- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2012-04-16
- Bylos Nr.
- I-365-355/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Daunys (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Šiaulių rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių rajono savivaldybės
- Advokatai
- Jūratė Bieliauskienė
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Donato Daunio,
dalyvaujant atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių rajono savivaldybės mero atstovei Jurgitai Mickūnaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. T. patikslintą skundą dėl Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimo nepriimti sprendimo dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą ir patikslintą skundą, kuriuo prašo įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti jo 2011 metų spalio 12 d. prašymą dėl atleidimo nuo turto mokesčio – 903 litų, taip pat prašo iš atsakovės priteisti turėtas teismo išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. spalio 12 d. jis pateikė prašymą Šiaulių rajono savivaldybės tarybai (toliau – ir Taryba) dėl atleidimo nuo turto mokesčio. Pagal šį prašymą buvo paruoštas Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio“ projektas, kuris buvo pateiktas svarstyti Šiaulių rajono savivaldybės tarybai 2011 m. gruodžio 15 d. Apie svarstymą pareiškėjui nebuvo pranešta, svarstant šį projektą jis nedalyvavo. 2011 m. gruodžio 16 d. Šiaulių rajono savivaldybės meras pareiškėjui išsiuntė atsakymą, kuriame nurodė, kad jo prašymas nebuvo patenkintas, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu paruoštas sprendimas nebuvo priimtas, nes dauguma Tarybos narių balsavo prieš. Nuo nekilnojamojo turto mokesčio pareiškėjas nebuvo atleistas ir privalo jį sumokėti. Mano, kad Taryba priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą.
Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 5 dalį, „savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti“. Teikdamas Tarybai prašymą pareiškėjas nurodo pateikęs visus reikalingus dokumentus, įrodančius, kad jis yra nemokus ir tokio dydžio nekilnojamojo turto mokesčio jis negali sumokėti. Pareiškėjas nekilnojamojo turto mokestį turi sumokėti už pastatą-parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone. Nurodė, kad jo pajamos yra tik 330 Lt netekto darbingumo pensija, yra įrašytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą Šiaulių rajone, todėl negali sumokėti reikalaujamos 903 Lt sumos. Nurodė, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, o nepriimtas Tarybos sprendimas atleisti pareiškėją nuo nekilnojamojo turto mokesčio pažeidžia jo teises į nekilnojamąjį turtą, kurio jis nebegali išlaikyti, pažeidžia jo teises į gaunamas pajamas, pažeidžiama jo konstitucinė teisė turėti nekilnojamąjį turtą ir laisvai juo disponuoti, nes, negalėdamas sumokėti tokio dydžio mokesčio, turimą nekilnojamąjį turtą jis privalės parduoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė advokatė Jūratė Bieliauskienė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas yra išsituokęs, gyvena vienas, jam padeda svetimi žmonės, visos jo pajamos yra pensija 330 Lt ir jokių kitokių pajamų negauna. Tokiu sunkiu ekonominiu laikotarpiu ir jam, ir visai šaliai Šiaulių rajono savivaldybės taryba turėtų į tai atsižvelgti ir iš naujo svarstyti jo prašymą bei atleisti nuo mokesčio. Taryba, svarstydama pareiškėjo prašymą, nenurodė jokių motyvų, kodėl jo netenkino, bei nepriėmė jokio sprendimo. Prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir įpareigoti Tarybą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo nuo turto mokesčio. Taip pat nurodė, kad nors pats pareiškėjas neturėjo teismo išlaidų, tačiau jas patyrė valstybė, skirdama garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui, todėl pareiškėjas prašo jas priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Šiaulių rajono savivaldybės tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės mero atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 49-50) nurodoma, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p. nustatyta, kad teismas priima sprendimą įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą, o 88 str. 3 p. nustatyta, kad teismas priima sprendimą įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą. Skundo reikalavime pareiškėjas nenurodo, kokį pažeidimą padarė Taryba, kad jį pašalinti teismas galėtų įpareigoti, bei nenurodo, kokio įstatymo, Vyriausybės nutarimo ir kito teisės akto neįgyvendino taryba, kad juos įgyvendinti teismas galėtų įpareigoti.
Vietos savivaldos įstatymo 13 str. 11 d. nustato, kad savivaldybės tarybos posėdžiai yra atviri, o to paties straipsnio 8 d. nustato, kad apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir įregistruotus klausimus su sprendimų projektais viešai paskelbiama savivaldybės interneto tinklapyje. Pareiškėjas skunde nurodo, kas savivaldybė jo neinformavo apie Tarybos posėdį. Tačiau Tarybos posėdis yra viešas ir apie posėdžio datą ir darbotvarkę yra skelbiama savivaldybės interneto svetainėje www.siauliai-r.sav.lt ir vietinėje spaudoje – dienraštyje „Šiaulių kraštas“. Be to, pareiškėjo dalyvavimas svarstant jo prašymą nėra privalomas.
Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 18 p. reglamentuoja, kad Taryba turi teisę priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, o Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 5 d. reglamentuoja, kad savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti ar visiškai atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Kaip matyti iš įstatymų leidėjo suformuluotų normų turinio, įstatymų leidėjas suteikė teisę savivaldybės tarybai priimti tokio pobūdžio sprendimus, bet ne imperatyviai įpareigojo priimti tokius sprendimus. Savivaldybės biudžetą sudaro ir mokesčių mokėtojų pinigai, jie naudojami ir viešųjų paslaugų (švietimo, sporto, kultūros, kelių valymui ir pan.), kurios teikiamos rajono gyventojams, apmokėjimui. Todėl vieno gyventojo poreikis negali nusverti likusių rajono gyventojų poreikių tenkinimo ir negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo konstitucinių teisių pažeidimas.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė nurodė, kad balsuodama taryba nepriėmė sprendimo atleisti pareiškėją nuo turto mokesčio, tai reiškia, kad nepatenkino pareiškėjo prašymo ir jis privalo susimokėti nekilnojamojo turto mokestį. Naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame prašyme, jei jis būtų teikiamas iš naujo, nebūtų nurodyta, todėl pakartotinai svarstyti tokio klausimo nėra būtinybės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. T. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo esmė – Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. Tarybos posėdžio metu priimtas sprendimas nepriimti sprendimo. Pareiškėjas A. T. 2011 m. spalio 12 d. Šiaulių rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Šiaulių rajono savivaldybė pagal pateiktą prašymą parengė Tarybos sprendimo projektą, kuris Tarybos posėdžio metu nebuvo priimtas, daugumai Tarybos narių balsavus „prieš“. Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. posėdžio protokolo Nr. TP-11 išraše nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 15 d. posėdyje svarstant klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo nuspręsta „nepriimti sprendimo (balsų dauguma)“. Šiaulių rajono savivaldybės meras 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. SG-246(8.9) informavo pareiškėją, kad Tarybos posėdžio metu sprendimas dėl jo atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio nebuvo priimtas, konstatuota, kad A. T. nėra atleidžiamas nuo nekilnojamojo turto mokesčio ir privalo laiku jį sumokėti, taip pat nurodyta, kad šis atsakymas gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Jokie teisiniai ir faktiniai argumentai ir priežastys, nulėmusios sprendimo nepriėmimą, nėra nurodyti.
Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, to paties straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pagal pareiškėjo A. T. prašymą atleisti jį nuo nekilnojamojo turto mokesčio buvo parengtas atleidimo nuo nekilnojamojo turto mokesčio sprendimo projektas, dėl jo buvo diskutuota komitetų posėdžių metu ir nutarta balsuoti Tarybos posėdžio metu, o tai reiškia, kad Taryba privalėjo arba patvirtinti parengtą sprendimo projektą arba pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl pareiškėjo atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio yra negalimas. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatyme nustatyta teisė priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas lemia pareigą motyvuoti sprendimo nepatvirtinimą, taip pat institucijos, priėmusios neigiamą sprendimą, pareigą pagrįsti sprendimą tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t.y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t.y. jis turi būti motyvuotas. Pažymėtina, kad būtinybė motyvuoti viešojo administravimo subjekto priimamus sprendimus yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Žr. pvz.: 2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387-2004 R. R. v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Priešingu atveju viešojo administravimo paslaugų vartotojui gali kilti neaiškumų, kaip ir kokiu būdu jis (paslaugų vartotojas) turi elgtis, siekdamas gauti kokybišką viešąją paslaugą.
Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti jo 2011 m. spalio 22 d. prašymą, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 19, 21 straipsnių nuostatas, asmens (pareiškėjo) prašymas yra pagrindas administracinei procedūrai pradėti, kurią atliekant turi būti atlikti privalomieji veiksmai nagrinėjant asmens prašymą bei priimant dėl jo sprendimą. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 str. 1 d. numato, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje administracinė procedūra, pradėta pagal pareiškėjo A. T. 2011 m. spalio 22 d. prašymą nebuvo baigta, kadangi Šiaulių rajono savivaldybės taryba, svarstydama pareiškėjo prašymą, nepriėmė jokio sprendimo.
Asmens pažeistos teisės galimas gynybos būdas yra ne tik konkrečių individualių administracinių aktų ginčijimas (ABTĮ 88 str. 1 d. 3 p.), bet ir ginčo išsprendimas kitu įstatymų numatytu būdu (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.) ar įpareigojant administravimo subjektą per nustatytą terminą priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį patvarkymą (ABTĮ 90 str.), kai nustatomas administravimo subjekto neveikimas, t. y. pareigų nevykdymas, ar vilkinimas spręsti reikalus.
Atsižvelgiant į tai, kad Taryba nėra priėmusi sprendimo dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo nekilnojamojo turto mokesčio, atsakovės atsiliepime ar teismo posėdžio metu nurodyti argumentai dėl netikslingumo patenkinti tokį prašymą nenagrinėtini, kadangi administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, Taryba, nepabaigusi administracinės procedūros pagal pareiškėjo prašymą, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje, įpareigotina iš naujo svarstyti pareiškėjo A. T. 2011 m. spalio 22 d. prašymą bei pradėtą administracinę procedūrą turi užbaigti taip, kaip reikalauja teisės aktai, nepriklausomai nuo sprendimo rūšies.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokatė Jūratė Bieliauskienė nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti turėtas teismo išlaidas.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje pareiškėjui A. T. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. SP-4646-(7.3484) (b. l. 6-7) buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą, 100 procentų atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas savo išlaidų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu, nepatyrė, todėl šis jo prašymas netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 3 p. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės tarybą užbaigti pradėtą administracinę procedūrą – priimti sprendimą dėl A. T. 2011 m. spalio 22 d. prašymo.
A. T. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.