Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu patenkintas Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl nusikaltimu padarytos žalos ir iš nuteistojo V. V. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 4084,89 Lt (keturi tūkstančiai aštuoniasdešimt keturi litai aštuoniasdešimt devyni centai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

nuteistasis V. V. nuteistas už tai, kad padarė nužudymą dėl neatsargumo esant tokioms aplinkybėms: 2005 m. vasario 13 d., apie 3–4 val., M. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), kambaryje konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu smogė M. B. į kairės akies sritį ir padarė poodinę kraujosruvą akies vokuose, nuo ko dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio M. B. 2005 m. kovo 20 d. ligoninėje mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistasis V. V. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės skundą atmesti. Posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo prokurorės apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustato, kad apygardos teismas dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nustatė netinkamą V. V. kaltės formą ir neteisingai atskleidė jos turinį. Tokia apygardos teismo išvada sąlygojo tai, kad nuteistojo veikai buvo netinkamai pritaikyta BK specialiosios dalies norma. V. V. veika apygardos teismo nuosprendyje buvo neteisingai kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino V. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis padėjo išaiškinti M. B. mirtį lėmusio sužalojimo padarymo aplinkybes ir tuo pačiu jam inkriminuotą nusikaltimą.

Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas dėl nuteistojo V. V. nusikalstamos veikos neteisingo kvalifikavimo yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas dėl vieno iš pagrindinių subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – V. V. kaltės – nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nustatė netinkamą nuteistojo kaltės formą ir neteisingai atskleidė jos turinį. Tokia apygardos teismo išvada lėmė tai, kad V. V. veika apygardos teismo nuosprendyje buvo neteisingai kvalifikuota. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir yra keistinas BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punkto pagrindu.

Siekiančiame pasunkinti nuteistojo padėtį prokurorės apeliaciniame skunde nėra keliamas ginčas dėl teismo nustatyto M. B. mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmo, dėl teismo išvadų apie smūgių kumščiu sudavimo į kitas kūno vietas nenustatymą. Todėl kolegija, nors ir gavusi kitokius teisės medicinos duomenis (t. 2, b. l. 67-73 esančios teismo medicinos ekspertizės išvados 1 punktas) apie papildomus nukentėjusiojo kūno sužalojimus, neturi procesinės galimybės inkriminuoti nuteistajam didesnio smūgių sudavimo skaičiaus ir taip, sunkinant nuteistojo padėtį, keisti apygardos teismo nustatytų faktinių M. B. sužalojimo aplinkybių. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Tarp nuteistojo veikos (smūgio kumščiu į kairę akį) ir ja sukeltų padarinių (kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, sąlygojęs M. B. mirtį) yra nustatytas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, kuris taip pat nėra ginčijamas. Tačiau prokurorė pagrįstai ginčija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė V. V. kaltės formą.

Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų pavojingumą, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be kaltininko suvokimo ir įvertinimo, yra nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamojoje byloje dėl nužudymo tai būtų: nusikaltimo padarymo įrankiai, būdas, sužalojimų kiekis, jų pobūdis, lokalizacija, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, kaltininko pastangos juos darant, veiksmų nutraukimo priežastys, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, elgesys įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Iš nustatytų mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo aplinkybių šioje byloje matyti, kad išgertuvių metu kilo konfliktas tarp V. V. ir liudytojos J. J. . Ši nuteistojo mušama šaukė ir į jos pagalbos šauksmą atsiliepė jos tėvas – M. B. , kuris, norėdamas apginti dukrą, V. V. sudavė taburete į nugarą, o V. V. po šio smūgio atsisukęs į nukentėjusįjį sudavė pastarajam kumščiu į galvą, pataikė į kairę akį. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patvirtinti duomenys, kad V. V. būtų buvęs nukentėjusiojo žalojamas dar ir kočėlu (teisės medicinos duomenų apie V. V. sužalojimą nėra, liudytoja E. U. jokių sužalojimų V. V. galvoje nematė, liudytoja J. J. tokio veiksmo taip pat nematė, pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis V. V. apie tokį nukentėjusiojo veiksmą nutylėjo). Po smūgio kumščiu M. B. nukrito. Nuteistasis nusiprausė ir nukentėjusiojo varomas iš įvykio buto išėjo.

Byloje išties nėra duomenų, kad nuteistasis turėjo konkretų tikslą nužudyti M. B. . Tačiau smogdamas senyvo amžiaus žmogui stiprų smūgį kumščiu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą V. V. akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas, konflikto metu padarytas ir kartu stiprus smūgio sudavimas kumščiu (nukentėjusysis po smūgio nugriuvo, jo akių vokuose konstatuota kraujosruva) patvirtina, kad turintis gyvenimo patirtį, vidurinį išsilavinimą ir protiškai sveikas nuteistasis V. V. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Ir nors V. V. nenorėjo M. B. mirties, tačiau sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui (nėra jokių duomenų, kad nuteistasis įvykio metu dėtų pastangas sušvelninti smūgį, smogti į mažiau žmogaus gyvybei pavojingą vietą, nuoširdžiai apgailestautų, atsiprašytų, mėgintų suteikti M. B. medicinos pagalbą). Šios išdėstytos aplinkybės neabejotinai atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.

Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba tik suvokia rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Pirmosios instancijos teismas savo išvadas, kad V. V. nusikaltimas padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, grindė visiškai netinkamais motyvais. Ši neatsargios kaltės rūšis nuosprendžio aprašomoje dalyje konstatavus, kad nuteistojo smūgis kumščiu buvo tyčinis, yra nustatyta tokias motyvais: „kolegija laiko, kad kaltinamasis V. V. suduodamas nukentėjusiajam M. B. vieną smūgį į galvos sritį, nors ir nenorėjo bei nenumatė, kad šia savo veika gali atimti gyvybę kitam asmeniui, tačiau turėjo ir galėjo tai numatyti, t.y. jo veika laikytina kaip nužudymas padarytas dėl neatsargumo, esant nusikalstamam nerūpestingumui, kadangi pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes (darbingas, subrendęs žmogus, turintis didelę gyvenimišką patirtį) galėjo ir turėjo tai numatyti, jei būtų buvęs apdairesnis, rūpestingesnis. V. V. suduodamas nukentėjusiajam smūgį į galvą, elgėsi neatsargiai pasekmių atžvilgiu <...>. V. V. turėjo ir galėjo numatyti tai, kad sudavus smūgį į galvą nukentėjusiajam M. B. gim. 1926 m. gali mirtinai sužaloti.“

Vien tik konstatavimas, kad V. V. nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, nors turėjo ir galėjo toks būti, visiškai neatskleidžia neatsargios kaltės turinio. Nuosprendyje nėra nurodyta, kokios būtent objektyvios ar subjektyvios aplinkybės neleido V. V. suprasti savo atliekamų veiksmų pavojingumo ir numatyti galinčių kilti padarinių. Bylos medžiaga rodo, kad jokios aplinkybės nesudarė pagrindo V. V. manyti, kad jo smurtinis veiksmas yra nepavojingas, ir leido tikėtis, kad dėl jo smūgio bus išvengta kilusių padarinių, už kuriuos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tad kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. V. , veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė nukentėjusįjį M. B. , tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nustato, kad V. V. 2005 m. vasario 13 d., apie 3–4 val., nukentėjusiojo M. B. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbiami), kambaryje kilusio konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu smogė M. B. į kairės akies sritį šiuo smūgiu padarė poodinę kraujosruvą akies vokuose ir sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio, nuo kurio nukentėjusysis 2005 m. kovo 20 d. ligoninėje mirė. Taip, veikdamas netiesiogine tyčia, V. V. nužudė M. B. .

Perkvalifikavus V. V. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nustatytinas ir jam skirtinos bausmės dydis.

Skiriant bausmę atkreiptinas dėmesys į V. V. padaryto nužudymo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių buvimą, nukentėjusiojo veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Šiuo atveju buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs žmogaus mirtį, t. y. neatitaisomus padarinius, nuteistasis smurtavo prieš senyvo amžiaus nukentėjusįjį, nusikaltimas padarytas esant vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei.

Tačiau kolegija atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis konflikto metu taip pat buvo aktyvus, smogė kėde nuteistajam į nugarą, tyčinis nusikaltimas padarytas nuteistajam veikiant netiesiogine tyčia. Kartu konstatuotina, kad dalis nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentų dėl jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taikymo yra pagrįsti. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi šiame punkte yra nustatytos dvi savarankiškos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Prokuroras, surašydamas kaltinamąjį aktą, o vėliau pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nustatydamas faktines M. B. mirtino sužalojimo aplinkybes, iš esmės jas nustatė remdamiesi būtent V. V. parodymais. Nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. V. nuosekliai nurodė konflikto kilimo priežastis, prisipažino dėl savo smūgio kumščiu į M. B. kairę akį ir nebandė klaidinti bylos tyrėjų bei teismo. Todėl tokia V. V. pozicija laikytina aktyviu padėjimu išaiškinant nusikaltimą, nes kaltininkas savo valia padėjo išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Atsižvelgdama į tai, kolegija nustato, kad V. V. atsakomybę lengvina tai, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Vertindama nuteistojo asmenybę, kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis yra teisiamas pirmą kartą, turi šeimą, darbą, nepilnamečių vaikų, yra charakterizuojamas teigiamai, vertina savo elgesį dėl mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, kad per dvejus metus, kurie praėjo po nusikaltimo padarymo, V. V. jokių kitų nusikalstamų veikų nepadarė.

Už nekvalifikuotą nužudymą galima skirti tik laisvės atėmimo bausmę, kurios minimumas yra penkeri, o maksimumas yra penkiolika metų laisvės atėmimo. Konstruodamas tokią sankciją, įstatymų leidėjas paliko daug diskrecijos būtent teismui nustatyti bausmės dydį už konkretų nužudymą. Toks nemažas skirtumas tarp galimos skirti bausmės minimalaus ir maksimalaus dydžio įpareigoja kiekvienu atveju skiriamą bausmę deramai individualizuoti. Kriminalinė bausmė, skiriama už nužudymą, turi būti proporcinga (t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padaryto konkretaus nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybę) ir teisinga.

Kolegijos manymu, būtent tokią kriminalinę bausmę V. V. atitiktų ir bausmės paskirtį šiuo atveju užtikrintų laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra gerokai mažesnis nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Tai lemia konkrečios nusikaltimo padarymo aplinkybės, kaltės forma, duomenys apie nuteistojo asmenybę bei lengvinančios nuteistojo atsakomybę aplinkybės buvimas. Teisėjų kolegijos nuomone, V. V. skiriama tokio dydžio bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles, numatytas BK 61 straipsnyje, ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis).

Kolegijos manymu, nuteistojo V. V. prašymas iš nuosprendžio pašalinti teismo nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. jog V. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tokia aplinkybė yra patvirtinama bylos medžiaga: nukentėjusysis M. B. savo pirminiame pareiškime apie nusikaltimą nurodė, kad jo konfliktas su V. V. kilo dėl to, jog jis užsistojo dukrą, kai nuteistasis, būdamas girtas, pradėjo konfliktuoti su ja (t. 1, b. l. 12); liudytoja J. J. , ne kartą duodama parodymus, minėjo, jog 2005 m. vasario 13 d., apie 4 val., vyko išgertuvės jos tėvo namuose, (duomenys neskelbiami); liudytojas N. L. teisme parodė, kad 2005 m. vasario 12 d. naktį jis, L. B. , V. V. , J. J. buvo susirinkę, nes turėjo progą: jie šventė vasario 9 d. gimusio V. V. gimtadienį (t. 1, b. l. 178). Nuteistasis V. V. savo apeliaciniame skunde neteisingai cituoja liudytojos G. B. parodymus, nes minėta liudytoja, duodama parodymus teisme, nurodė, kad naktį iš 2005 m. vasario 12 d. į 13 d. ir vėl buvo geriama ir tą pačią dieną (2005 m. vasario 12 d.), apie 17-18 val., ji matė V. V. girtą (t. 1, b. l. 177). Šių duomenų visuma patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, nes V. V. pats sąmoningai sukėlė tokią būseną, kuriai esant dėl alkoholio poveikio savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, susilpnėja savikontrolė, keičiasi poelgių pobūdis.

Nuteistojo V. V. ir jo brolio V. L. parodymai, kuriuose nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną nuteistasis nevartojo alkoholio, neatitinka minėtų bylos medžiagos aplinkybių ir vertintini kaip netinkami duomenys objektyviai tiesai nustatyti.

Nuteistojo V. V. skunde esantis prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo yra atmestinas, kadangi iš dalies tenkinant prokurorės apeliacinį skundą ir pritaikant kitą baudžiamąjį įstatymą, nustačius, kad V. V. padarė labai sunkų nusikaltimą, dingsta materialieji pagrindai taikyti šį institutą.Už sunkius ir labai sunkius tyčinius nusikaltimus bausmės vykdymo atidėjimas nėra taikomas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendį dėl nuteistojo V. V. pakeisti:

V. V. nusikalstamą veiką iš BK 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pripažinti V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.