reikalavimai galiojo; 5) abu reikalavimai buvo vykdytini; 6) abu reikalavimai buvo apibrėžti; 7) nebuvo CK 6.134 str. 1 d. nustatyti įskaitymo draudimai. Pirmosios instancijos teismas sprendimo dėl 39 750 Lt baudos neįskaitymo už gyvenamąsias patalpas, esančias Žuvininkų g. 5, Šiauliuose, nemotyvavo, nesirėmė jokiais byloje pateiktais įrodymais, dėl jų sprendime visiškai nepasisakė. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas, CPK 185 str., 270 str. 4 d. 2 bei 3 p., nepateikė motyvuotų argumentų, kokiais kriterijais remiantis šiuo atveju įskaitymas buvo negalimas; teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 1414,88 Lt delspinigių ir 5249,50 Lt kompensacinių palūkanų. Šie reikalavimai yra išvestiniai reikalavimai iš ieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo, todėl atmetus ieškinį, atmestini ir išvestiniai reikalavimai. Teismas už tą patį kalendorinį laikotarpį priteisė ir netesybas – 1414,88 Lt delspinigių, ir 5249,50 Lt kompensacinių palūkanų. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Šiuo atveju nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas (CK 6.258 str. 2 d.). Apelianto nuomone, šiuo atveju sutartinės netesybos yra didesnės už kompensacines palūkanas, todėl turėjo būti priteistos tik sutartinės netesybos, kurios apėmė ir kompensacines palūkanas..

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apelianto UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinis skundas atmestinas, apelianto UAB „Norfos mažmena“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-05-24 sprendimas keistinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino iš dalies. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė 1414,88 Lt delspinigių už tą patį laikotarpį, todėl šioje dalyje naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmeta.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad 2003-12-19 tarp šalių buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurios pagrindu atsakovas atlygintinai nuo 2003 m. gruodžio 19 d. išsinuomojo 1478,38 kv.m. ploto patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini) (b.l. 7-12). Sutarties 4.3 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti kasmėnesinį nuomos mokestį, kurio dydis – 20 Lt už vieną kv.m. Visas mėnesio nuomos mokestis sudaro 29 567,6 Lt, neįskaitant PVM (b.l. 8). 2008-07-01 ieškovas pateikė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras Nr.0489 – 34889,77 Lt sumai, 2010-06-01 Nr. 3220 – 35776,80 Lt sumai už patalpų (duomenys neskelbtini) nuomą, tačiau atsakovas sąskaitas apmokėjo tik dalinai ir neapmokėta suma sudaro 39 750,00 Lt. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų paaiškinimų, jis atliko 39 750,00 Lt įskaitymą pagal aktus dėl baudos skyrimo (b.l. 151; 154;156;158). Atsakovui sumokėjus dalį nuomos mokesčio buvo išsiųstos pretenzijos ir pareikalauta sumokėti skolą (b.l.15-17).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju neegzistavo visos būtinosios sąlygos priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, todėl pagrįstai iš atsakovo ieškovui priteisė įsiskolinimą pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai yra įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra galimas tik esant atitinkamoms sąlygoms: pirma, galima įskaityti, kai prievolės šalis sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius – ir skolininkas ir tokie šalių tarpusavio santykiai gali susiklostyti esant dviem sutartims arba kelioms prievolėms, nesvarbu, kokiu pagrindu jos atsirado. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Pavyzdžiui, abiejų prievolių dalykas yra pareiga perduoti tam tikrą sumą arba atlikti vienarūšes paslaugas, perduoti to pačios rūšies daiktus ir panašiai. Taigi negalima įskaityti, jeigu vienos šalies pareiga yra perduoti pinigus, o kitos – teikti paslaugas. Trečia, vienas reikalavimas turi visiškai ar iš dalies padengti kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi galioti. Penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini. Šešta, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Septinta, abu reikalavimai turi galioti ir būti apibrėžti. Pažymėtina tai, kad šios sąlygos turi būti tikrinamos, kai dėl įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, o taip pat kai tai buvo padaryta vienos šalies pareiškimu.

Ieškovo reikalavimai atsakovo atžvilgiu kilo 2003 m. gruodžio 19 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) pagrindu. Tuo tarpu kaip tvirtina atsakovas, jo reikalavimo teisė, kurios pagrindu jis atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsirado kaip bauda, ieškovui nevykdant 2005 m. rugsėjo 8 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), sutarties sąlygų, o būtent, nepašalinus patalpų trūkumų ir nebendradarbiaujant. Ieškovas teigia, kad niekada nepripažino atsakovo vienašališkai surašytų aktų dėl baudų skyrimo, be to, nei viena sutartimi atsakovui nebuvo numatyta teisė skirti ieškovui baudas dėl kokių nors sutarties sąlygų nevykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas, įrodinėdamas, kad turėjo teisę ieškovui skirti baudas ir jas įskaityti, nepateikė teismui jokių tokios teisės egzistavimą patvirtinančių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę ieškovo atžvilgiu, kas būtų pagrindas vienarūšių reikalavimų įskaitymą pripažinti galiojančiu. Aplinkybė, kad tarp šalių buvo susiklostę nuolatiniai ilgalaikiai verslo santykiai, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog šalys bet kokia tvarka, bet kokių sutarčių pagrindu ir bet kada viena kitos atžvilgiu gali atlikti įskaitymus, juolab, kad nagrinėjamu atveju ieškovas visada ginčijo atsakovo vienašališkai paskirtas baudas, o atsakovas neįrodė kokiu pagrindu tokias baudas skyrė ieškovui. Taigi pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, pagrįstai nusprendė, jog neegzistavo visos būtinosios sąlygos vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo skolą už negyvenamųjų patalpų nuomą.

Kadangi atsakovas neįrodė, kad turi galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymui būtinų sąlygų egzistavimo, o taip pat dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtų sąlygų buvimu, nes laiko jas teisiškai nereikšmingomis.

Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje iš atsakovo priteisdamas 39 750 Lt skolos, peržengė ieškinio ribas, nes byloje nebuvo suformuluotas ieškinio reikalavimas įskaitymą, kaip vienašalį sandorį, pripažinti negaliojančiu, o pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo šį klausimą sprendė savo iniciatyva. Iš minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-20 nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-177/2012) paaiškinimų seka, kad asmuo, nesutikdamas su kitos šalies vienašaliu netesybų įskaitymu į šalių tarpusavio atsiskaitymą, neprivalo reikšti savarankiško reikalavimo pripažinti įskaitymą neteisėtu. Tokiu atveju pakanka vien asmens aktyvių veiksmų, rodančių jo nesutikimą su tokių netesybų įskaitymu, t.y. ir kreipiantis į teismą bei prašant įskaitymo sumą priteisti iš kitos šalies, kaip nagrinėjamu atveju ir pasielgė ieškovas. Dėl šių aplinkybių konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir priėjęs pagrįstos išvados, kad šioje dalyje netesybų skaičiavimas ir įskaitymas nebuvo galimas, teisėtai atmetė atsakovo teiginius dėl atlikto įskaitymo bei šioje dalyje ieškovui priteisė 39 750 Lt nesumokėtos skolos. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas neperžengė šalių procesiniais dokumentais suformuluotų bylos ribų. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų niekuo neparemti, deklaratyvaus pobūdžio, todėl šioje dalyje atsakovo UAB „Norfos mažmena“ apeliacinis skundas atmestinas.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo ir 1414,88 Lt dydžio delspinigius ir 5249,50 Lt dydžio palūkanas, iš esmės taikė atsakovui dvigubą atsakomybę. Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių. Netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo sutartinę prievolę. LR CK 6.261 str. taip pat numatyta, kad kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, tai jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas. Jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Dėl termino praleidimo minimalūs kreditoriaus nuostoliai yra preziumuojami, t.y. iš anksto laikomi padarytais, o jų dydis yra nustatytas pagal sutartyje susitartą ar įstatymo numatytą tarifą (CK 6.210 str.). Pažymėtina, kad už sutartinės prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kreditorius gali reikalauti taikyti skolininkui dviejų formų sutartinę civilinę atsakomybę: netesybų išieškojimą ir (ar) nuostolių atlyginimą (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Tuo atveju, jeigu kreditorius prašo dėl prievolės pažeidimo ir nuostolių, ir netesybų, pastarosios yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą (CK 6.73 str. 1 d., 6.258 str. 2 d.). Netesybų įskaitymo esmė ta, kad kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti sutartyje nustatytas netesybas – delspinigius bei įstatymines palūkanas. Priteistų delspinigių dydis yra mažesnis už priteistą palūkanų dydį. Kaip minėta, įstatyminės palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių pagrįstumo kreditoriui nereikia įrodinėti, o prašomos priteisti netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Dėl šių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ir 1414,88 Lt dydžio delspinigius ir 5249,50 Lt dydžio palūkanas, todėl, iš dalies tenkinant atsakovo UAB „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą skundžiamas teismo sprendimas keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 1414,88 Lt dydžio delspinigiai.

Kadangi skundžiamo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 1414,88 Lt dydžio delspinigiai, panaikinta, ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl delspinigių dydžio, nebetenka prasmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Pakeitus pirmosios instancijos sprendimą dalyje ir jį panaikinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos priteistos pirmosios instancijos teisme, t. y. atmetus ieškinio reikalavimus dėl 1414,88 Lt delspinigių priteisimo, atitinkamai mažinamas iš atsakovo ieškovo naudai priteistas žyminis mokestis – 42,47 Lt suma, bei iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, priteisiamas žyminis mokestis iš ieškovo proporcingai patenkintų reikalavimų daliai atsakovo naudai – 43,74 Lt (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kurią iš atsakovo UAB „Norfos mažmena“ ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priteisti 1414,88 Lt dydžio delspinigiai.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB ,,Norfos mažmena“ iš ieškovo UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 86,21 Lt bylinėjimosi išlaidų.