Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovams D. U., A. M. ir I. Č., atsakovo atstovui G. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas SĮ „Susisiekimo paslaugos“2015-07-31kreipėsi į teismą su skundu (1-2b. l.), kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau - VMI) 2015-06-22 turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-5881 (toliau – skundžiamas turto arešto aktas).

Skunde nurodė, kad 2015-07-03 gavo skundžiamą turto arešto aktą, kuriuo areštuota 1 251 416 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) permoka. Pareiškėjo teigimu, PVM nepriemokos neturi, kurios sumokėjimo užtikrinimui būtų reikalingas turto areštas. 2014 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaracijoje į PVM atskaitą įtraukė 1 251 416 Eur pirkimo PVM, tokiu būdu susidarė analogiško dydžio PVM permoka. 2014-11-20 pateikė prašymą VMI gražinti minėto dydžio sumos PVM permoką, tačiau VMI 2014-12-22 priėmė sprendimą šios permokos negrąžinti. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, apskundė jį Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybes (toliau - MGK). MGK2015-04-10 sprendimu paliko galioti VMI sprendimą.

Nurodė ir tai, kad VMI 2015 birželio mėn. atliko pareiškėjo vieno mėnesio (kuomet susidarė 1 251 416 Eur PVM permoka) PVM deklaracijos mokestinį patikrinimą. Patikrinimo akte VMI konstatavo, kad pareiškėjas į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė pirkimo PVM. Akte pateikiama išvada yra tapati išvadai, ginčijamai anksčiau minėto mokestinio ginčo situacijoje. Tačiau šiuo atveju, VMI nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas turi papildomai sumokėti 1 251 416 Eur PVM. Pareiškėjas pateikė VMI pastabas dėl 2015-06-19 patikrinimo akto Nr. (21.31-28) FR0680-460 (toliau – 2015-06-19 patikrinimo aktas) ir jo išvados nepagrįstumo, tačiau iki šiol nesulaukė sprendimo.

VMI patikrinimo akto išvadą, kuria pareiškėjui priskaičiuota 1 251 416 Eur papildomai į biudžetą mokėtina suma, laiko nepagrįsta. Akcentavo, kad bendrovė nėra susigrąžinusi iš biudžeto 1 251 416 Eur permokos ir nėra ja mažinusi mokėtino pardavimo PVM. Ši suma tėra deklaruota kaip PVM permoka, dėl kurios susigrąžinimo teisės vyksta mokestinis ginčas. Be to, skundžiamame turto arešto akte suma įvardijama kaip PVM permoka. Ši suma negali būti vienu metu permoka ir nepriemoka. Papildomos PVM sumos apskaičiavimas pareiškėjai vertintinas kaip fiktyvios nepriemokos sukūrimas.

VMI areštuodama PVM permoką, pažeidė proporcingumo principą. Taip pat, priskaičiuojant pareiškėjui papildomą į biudžetą mokėtiną PVM, kai ši suma nėra grąžinta ar įskaityta kitomis mokestinėmis prievolėmis padengti ir pareiškėjas šia suma nemažino mokėtino į biudžetą pardavimo PVM, buvo pažeidžiami protingumo ir teisingumo kriterijai. Taigi mano, kad taikyti turto areštą nebuvo pagrindo, nes pareiškėjas neturėjo mokestinės nepriemokos, o pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 1 dalį, turto areštu yra siekiama užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Pareiškėjas nesutinka ir su tuo, kad šiuo atveju buvo viena iš MAĮ 101 straipsnyje numatytų sąlygų taikyti turto arešto procedūrą - pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti, parduoti ar kitu būdu netekti jam priklausančio turto. Teigė, kad pareiškėjas yra mokus, neturi jokių įsiskolinimų ir mokestinių nepriemokų, visuomet mokestines prievoles vykdė tinkamai, mokesčių įstatymų reikalavimų nepažeidė. Vykstant mokestiniam ginčui, naudoti ginčo permokos mokėtinam į biudžetą PVM mažinti, neketina.

Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktika, atsakovas argumentuoja, kad MAĮ 101 straipsnyje vartojama sąvoka „pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali savo turtą paslėpti, parduoti ar kitais būdais netekti“ reiškia tikimybę, kad mokesčių mokėtojas gali šiais veiksmais apsunkinti mokestinės prievolės vykdymą. Taigi, įvertinus turimą informaciją apie ankstesnį mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymą, turtinę padėtį ir pan., užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio galimybes, kad mokesčių mokėtojas gali savo turtą paslėpti, parduoti ar kitais būdais netekti (LVAT 2004- 11-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-944-04).Taip pat, MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje pateiktas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, galimai apsunkinsiančių mokestinės nepriemokos išieškojimą, sąrašas nėra baigtinis (LVAT 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 438-249/2011).

Skundžiamame turto arešto akte yra aiškiai nurodyta, kad rizika pasireiškia tuo, jog pareiškėjas gali paslėpti, parduoti, ar kitaip netekti turto. Visų pirma, priskaičiuota 1 251 416 Eur suma nėra mažareikšmė. Taip pat, atsižvelgdamas į pareiškėjos PVM deklaraciją, pateiktus prašymus grąžinti PVM permoką ir į tai, kad 2015-06-19 patikrinimo aktas nėra patvirtintas VMI sprendimu, VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamentas kreipėsi į VMI, prašydamas areštuoti pareiškėjo 1 251 416 Eur PVM permoką. Be to, skundžiamas turto arešto aktas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad, remiantis Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas 2015-06-19 turėjo 1 377 729 Eur PVM permoką, tačiau tuo metu vyko teisminiai ginčai. Dėl to ši permoka galėjo būti įskaityta kitiems galimiems pareiškėjo mokesčių mokėjimams padengti.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovės palaikė skundo reikalavimas remdamosi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad įmonės finansinė padėtis gerėja, įmonė neturi jokių bankinių ar kitų įsipareigojimų, todėl neegzistuoja jokios rizikos, kad ji negalėtų sumokėti apskaičiuotos nepriemokos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje ginčas kilo dėl VMI 2015-06-22 turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-5881, kuriuo areštuota SĮ “Susisiekimo paslaugos” finansinio turto dalis – deklaruota (bet ne grąžinta) PVM permoka – 1 251 416,24 Eur, teisėtumo bei pagrįstumo (5b. l.).

Skundžiamas turto arešto aktas priimtas remiantis VMI 2015-06-19 patikrinimo aktu Nr. (21.31-28)-FR0680-460 (7 – 10b. l.), kuriame nustatyta, kad pareiškėjas į 2014 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją nepagrįstai įtraukė 4 320 890 Lt (1 251 416,24 Eur) pirkimo PVM atskaitą už automatizuotos šviesoforų reguliavimo ir valdymo sistemos diegimo darbus, kurie nebuvo skirti PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Konstatuota, kad tuo įmonė pažeidė PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 62 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ. Šio įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 20 punktu, mokestinė prievolė–mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Mokestinės prievolės užtikrinimo būdų sąrašas pateiktasMAĮ95straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas (MAĮ95straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal MAĮ 101straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Taip pat, LVAT yra išaiškinęs, jog turto arešto tikslas yra apsaugoti visuomenės ir valstybės interesą, kad nustatyti privalomi mokesčiai būtų sumokėti (LVAT 2008-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑194/2008).

MAĮ101straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).

Skundžiamame turto arešto akte nurodyta, kad jis yra priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 2 punktu, skliausteliuose detalizuojant „mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu. Kaip matyti, turto arešto akte nėra konkretizuota, kurios iš MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje ar 101 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų lėmė tokio sprendimo priėmimą. Atsakovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad rėmėsi MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, tačiau skundžiamame turto arešto akte padarė rašymo klaidą - nurodant MAĮ 101 straipsnio 2 dalį, buvo nurodytas areštuojamo turto mastas, o nurodant sprendimo priežastis, nebuvo paminėta MAĮ 101 straipsnio 4 dalis.

Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos pažymėtina, kad siekiant taikyti turto areštą, kiekvienu atveju turi būti nustatyta, kad egzistuoja realus pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (LVAT administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Vadinasi, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi, mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat kai kyla rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti (LVAT administracinėje byloje Nr. A63-850/2008).

Minėta, kad ginčijamas turto arešto aktas priimtas atsižvelgiant į VMI 2015-06-19 patikrinimo aktą Nr. (21.31-28)-FR0680-460, kuris turto arešto akto priėmimo metu nebuvo patvirtintas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, kaip tai numatyta MAĮ 132 straipsnyje. Turto areštas pareiškėjui pritaikytas konstatavus, kad pareiškėjas į PVM atskaitą nepagrįstai įtraukė 4 320 890 Lt (1251416,24 Eur) pirkimo PVM už automatizuotos šviesoforų reguliavimo ir valdymo sistemos diegimo darbus, kurie nebuvo skirti PVM apmokestinamajai veiklai vykdyti ir tuo pažeidus PVM 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 62 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tuo pagrindu pareiškėjui, remiantis PVMĮ 123 straipsnio 2 dalies už 2014 m. rugsėjo mėn. apskaičiuota 4320 890 Lt (1 251 416 Eur) papildomai mokėtino į biudžetą PVM (36 b. l.).Taigi, konstatavus, kad papildomos mokesčių sumos apskaičiavimas pareiškėjui yra susijęs su jo galimai padarytais mokesčių įstatymo pažeidimais, darytina išvada, kad mokesčių administratorius galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei, kaip jos užtikrinimo būdą.

Pareiškėjas, ginčydamas skundžiamo turto arešto akto teisėtumą, siekė įrodyti, kad PVM nepriemokos jis neturi. Šiais argumentais grindžia 2015-06-19 patikrinimo akto, kurio įvykdymui užtikrinti buvo priimtas skundžiamas turto arešto aktas, neteisėtumą. Nurodė, kad šiuo metu tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo teisme vyksta ginčas dėl atsisakymo grąžinti PVM permoką. Pareiškėjo įsitikinimu, teismui priėmus jam nepalankų sprendimą, jis tik netektų teisės susigrąžinti PVM permoką, tačiau jokia prievolė valstybės biudžetui neatsirastų. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius iš esmės pakartotinai iniciavo patikrinimą dėl to paties mokesčio. Buvo atliekamas PVM deklaracijos, kurioje pareiškėjas deklaravo į atskaitą įtrauktą pirkimo PVM sumą, kurią siekia susigrąžinti kaip permoką, patikrinimas. Pareiškėjo manymu, ta pati suma negali būti ir pareiškėjo permoka, ir nepriemoka.

Pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas skundžiamo turto arešto akto teisėtumo klausimas, todėl teismas nepasisako dėl 2015-06-19 patikrinimo akto teisėtumo ir jame nustatytų faktų teisingumo. Tokio sprendimo apskundimui yra taikomos mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūros, numatytos MAĮ IX skyriuje „Mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimas. Mokestiniai ginčai“. Be to, kaip jau minėta, šis aktas turto arešto aktu surašymo metu nebuvo patvirtintas mokesčių administratoriaus sprendimu MAĮ 132 straipsnio nustatyta tvarka. Taip pat bylos duomenys rodo, kad ir šiuo metu nėra priimtas galutinis sprendimas dėl 2015-06-19 patikrinimo metu nustatytų aplinkybių, todėl 2015-06-19 patikrinimo aktas negali būti laikomas sukuriančiu pareiškėjui teises ar pareigas (51-52 b .l.).

Kaip matyti, skundžiamo turto arešto pagrindu nurodytas VMI 2015-06-19 patikrinimo aktas Nr. (21.31-28)-FR0680-460, taigi atsakovas nurodė faktines aplinkybes, bylojančias apie pareiškėjo galimai padarytus mokesčių įstatymo pažeidimus. Nagrinėjamu atveju buvo surinkti įrodymai ir pareiškėjui išaiškinti motyvai, dėl kurių taikomas turto areštas. Aplinkybė, kad skundžiamame turto arešto akte klaidingai nurodyta MAĮ 101 straipsnio 3 dalies antroji sąlyga taikyti turto areštą, vietoj MAĮ 101 straipsnio 4 dalies, nepaneigia skundžiamo turto arešto akto teisėtumo. MAĮ101straipsnio 4 dalies taikymo sąlyga – pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų – yra analogiška MAĮ 101straipsnio 3 dalies antrajai taikymo sąlygai. Teismo nuomone, formuluotės „pavojus“ ir „pagrįsta rizika“ nesudaro pagrindo MAĮ 101straipsnio 3 dalies antrąją sąlygą aiškinti kitaip.

Dėl antrosios Mokesčių administravimo įstatymo101straipsnio 4 dalies taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011pažymėjo, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Nustatyta, kad pareiškėjai ketinama priskaičiuoti didelę 1 251 416,24 Eur mokestinės prievolės sumą. Esant tokio masto galimo įsiskolinimo sumai, pavojus, kad mokesčių mokėtojas gali paslėpti jam priklausantį turtą, jį perduoti ar kitokiu būdu netekti, savaime suponuoja riziką, kad gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, turės galimybę padengti įsiskolinimą ir tokia jos galimybė nesumažės. Įrodymų, apie, pareiškėjo teigimu, gerėjančią finansinę įmonės būklę, byloje nėra. Tai, kad pareiškėjas 2015-07-14 duomenimis yra atsiskaitęs su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais, nepašalina abejonių dėl pareiškėjo galimybės ateityje padengti 2015-06-19 patikrinimo akte apskaičiuotą mokestinę prievolę.

Pareiškėjo argumentas, kad areštuota turto suma trukdo daryti investicijas į viešojo transporto paslaugų gerinimą, yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad tikimybė, jog permoka gali būti įskaityta kitoms mokestinėms prievolėms padengti, laikytina vienu iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytų rizikos, kad mokesčių mokėtojas gali netekti jam priklausančio turto, atvejų. Nustatyta, kad priimdama skundžiamą turto arešto aktą VMI rėmėsi VMI Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento 2015-06-19 rašte Nr. (21.56-28) 151-318 (b. l. 27) išdėstytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas turėjo 1 377 729,37 Eur PVM permoką. Kadangi šiuo metu vyksta mokestinis ginčas dėl deklaruoto PVM skirtumo grąžinimo pareiškėjui, ši permoka gali būti panaudota kitoms galimoms pareiškėjos mokestinėms prievolėms padengti.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgus į LVAT išaiškinimą dėl turto arešto taikymo tikslų, darytina išvada, kad šiuo atveju egzistavo MAI 101 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę – turto arešto aktą.

MAĮ101straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Kadangi pareiškėjui papildomai apskaičiuota 1 251 416,24 Eur PVM suma, o areštuota 1 251 416,24 Eur, darytina išvada, kad turto arešto apimtis neperžengia MAĮ 101straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, t. y. turto areštuota ne daugiau, negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu susijusias išlaidas.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas pagrįstai. VMI 2015-06-22 turto arešto aktas Nr. (23.31-08)-319-5881 atitinka MAĮ 33straipsnio 15 punkto, 95straipsnio 1 dalies 2 punkto, 101straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Todėl SĮ „Susisiekimo paslaugos“ skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LietuvosRespublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo VĮ „Susisiekimo paslaugos“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.