- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- I-3430-815/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01524-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Pareiškėjas
- G. V.
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos l. e. Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas Gintarui Motuzui, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atstovei – Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo juriskonsultei Viktorijai Grigaliūnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – G. V. skundą atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovei – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – G. V. (toliau – ir pareiškėjas) su 2012 m. birželio 4 d. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), neturtinę žalą – 5 200 Lt (penkis tūkstančius du šimtus litų).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. kamerose Nr. 345 ir Nr. 185 buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas – apie 8 m², pareiškėjas buvo periodiškai kalinamas su 2–3 asmenimis, tačiau tikslaus kamerų plotų, kartų, kalinamųjų skaičiaus nepamena, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalimi, prašo išreikalauti iš Lukiškų TI-K visus reikiamus dokumentus.
2.2. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
2.3. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K jis kalintas nežmogiškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų, dėl ko jis patyrė didelę neturtinę žalą. Įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, jo 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A-438-121/2009), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) jis patyrė didžiulį psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, todėl sumažėjo bendravimo galimybės.
Taigi, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo / neveikimo) patirtą neturinę žalą pareiškėjas vertina 5 200 Lt ir prašo šią sumą priteisti iš atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.
II
Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8–11) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
Laikotarpiais 2010 m. rugpjūčio 31 d. ryte, nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. vakaro iki 2010 m. rugsėjo 10 d. ryto, 2010 m. rugsėjo 14 d. ryte, asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko Įsakyme Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, t. y. kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.
2. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.
3. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama; vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
4. Pasak pareiškėjo, dėl kalinimo Lukiškių TI-K jam pablogėjo sveikata. Pažymėtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K, esant būtinumui, visada buvo suteikiama reikiama pagalba ir reikiamas gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, todėl negalima teigti, kad sveikata jam pablogėjo būtent dėl kalinimo Lukiškių TI-K.
5. Žalos atlyginimas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų siejamas su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai viešojo administravimo subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis.).
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas; žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.
Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
III
Atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 24–26) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.
1. Pareiškėjas skunde teismui iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, daugiau jokių nusiskundimų ir pretenzijų nereiškė, taigi, kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų.
2. Pagal Įsakymą Nr. V-124 vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m²; Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatytas HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Pagal Civilinio kodekso nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių objektyvių įrodymų nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti dėl jam padarytos neturtinės žalos.
3. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas deliktinės atsakomybės atvejis, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimų departamento ar Lukiškių TI-K pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios Lukiškių TI-K veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.
4. Laisvės atėmimo vietų perpildymas yra gerai žinoma problema, kuri pagal esamas galimybes ir valstybės finansines išgales yra sprendžiama. Šioje byloje aktualu tai, kad siekiant pagerinti įkalintų asmenų gyvenamąją aplinką Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą. Šios strategijos vienas iš pagrindinių tikslų – per trumpiausią laiką ir kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Priemonių plane numatyta iki 2017 m. pastatyti naujų tardymo izoliatorių, taigi, įgyvendinus šią priemonę tardymo izoliatorių perpildymo problema turėtų būti išspręsta, pagerės juose laikomų suimtųjų gyvenimo sąlygos.
5. Pareiškėjas skunde daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais, o nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Kaip nurodo pats pareiškėjas, Lukiškių TI-K kamerose, kai vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje buvo mažesnis kaip 3,6 m², jis buvo laikomas trumpą laikotarpį. Pareiškėjas laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo ir tai tiesiogiai nesusiję su Kalėjimų departamento veiksmais. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Dar kartą pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jam padarytos neturtinės žalos, nes tokios žalos faktas nėra patvirtintas neginčijimais įrodymais. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
6. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymuose numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas: 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymuose numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl teigtina, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
7. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios informacijos nerinko ir nenagrinėjo, be to, informacijos, susijusios su konkrečių suimtųjų laikymų laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamentas nekaupia.
Kadangi pareiškėjas teismui skundžia ne Kalėjimų departamento, o Lukiškių TI-K veiksmus, todėl, vadovaujantis ABTĮ 48 straipsniu, atsakovu šioje administracinėje byloje pripažintinas Lukiškių TI-K, o Kalėjimų departamentas – trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
IV
1. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, atstovė – Lukiškių TI-K juriskonsultė Viktorija Grigaliūnaitė (2012 m. kovo 9 d. įgaliojimas Nr. 9-5740 „Dėl atstovavimo teismuose“ (b. l. 38)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundo netenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovas – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos l. e. Teisės ir personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas Gintaras Motuzas (2012 m. rugsėjo 28 d. įgaliojimas Nr. 1S-3024 (b. l. 37)), remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta
1.1. Pareiškėjas – G. V. į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. gruodžio 22 d. (kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė (b. l. 12)).
1.2. Pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo laikomas šiose kamerose (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą (b. l. 8–11)):
– nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. – kameroje Nr. 345, kurios plotas – 7,95 m² (ryte – 4, vakare – 4 asmenys);
– nuo 2010 m. rugpjūčio 11 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. – kameroje Nr. 345 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys);
– 2010 m. rugpjūčio 27 d. – kameroje Nr. 345 (ryte – 3, vakare – 4 asmenys);
– 2010 m. rugpjūčio 28-29 d. d. – kameroje Nr. 345 (ryte – 4, vakare – 4 asmenys);
– 2010 rugpjūčio 30 d. – kameroje Nr. 345 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys);
– 2010 rugpjūčio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 218, kurios plotas – 6,83 m² (ryte – 1, vakare – 1 kameroje);
– 2010 rugsėjo 8 d. – kameroje Nr. 185, kurios plotas 7,94 m² (ryte – 3, vakare – 2 asmenys);
– 2010 rugsėjo 9 d. – kameroje Nr. 185 (ryte – 2, vakare – 2 asmenys);
– 2010 rugsėjo 10 d. – kameroje Nr. 185 (ryte – 2, vakare – 3 asmenys);
– nuo 2010 rugsėjo 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d. – kameroje Nr. 185 (ryte – 3, vakare – 3 asmenys);
– 2010 rugsėjo 14 d. – kameroje Nr. 185 (ryte – 2, vakare – 4 asmenys).
1.3. Lukiškių TI-K (toliau – ir Užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (toliau – ir Vykdytojas) 2009 m. gruodžio 24 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (b. l. 16–19), pagal kurią Vykdytojas įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Užsakovo sutartyje numatytų patalpų priežiūrą, siekiant išaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir jų naikinimo darbus, o Užsakovas įsipareigoja apmokėti už šiuos darbus sutartyje nustatytomis sąlygomis. Vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo Užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga užtikrinti jų naikinimą, Užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo darbus jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną, atlikti einamuosius profilaktinius patikrinimus ir priežiūrą ne rečiau kaip 4 kartus per mėnesį. 2010 m. lapkričio 30 d. minėta sutartis buvo pratęsta vieneriems kalendoriniams metams susitarime dėl sutarties pratęsimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 20).
Lukiškių TI-K (toliau – ir Užsakovas) ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (toliau – ir Vykdytojas) 2012 m. sausio 3 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 (b. l. 21–23), pagal kurią Vykdytojas įsipareigojo savo lėšomis ir darbo jėga atlikti Užsakovo sutartyje numatytų patalpų priežiūrą, siekiant išaiškinti buitinių kenkėjų buvimą ir jų naikinimo darbus, o Užsakovas įsipareigoja apmokėti už šiuos darbus sutartyje nustatytomis sąlygomis. Vykdytojas, be kita ko, įsipareigojo Užsakovo nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais ir savo medžiagomis bei darbo jėga užtikrinti jų naikinimą, Užsakovui pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo darbus jų veisimosi vietose per vieną darbo dieną.; šios sutarties galiojimo terminas – iki 2012 m. gruodžio 31 d.
2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas – G. V. kalėjo tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 345 ir Nr. 185 buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus.
Pabrėžtina, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti. Tačiau pabrėžtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, pareiškėjas – G. V. kvestionuoja jo laikymo sąlygų teisėtumą, jų atitikimą būtent pastarajame teisės akte įtvirtintoms teisės normoms. Pareiškėjas visiškai nepateikė jokių įrodymų dėl Lukiškių TI-K antisanitarinių sąlygų, o atsakovė – priešingai, t. y. pagrindė, kad Lukiškių TI-K yra pakankamai tinkamos kalinamųjų laikymo sąlygos (b. l. 16–23).
3. Minėta, kad pareiškėjas – G. V. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturtinę žalą – 5 200 Lt. Pareiškėjas teigia, kad patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko visavertis jo gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3.2. Šiame sprendime teismas konstatuoja neteisėtų veiksmų faktą, nes nustatyta, jog G. V. nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., 2010 m. rugsėjo 8 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 10 d. vakare, nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. rugsėjo 13 d., 2010 m. rugsėjo 14 d. vakare būnant Lukiškių TI-K, buvo pažeidžiamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam Lukiškių TI-K kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, aktualiu sprendžiamai administracinei bylai laikotarpiu (nuo 2010 m. liepos 22 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d.) jis buvo laikomas 44,5 dienos netinkamai (kitas dienas pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K arba buvo laikomas tinkamai). Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Nagrinėjamoje administracinėje byloje įrodymai, kad dėl kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinei, nepateikti.
Tačiau ypač pabrėžtina, kad, nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau reikia atsižvelgti į tai, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme). Nagrinėjamoje administracinėje byloje skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas 2012 m. birželio 6 d. (išsiųstas 2012 m. birželio 5 d. (žr. voką (b. l. 4))), t. y. praėjus beveik 2 metams po to, kai pasibaigė laikotarpis, kuriuo pareiškėjas skundėsi dėl netinkamo kalinimo Lukiškių TI-K. Į bylą nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, skundėsi dėl kalinimo sąlygų. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kreipėsi į teismą praėjus tikrai ilgam laikui (beveik 2 metams), pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, kad pareiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos – ji grindžiama tik bendromis prielaidomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Tokią teismo poziciją sustiprina tai, kad pareiškėjas – G. V. į teismo posėdį neatvyko, net nesistengė pagrįsti neturtinės žalos fakto. Vadinasi, pareiškėjas siekia pasipelnyti, o ne sąžiningai reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią būtų patyręs dėl dvasinių ir kitokio pobūdžio išgyvenimų.
4. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Kadangi šioje administracinėje byloje nustatyti tik neteisėti valstybės institucijų veiksmai, tačiau nenustatytas žalos padarymo faktas, o nustatyti tik pareiškėjo – G. V. siekiai pasipelnyti iš valstybės, todėl jo skundas negali būti tenkinamas ir atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo – G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.