Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Lietuvių kilmei patvirtinti, kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini). Baltarusijoje išduotą savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad jos tėvas D. S. J. yra lietuvis, taip pat pareiškimą, kad pareiškėja laiko save lietuve.

Ginčui aktualus teisinis reglamentavimas ir teisminė praktika

PĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmės asmuo - asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. PĮ 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu.

UTPĮ 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas (UTPĮ 53 str. 1 d., 3 d.).

UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo. To paties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis per šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikia prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, o pagal 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą - jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu.

LNG Aprašo 16.1. punkte nustatyta, kad UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą patvirtina šie dokumentai:

16.1.1. dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje;

16.1.2. dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis;

16.1.3. vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nurodytuose aprašo 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose, nesutampa su asmens duomenimis aprašo 5.1 papunktyje nurodytame kelionės dokumente.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, jog vadovaujantis PĮ 39 straipsnio 4 dalies nuostata, lietuvių kilmei pagrįsti būtina pateikti tėvų (vieno iš tėvų) arba senelių (vieno iš senelių) lietuvių kilmę įrodančius dokumentus. Tai reiškia, kad norėdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad asmuo yra lietuvių kilmės, jis (ji) privalo įrodyti savo lietuvių kilmę (LVAT 2007 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-636-07).

Kadangi atsakovas ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėja neįvykdė reikalavimo pateikti papildomus dokumentus, kurių jis tvirtino neturintis, nagrinėjamam ginčui aktualios Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 12 straipsnio, reglamentuojančio informacijos gavimą ir tarnybinę pagalbą, nuostatos. Pagal šio straipsnio 1 dalį, dokumentų ir informacijos, reikalingų administraciniam sprendimui priimti, reikalavimas iš asmenų turi būti teisėtas ir motyvuotas. To paties straipsnio 2 dalyje imperatyviai reglamentuojama, kad viešojo administravimo subjektas gali reikalauti tik tų dokumentų ir informacijos, kurių nėra valstybės registruose ar kitose valstybės informacinėse sistemose. Papildomai pažymėtina, kad šio straipsnio 4 dalyje reglamentuojama ir viešojo administravimo subjekto teisė motyvuotai prašyti kito viešojo administravimo subjekto pateikti dokumentus, informaciją ar nuomonę pagal kompetenciją, kurių reikia administraciniam sprendimui priimti, arba tarnybinės pagalbos.

Bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja yra užsienietė, todėl į tai atsižvelgtina vertinant ją kaip silpnesniąją ginčo teisinio santykio pusę. Šiuo aspektu nagrinėjamam ginčui itin aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą).

Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., LVAT 2005 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Toks individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Šiuo atveju gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą nurodyti jame ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertintų reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis ir LVAT išaiškinimais, nagrinėjamu atveju pareiškėja, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kaip lietuvių kilmės asmuo, privalo šią aplinkybę įrodyti. Savo kilmę pareiškėja grindžia tuo, kad jos senelis J.-A. S., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo lietuvis ir teigia, kad šią aplinkybę įrodo jos senelio gimimo liudijimas, jos tėvo ir jos pačios gimimo liudijimai, kuriuose įrašyta, kad tiek pareiškėjos tėvas, tiek senelis yra lietuviai. Pareiškėja taip pat pateikė į bylą Lietuvos valstybės archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos senelis gimė ir buvo pakrikštytas Lietuvoje.

Pareiškėja nurodo, kad minėtus tėvo ir senelio gimimo liudijimus bei senelio nuosavybės dokumentus ir kitus duomenis teikė atsakovui kartu su prašymu dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo, todėl atsakovui pareiškėjos kilmę patvirtinantys duomenys buvo tiesiogiai prieinami.

Atsakovas savo ruoštu teigia ir Sprendime konstatavo, kad neturi duomenų apie kokį nors pareiškėjos ar jos tėvų ryšį su Lietuva, kadangi pareiškėjos pateiktas gimimo liudijimas nepatvirtina jos tėvo kilmės, o kitų dokumentų pareiškėja per atsakovo nustatytą terminą (iki 2024 m. gegužės 31 d.) nepateikė.

Vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas visų pirma pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjos skundo teiginių, jog prašydama išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą bei prašydama leidimo nuolat gyventi ji atsakovui teikė savo tėvo ir senelio gimimo liudijimus. Byloje esantis pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 10 d. prašymas išduoti (pakeisti) lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą bei jo priedai patvirtina, kad vieninteliai prie šio prašymo pateikti dokumentai buvo pareiškėjos paso kopija, pareiškimas, kuriame ji patvirtina laikanti save lietuve, ir jos pačios gimimo liudijimo kopija su vertimu. Šie dokumentai minimi ir Migracijos departamento 2024 m. liepos 10 d. sprendime Nr. 24S163015, kuriame nurodoma, kad lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas 2014 m. kovo 4 d. pareiškėjai buvo išduotas būtent vadovaujantis jos gimimo liudijime esančiu įrašu apie tėvo tautybę (lietuvis). Pareiškėjos 2024 m. sausio 4 d. prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi nurodoma, kad prie jo teikiama pareiškėjos paso kopija, lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo kopija ir pažyma dėl neteisėtumo. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėja atsakovui būtų teikusi byloje esančią Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą apie savo senelio lietuvišką kilmę.

Pareiškėja neginčija aplinkybės, kad gavusi 2024 m. gegužės 14 d. atsakovo pranešimą, kuriame buvo nurodyta pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos tėvo ir senelių kilmę, pavyzdžiui, jų gimimo liudijimus, ji šių dokumentų nepateikė.

Taigi, pareiškėjos skundo teiginys, kad ji teikė atsakovui savo senelio ir tėvo gimimo liudijimus, neatitinka tikrovės.

Nors byloje nenustatyta, kad pareiškėja asmeniškai būtų teikusi atsakovui savo tėvo ir senelio gimimo liudijimus, visgi teismas sutinka su pareiškėjos pozicija, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog apskritai neturi jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjos tėvo D. S., o tuo pačiu – ir apie jos pačios, lietuvių kilmę bei jos ar jos tėvų ryšį su Lietuva.

Iš bylos duomenų matyti, kad pačiam pareiškėjos tėvui D. S. nuo 2017 m. vasario 3 d. yra išduotas tebegaliojantis lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas (duomenų apie jo panaikinimą nėra). Byloje nepaneigta aplinkybė, kad minėtas pažymėjimas pareiškėjos tėvui (taip pat ir toks pats pažymėjimas jo sesers dukteriai) išduotas būtent tuo pagrindu, kad pareiškėjos senelis, D. S. tėvas, J. A. S. buvo lietuvis.

Atsižvelgiant į tai, kad D. S. yra išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, Migracijos departamento ginčijamo Sprendimo ir atsiliepimo argumentai, jog lietuvių kilmės asmens D. S. duktė neįrodė savo pačios lietuvių kilmės, laiku nepateikdama reikalaujamų dokumentų, prieštarauja logikai ir bendriesiems protingumo bei objektyvumo principams.

Teismas konstatuoja, ir atsakovas nepaneigė, kad tiek D. S. išduoto pažymėjimo kopija, tiek jo išdavimą pagrindžiantys duomenys, tarp kurių neabejotinai turėjo būti bent jau jo paties gimimo liudijimas, kuriame įrašyta jo tėvo (pareiškėjos senelio) lietuvių tautybė, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo ir tebėra atsakovo duomenų bazėje esančioje D. S. asmens byloje. Net jei būtų vertinama, kad šių duomenų atsakovas dėl kokių nors priežasčių nebeturėjo ar turėjo ne visus, pažymėtina, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis VAĮ 12 straipsnio nuostatomis, savo iniciatyva galėjo kreiptis į Lietuvos archyvus dėl duomenų apie pareiškėjos tėvą ir senelius gavimo. Atsakovo argumentai, kad jis šia teise nepasinaudojo, nes trūko informacijos apie pareiškėjos tėvų ir senelių ryšį su Lietuva, laikytini nepagrįstais, kadangi dar 2013 m. teikdama prašymą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškime buvo nurodžiusi, kad deklaruoja save lietuve būtent dėl senelio J.-A. S. lietuvių kilmės. Šį dokumentą atsakovas neginčijamai turėjo savo dispozijoje, kadangi pats jį pateikė teismui kartu su atsiliepimu. Be to, atsakovas tiek Sprendime, tiek 2024 m. liepos 10 d. sprendime dėl lietuvių kilmės pažymėjimo panaikinimo nurodė, jog iš naujo vertino pareiškėjos 2013 metais kartu su prašymu dėl kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo teiktus dokumentus, taigi, tarp jų ir minėtą pareiškimą, kuriuo pareiškėja savo lietuvišką kilmę sieja su senelio lietuviška kilme.

Teismo vertinimu, atsakovo turimi duomenys apie pareiškėjos tėvą, t. y. pareiškėjos pateiktas gimimo liudijimas, D. S. asmens bylos duomenys (jo lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas ir jį pagrindžiantys dokumentai) bei pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. teiktas pareiškimas, kuriame nurodyta, kad ji save laiko lietuve būtent dėl senelio J. A. S. kilmės, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti pačios pareiškėjos lietuvių kilmę arba mažų mažiausiai – vadovaujantis VAĮ 12 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamu tarpinstitucinės pagalbos principu kreiptis į Lietuvos archyvus dėl duomenų apie pareiškėjos tėvą ir senelį gavimo, jei, atsakovo nuomone, šiuos duomenis buvo būtina gauti pakartotinai arba patikslinti.

Atsižvelgiant į tai, kad pats atsakovas išdavė pareiškėjos tėvui lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą bei savo žinioje turėjo ne tik jo asmens bylą su atitinkamais jo kilmę patvirtinančiais duomenimis, bet ir pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškimą, kuriame nurodoma senelio vardas, pavardė ir tautybė, teismas laiko visiškai nepagrįstais Sprendimo motyvus, jog atsakovas neturi jokių duomenų apie pareiškėjos ar jos tėvų ryšį su Lietuva bei neturi pagrindo kreiptis į Lietuvos archyvus, nes nežino pareiškėjos tėvo ir senelių gimimo datų, vietų ir ar jie gimė/gyveno Lietuvoje.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsakovo 2024 m. gegužės 14 d. pranešime sistemoje MIGRIS pareiškėjai suformuluotas reikalavimas pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad jos tėvas D. S. ir jo tėvai yra/buvo lietuviai, laikytinas pertekliniu ir neatitinkančiu VAĮ 12 straipsnio nuostatų, įpareigojančių atsakovą reikalauti iš pareiškėjos tik tų dokumentų ir informacijos, kurių nėra jo paties informacinėse sistemose.

Nors ir sutiktina, kad pareiškėja prašomų dokumentų laiku nepateikė, tokie duomenys atsakovui buvo prieinami jo paties duomenų bazėje arba papildomai galėjo būti prieinami kreipiantis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą, pasinaudojant VAĮ numatyta teise prašyti informacijos iš kitų institucijų, o pagrindą tam, kaip jau minėta, atsakovas turėjo.

Atitinkamai, spręstina, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytas leidimo nuolat gyventi neišdavimo pagrindas (jeigu asmuo per nustatytą terminą nepateikia prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų), o tuo pačiu ir išvestinis pagrindas, numatytas 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (jeigu asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti), Sprendime buvo pritaikyti nepagrįstai.

Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, konstatuodamas, kad pareiškėja, būdama duktė asmens, kurio lietuvišką kilmę yra patvirtinęs pats atsakovas savo išduotu pažymėjimu, negali būti laikoma lietuvių kilmės asmeniu, nes neįvykdė perteklinio Migracijos departamento reikalavimo pakartotinai pateikti paties atsakovo turimus duomenis apie savo tėvo kilmę, pažeidė ne tik VAĮ 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias reikalauti jau turimos ar prieinamos informacijos, bet ir nesilaikė gero viešojo administravimo principo, VAĮ reglamentuojamų viešojo administravimo efektyvumo ir proporcingumo principų (VAĮ 3 str. 3 p., 10 p.) ir pamatinių protingumo bei teisingumo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas negali būti laikomas teisėtu.

Konstatuodamas Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, teismas taip pat pabrėžia, kad individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.).

Nagrinėjamu atveju atsakovo Sprendime išdėstyti motyvai, jog pareiškėjos gimimo liudijime įrašyta tėvo tautybė kelia abejonių, nes šis įrašas galimai padarytas tyčia, dėl patogumo ar per klaidą, yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir laikytini samprotaujamojo pobūdžio prielaidomis, kurios negali būti teisėtu administracinio akto pagrindu.

Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5-6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, priimdamas Sprendimą atsakovas nesurinko visos aktualios informacijos, neatliko individualaus pareiškėjos situacijos vertinimo pagal savo paties turimus bei jos pateiktus duomenis, todėl Sprendimas yra netinkamai motyvuotas, neišsamus ir neobjektyvus.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad Sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą).

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus

Tenkinus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašė priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prie skundo pateikė Advokatų profesinės bendrijos „ReLex“ sąskaitą faktūrą (Serija: RL Nr. 0268) ir mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad pareiškėja sumokėjo 822,50 Eur dydžio išlaidas už advokato Ryčio Satkausko teiktas teisines paslaugas rengiant skundą teismui ir atstovaujant pareiškėją teisme.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).

Pareiškėjos patirtos 822,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už skundo parengimą ir advokato atstovavimą teismo posėdžio metu visiškai atitinka Rekomendacijų nuostatas ir neviršija maksimaliai galimų priteisti dydžių už tokio pobūdžio teisinių paslaugų teikimą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja yra sumokėjusi 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris taip pat yra priteistinas iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 24S241877, kuriuo nuspręsta neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Priteisti pareiškėjai A. S. 845 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.