Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 str. 1 d. – 30 parų areštu.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. V. paskirta bausmė – 20 parų areštas.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 parų areštas ir 5 MGL (650 Lt/188,25 Eur) dydžio bauda.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

D. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta.

R. T. ieškinys tenkintas, priteista R. T. iš D. V. 144,81 Eur neturtinei žalai ir 5000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d., 17.00 val., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš knygų lentynoje buvusiame segtuve gulėjusių trijų vokų pagrobė svetimą, nukentėjusiajam R. T. priklausantį, turtą – 5000 eurų.

Šiais savo veiksmais D. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo pakeisti nuosprendį ir vietoje 20 parų arešto bausmės paskirti jam viešuosius darbus. Likusią nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 1 d., ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Nurodė, kad už svetimo turto pagrobimą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nagrinėjant bylą teisme, jis neturėjo advokato ir nežinojo, jog galėjo teismo prašyti jam paskirti viešuosius darbus, kuriuos tikrai sutinka dirbti. Kadangi jo padaryta nusikalstama veika labai artimoje aplinkoje, prašo teismo pakeisti jam paskirtą bausmę – areštą į viešuosius darbus. Pasižada ateityje nenusikalsti ir mano, kad viešųjų darbų paskyrimas bei jų atlikimas bus tinkama bausmė už jo padarytą veiką.

Teismo posėdyje nuteistojo D. V. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis D. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšimi: prašo pakeisti jam paskirtą 20 parų arešto bausmę į viešuosius darbus. Likusios nuosprendžio dalies prašo nekeisti. Todėl teisėjų kolegija baudžiamąją bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas palieka teismui diskreciją parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau individualizuodamas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę, teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), bausmės paskirties (BK 41 str. 2 d.), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų, taip pat teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kitų konstitucinių principų.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio, nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Apylinkės teismas, skirdamas D. V. bausmę, atsižvelgė į D. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę. D. V. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų. Jis anksčiau tris kartus teistas, tame tarpe už nusikaltimus nuosavybei, baustas administracine tvarka, kas rodo, jog jis nėra linkęs laikytis įstatymų ir visuotinai priimtinų elgesio normų reikalavimų, yra linkęs nusikalsti, nusikalstamą veiką padarė iš savanaudiškų paskatų prieš šeimos narį (patėvį), kas patvirtina, jog jis negerbia savo šeimos narių, nes būdamas (svečiuodamasis) savo mamos ir patėvio gyvenamoje vietoje ir pasinaudodamas jų pasitikėjimu, padarė nusikalstamą veiką – pagrobė nemenką pinigų sumą, t.y. 5000 Eur.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. V. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje negydytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas. Dėl padaryto nusikaltimo D. V. kaltu prisipažino visiškai, dėl to nuoširdžiai gailisi, pripažino jam priteistus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos, pasižadėjo ateityje juos atlyginti, todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į D. V. asmenybę charakterizuojančius duomenis bei jo padaryto nusikaltimo pobūdį, pagrįstai paskyrė jam BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, nustatydamas arešto trukmę, mažesnę nei straipsnyje numatytas arešto bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. V. paskirta arešto bausmė yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, nėra aiškiai per griežta, todėl keisti ją, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, ir paskirti D. V. viešuosius darbus, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskyrus viešųjų darbų bausmę, nebus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apylinkės teismas subendrino su 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir pagrįstai D. V. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 20 parų areštą ir 5 MGL (650 Lt/188,25 Eur) dydžio baudą.

Apeliantas skunde nurodė, kad nagrinėjant bylą teisme, jis neturėjo advokato ir nežinojo, jog galėjo teismo prašyti jam paskirti viešuosius darbus, kuriuos tikrai sutinka dirbti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, kokias bausmės rūšis ir dydžius siūlo skirti kaltinamiesiems tiek prokurorai, tiek kaltinamųjų gynėjai, ar kiti procese dalyvaujantys asmenys, bausmės rūšį ir dydį parenka ir skiria tik teismas. Taigi, net jei pirmosios instancijos teisme ir nebuvo svarstoma viešųjų darbų nuteistajam taikymo galimybė, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad vietoje paskirtos arešto bausmės taikyti nuteistajam viešuosius darbus nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teisme 2015 m. birželio 29 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-1950, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 34,74 Eur iš nuteistojo D. V. valstybės naudai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Mykolas Girdiušas nuteistajam D. V. buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 str. 1 d. nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo D. V. negali būti tenkinamas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.