Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-994-265/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-14
Bylos Nr.: e2A-994-265/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
Atsakovas: L. V.
Ieškovas: L. M.
Trečiasis asmuo: A. B., notarė D

Kategorijos

2.1.2.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-994-265/2021Teisminio proceso Nr. 2-46-3-00572-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. patikslintą ieškinį atsakovei L. V., tretieji asmenys A. B., notarė D. B., notarė A. B., V. J.–D., R. D., J. D. dėl sandorių šalies pakeitimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. M. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 13 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VB7-7901 dalį dėl sandorio šalies – pirkėjos L. B. ir nustatyti, jog žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkėjai (įgijėjai) minėtos sutarties pagrindu yra Š. M. ir L. M.; pripažinti negaliojančia 2017 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3272 dalį dėl sandorio šalies – pardavėjos L. V. (ankstesnė pavardė – B.) ir nustatyti, jog žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavėja pagal minėtą sutartį yra L. M.; priteisti ieškovei iš atsakovės L. V. 8 750 Eur be pagrindo įgytas lėšas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2017 m. liepos 5 d. atsakovės vardu VĮ Registrų centre buvo registruotas nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas). Ieškovės teigimu, šį turtą už santuokines lėšas, gautas pardavus šeimos būstą (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 13 d. pirko jos sutuoktinis Š. M., todėl šis turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o po sutuoktinio mirties ((duomenys neskelbtini) – ieškovės asmenine nuosavybe, todėl atsakovės be pagrindo gautos lėšos pardavus minimą turtą turi būti priteistos ieškovei. Ieškovė teigė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. spalio 10 d. jos sutuoktinis iš banko sąskaitos išgrynino apie 75 000 Lt (t. y. 21 721,50 Eur), tuo laikotarpiu jokio kito nekilnojamojo turto neįgijo, taigi sandorio sudarymo dienai turėjo pakankamai grynųjų pinigų atsiskaityti už ginčo turtą. Ieškovė aplinkybę, kad ginčo turto savininkas yra ne sutuoktinis, o buvusio kaimyno – trečiojo asmens A. B. duktė L. V., sužinojo tik po sutuoktinio mirties patikrinusi duomenis VĮ Registrų centro Nekilnojamo turto registre. Ieškovės teigimu, būdamas gyvas sutuoktinis jai sakė, kad ginčo turtą įsigijo už jų santuokines lėšas, gautas pardavus šeimos būstą (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, kad atsakovė ginčo turto pirkimo–pardavimo sandoryje buvo tik statytinė, todėl ginčijami pirkimo–pardavimo sandoriai yra apsimestiniai ir jų šalys turi būti pakeistos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinys patenkintas. Nuspręsta: 1) pripažinti negaliojančia 2011 m. spalio 13 d. Žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. VB7-7901 dalį dėl sandorio šalies – pirkėjos L. B., ir nustatyti, jog žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkėjai (įgijėjai) minėtos sutarties pagrindu yra Š. M. ir L. M.; 2) pripažinti negaliojančia 2017 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3272 dalį dėl sandorio šalies – pardavėjos L. V., ir nustatyti, jog žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavėja pagal minėtą sutartį yra L. M.; 3) priteisti iš atsakovės 8 750 Eur be pagrindo įgytų lėšų ieškovei; 4) priteisti iš atsakovės 2 194 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei; 5) priteisti iš atsakovės 8,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

4. Teismas, įvertinęs duomenis apie šeimos turto pardavimą, atsiskaitymą iš dalies su kreditoriais, likusių skolų dydį, dalyvavimą versle, padarė išvadą, kad iš dalies atsiskaičius su kreditoriais liko pakankamai didelė skolų suma, dėl kurios Š. M. turėjo pagrindą baimintis kreditorių ir, siekdamas įsigyti namus bei jų ateityje neparasti, galėjo pasiryžti turtą įsigyti ne savo vardu atsiskaitant grynaisiais pinigais ir taip nuslepiant tikrąjį turto pirkėją. Teismo vertinimu, Š. M., atsakovės L. V., trečiojo asmens A. B. elgesys po ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sudarymo patvirtina, kad Š. M. nuo nekilnojamojo turto įsigijimo iki mirties gyveno nekilnojamame turte, nemokėjo jokių nuomos mokesčių, sodyboje atliekamų darbų nederino su atsakove ir savarankiškai priimdamas sprendimus rūpinosi turtu kaip savo, savo elgesiu įgyvendindamas ginčo turto savininko teises ir pareigas. Nenustatyta motyvų ir suinteresuotumo ginčo turtą įsigyti atsakovei, jos teiginiai dėl turto įgijimo kaip investicijos pripažinti nelogiškais, o teiginiai apie turėtas lėšas ginčo turtui įsigyti pripažinti deklaratyviais ir neįrodytais. Įvertinęs atsakovės paaiškinimus dėl pinigų perdavimo pardavėjui aplinkybių, dėl domėjimosi ginčo turtu, duomenis apie Š. M. prieš pat sandorį išgrynintą didelę pinigų sumą, liudytojų parodymus, trečiojo asmens A. B. veiksmus po Š. M. mirties, teismas konstatavo, kad byloje pakanka duomenų, jog 2011 m. spalio 13 d. ginčo žemės sklypo su pastatais tikrasis pirkėjas buvo Š. M., o atsakovė tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisų, nei pareigų. Ginčo turtas įsigytas santuokos metu, todėl yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovė L. V. prašo pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai ir nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvai:

5.1. Teismo išvados nepagrįstos objektyviais duomenimis. Atsakovė buvo reali ginčo turto pirkėja. Teismas nevertino, kad ieškovės paaiškinimai apie tai, kada ji sužinojo, jog ginčo turtas yra Š. M. įsigytas, yra nenuoseklūs.

5.2. Apeliantės teigimu, likusi ieškovės ir Š. M. (jų valdomų įmonių) skola kreditoriui buvo užtikrinta nekilnojamojo daikto, kurio vertė buvo pakankama, hipoteka. Š. M. nebuvo jokio realaus pagrindo baimintis galimo išieškojimo iš ginčo turto ir todėl jį įgyti atsakovės vardu. Š. M. gyveno ginčo turte žodinio susitarimo su atsakove pagrindu. Skundžiamame sprendime nepagrįstai teigiama, kad vandentiekio įvedimo į ginčo turtą kaštus apmokėjo Š. M.. Š. M. atliktos pinigų išgryninimo operacijos nieko bendro neturi su tariamu jo tikslu atsiskaityti už ginčo turto įsigijimą.

5.3. Ginčo turtą atsakovė pirko sau už savo pinigus (turėtas santaupas ir iš tėvo, trečiojo asmens A. B., dovanotų pinigų), kaip investiciją į nekilnojamąjį turtą. Atsakovė neturėjo pagrindo abejoti investicijos tikslingumu, atsakovei patiko ginčo turto lokacija. Nors pati ten neketino nuolat gyventi, bet tai nereiškia, kad dėl to ji negalėjo investuoti į turtą. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus apie A. B. finansinę padėtį ir priėmė nepagrįstą išvadą dėl šio trečiojo asmens galimybės disponuoti 20 000 Lt (t. y. 5 792,40 Eur) suma. Teismas neteisingai įvertino atsakovės paaiškinimus apie atsiskaitymą su pardavėju už ginčo turtą.

5.4. Skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodoma, jog po Š. M. mirties trečiojo asmens A. B. veiksmai buvo nukreipti nuslėpti tikrąsias ginčo turto sudarymo aplinkybes, nes raktus nuo ginčo namo turėjo ne tik jis.

5.5. Teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus ir visiškai nepagrįstai būtent vienintelio liudytojo A. P. parodymus vertino kaip ieškinio pagrįstumo įrodymą, neįvertino kitokias aplinkybes nurodžiusių liudytojų A. S. ir A. Š. parodymų bei netinkamai įvertino trečiojo asmens V. J.–D. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus.

5.6. Skundžiamo sprendimo teiginiai, jog trečiasis asmuo A. B. skubotai atsikratė ginčo turto, yra nepagrįsti, nes atsakovė priėmė sprendimą parduoti jai priklausantį ginčo turtą, tą įgaliojo padaryti savo tėvą, pardavimo kaina yra tik 50 Eur mažesnė nei įsigijimo.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti ieškovei iš apeliantės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

6.1. Ieškovės nuomone, teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, atkreipė dėmesį į prieštaravimus tarp trečiojo asmens A. B. paaiškinimų, taip pat į tam tikrų atsakovės paaiškinimų nelogiškumą, tinkamai įvertino liudytojų parodymus.

6.2. Apeliacinis skundas grindžiamas tik prielaidomis, šališkais atsakovės ir trečiojo asmens A. B. parodymais dėl pinigų už ginčo turtą sumokėjimo, vandentiekio įvedimo apmokėjimo aplinkybių. Taip pat teigia, kad apeliantės teiginiai dėl atsakovės paaiškinimų dėl pinigų už ginčo turtą sumokėjimo ir vandentiekio įvedimo apmokėjimo aplinkybių neatitinka atsakovės paaiškinimų, duotų 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu.

6.3. Nesutinka, kad ieškovės parodymai nenuoseklūs. Apeliacinio skundo argumentai deklaratyvūs. Atsakovė nurodė, jog su Š. M. net nebendravo, todėl ji negalėjo žinoti, ar jis turėjo pagrindą baimintis kreditorių.

6.4. Atsakovės teiginius apie „investiciją“ į turtą paneigia faktas, jog ginčo turtas po Š. M. mirties 2017 m. buvo skubotai parduotas net už mažesnę kainą nei 2011 m. buvo įgytas, nepaisant to, jog buvo pagerintas (įvestas vandentiekis ir nuotekos).

6.5. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas nevertino kitų A. B. finansinę padėtį patvirtinančių dokumentų, neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo dalyką, į byloje esančius rašytinius įrodymus, į tai, kad šalys davė paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

9. Šioje civilinėje byloje kilo ginčas dėl sandorių šalies pakeitimo ir be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo. Esminis klausimas byloje yra tai, ar 2011 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris dėl subjekto, t. y. ar ginčo turtą pagal minėtą sutartį iš tikrųjų įgijo atsakovė L. V., o ne Š. M., ir iš to kylančios teisinės pasekmės.

10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiamai tikrieji ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012; kt.).

11. Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, o įrodymų pakankamumas reiškia, kad jie neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Civiliniame procese, vadovaujantis pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

12. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; kt.).

13. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2011 m. rugsėjo 5 d. sutuoktiniams L. M. ir Š. M. pardavus (duomenys neskelbtini) buvusį šeimos turtą – žemės sklypą su namu – ir iš dalies atsiskaičius su kreditoriais Š. M. išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) rajone esantį (duomenys neskelbtini) miestelį, kur gyvena ir jo motina. 2011 m. spalio 13 d. buvo sudaryta žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. VB7-7901, šia sutartimi pardavėjas J. D. už 30 384 Lt (t. y. 8 799,81 Eur) pardavė žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), šio turto pirkėja nurodyta L. B. (atsakovė). 2017 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3272 minėtas nekilnojamasis turtas už 8 750 Eur parduotas pirkėjai V. J.–D., sutartyje turto pardavėja nurodyta L. V. (atsakovė), atstovaujama A. B.. Š. M. (duomenys neskelbtini) mirė.

14. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir tirdamas byloje esančių duomenų visumą, išsamiai įvertino duomenis tiek apie atsakovės L. V., tiek ir apie mirusio Š. M. galimus tikslus, motyvus ir suinteresuotumą įsigyti ginčo turtą. Taip pat įvertino šių asmenų elgesį ir veiksmus, susijusius su ginčo turtu, iki ir po ginčijamos 2011 m. spalio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovė L. V., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu tenkinti ieškovės ieškinį, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo nustatant tikrąją 2011 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalį. Apeliantė nurodo, kad ji buvo reali ginčo turto pirkėja ir nesutinka, jog ją buvo neva tik pasirinkta įvardyti kaip nekilnojamojo turto pirkėją.

15. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovės paaiškinimai apie sužinojimo, jog ginčo turtas įgytas Š. M., laiką yra visiškai nenuoseklūs. Nustatyta, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu 2020 m. rugsėjo 23 d. ir 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžiuose ieškovė nurodė apie ginčo turto pirkimą sužinojusi iš paties sutuoktinio Š. M.. Kadangi ieškovė teisme duodama paaiškinimus išskyrė ir patikslino aplinkybes dėl sužinojimo apie ginčo turtą ir sužinojimo apie turto įregistravimo ne vyro vardu faktą, nėra pagrindo pripažinti, kad jos parodymai nenuoseklūs.

16. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pažymėta aplinkybe, kad Š. M. motinos namuose buvo mažai vietos ir jo tokios gyvenimo sąlygos netenkino, pažymi, kad Š. M. motinos namas yra pakankamai didelis. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė dėl konkretaus Š. M. motinos gyvenamosios vietos dydžio nelaikytina turinčia esminės teisinės reikšmės. Byloje nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad Š. M. faktiškai buvo apsigyvenęs ginčo name. Atsižvelgiant į byloje esančius liudytojų parodymus apie Š. M. pomėgį muzikai, taip pat duomenis apie šio asmens ligą, nėra pagrindo abejoti jo suinteresuotumu gyventi atskirame būste.

17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad esamos didelės skolos bankui buvo pagrindas Š. M. turtą įsigyti ne savo vardu atsiskaitant grynaisiais pinigais ir kreiptis į su nekilnojamuoju turtu susijusia veikla užsiimantį šeimos draugą A. B., taip nuslepiant tikrąjį turto pirkėją. Nesutikimą su šia teismo išvada apeliantė argumentuoja tuo, kad ieškovės ir jos sutuoktinio Š. M. (jų valdomų įmonių) skola kreditoriui buvo užtikrinta pakankamos vertės nekilnojamojo daikto (grožio salono (duomenys neskelbtini)) hipoteka ir Š. M. nebūtų buvę jokio realaus pagrindo baimintis galimo išieškojimo iš ginčo turto ir todėl jį įgyti atsakovės vardu.

18. Iš Š. M. SEB banko sąskaitų išrašo nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. į jo sąskaitą pagal 2011 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį pervesta 260 613,97 Lt (t. y. 75 479,02 Eur). Iš 2017 m. gegužės 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo matyti, kad Š. M. turėjo dviejų įmonių paprastųjų vardinių akcijų, taigi dalyvavo versle. Iš byloje esančio AB DNB banko 2011 m. rugsėjo 15 d. rašto turinio matyti, kad net sutuoktiniams pardavus šeimos turtą (duomenys neskelbtini) ir iš dalies atsiskaičius su kreditoriais liko patalpų įkeitimu užtikrinta verslo skola bankui, turėjo būti susitarta dėl jos grąžinimo dalimis, o sutuoktiniai siekė išsaugoti bankui įkeistas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Taigi ginčo turto pirmojo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu sutuoktiniai dar turėjo kreditorių ir skolinių įsipareigojimų, siekė išsaugoti turtą, dar buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos išdėstymo į ateitį, priverstinis išieškojimas iš apeliantės nurodyto turto dar nebuvo realiai vykdomas, dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad buvo žinoma, jog turto priverstinio išieškojimo atveju kreditoriaus reikalavimas būtų visiškai patenkintas ir Š. M. nebūtų turėjęs pagrindo baimintis galimo išieškojimo iš jo turto. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ieškovės nurodytus duomenis apie buvusias skolas kitiems kreditoriams (60 000 Lt (t. y. 17 377,20 Eur) skola R. S.), taip pat Š. M. veiksmus su turimomis lėšomis: 2021 m. rugsėjo 19 d. atliktą 30 000 Lt (t. y. 8 688,60 Eur) pervedimą R. S. kaip skolos grąžinimą, piniginių lėšų (220 000 Lt (t. y. 63 716,40 Eur) ir 10 500 Lt (3 041,01 Eur)) pervedimus kaip paskolą 2021 m. rugsėjo 19 d. į savo motinos sąskaitą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Š. M. po šeimos turto pardavimo dar likus skolinių įsipareigojimų ir turėdamas piniginių lėšų turėjo pagrindą baimintis kreditorių finansinių reikalavimų išieškojimo nukreipimo į jo turtą ir interesą apsaugoti savo turtą.

19. Apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų apie Š. M. ir atsakovės L. V. finansines galimybes atsiskaityti už ginčo turtą pagal 2011 m. spalio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį vertinimu. Apeliantė teigia, kad Š. M. pinigų išgryninimo operacijos neturi nieko bendra su tariamu jo tikslu atsiskaityti už ginčo turto įsigijimą, be to, teismas neteisingai įvertino atsakovės paaiškinimus apie atsiskaitymą su pardavėju už ginčo turtą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus apie A. B. finansinę padėtį ir priėmė nepagrįstą išvadą dėl šio trečiojo asmens galimybės disponuoti 20 000 Lt (t. y. 5 792,40 Eur) suma.

20. Nustatyta, kad 2011 m. spalio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodyta bendra parduodamo nekilnojamojo turto kaina – 30 384 Lt (t. y. 8 799,81 Eur). Minėtos sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad minėtą sumą pirkėjas sumokėjo, o pardavėjas gavo iki šios sutarties pasirašymo dienos. Apeliaciniame skunde atsakovė pabrėžia, kad asmeniškai dalyvavo sudarant 2011 m. spalio 13 d. sandorį, jį pasirašė bei atsiskaitė su pardavėju, pinigus pardavėjui J. D. padavė jos tėvas A. B. notarės kontoroje.

21. Š. M. SEB banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. spalio 5 d. iš U. I. M. banko sąskaitos Š. M. grąžinta iš viso 76 000 Lt (t. y. 22 011,12 Eur), o laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. spalio 10 d. Š. M., gavęs pinigus, iš karto juos išgrynino, iš viso 75 890 Lt (t. y. 21 979,26 Eur). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Š. M. po nurodytos pinigų sumos išgryninimo būtų pirkęs vertingų daiktų savo vardu. Apeliantės argumentai, kad Š. M. galėjo turėti ir daugiau grynųjų pinigų, o disproporcija tarp ginčo turto įsigijimo kainos ir Š. M. disponuotos sumos yra didelė, nepaneigia aplinkybės, kad šie duomenys patvirtina, jog Š. M. iki 2011 m. spalio 13 d. sandorio turėjo pakankamai grynųjų pinigų atsiskaityti už nekilnojamąjį turtą, be to, pinigai buvo sistemingai (po 7 000 Lt (t. y. 2 027,34 Eur) per dieną) išgryninti per trumpą laiko tarpą iki ginčo sandorio sudarymo. Reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, būtent Š. M. vedė derybas su ginčo turto pardavėju dėl turto pardavimo, tad jam buvo žinoma turto kaina.

22. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė byloje nurodė, jog ginčo turto kaina buvo sumokėta grynaisiais pinigais – 10 000 Lt (t. y. 2 896,20 Eur) sudarė jos santaupos, o 20 000 Lt (t. y. 5 792,40 Eur) kaip dovaną atsakovei investuoti į nekilnojamąjį turtą pridėjo jos tėvas A. B.. Atsakovė 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad jos santaupas sudarė iš darbo užmokesčio ir dovanų gautos sumos, jas laikė grynaisiais pinigais pas tėvą. Atsakovė minėto teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį ji dalyvavo kartu su tėvu, neatsimena paties pinigų įteikimo momento, galbūt bendrą sumą įteikė tėvas; ji santaupas laikė pas tėvą seife, ji suprato, kad jos santaupos buvo paimtos, sudėtos su tėčio pinigais ir buvo sumokėta.

23. Ginčo turto pirkimo metu atsakovės turėtą 10 000 Lt (t. y. 2 896,20 Eur) sumą pagrindžiančių rašytinių įrodymų nepateikta. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. B. Luminor Bank, AB bankų sąskaitų išrašai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., taip pat 2005 m., 2007 m., 2008 m. metinės pajamų deklaracijos neįrodo, kad A. B. 2011 m. spalio mėnesį turėjo 20 000 Lt (t. y. 5 792,40 Eur) grynaisiais pinigais ir juos davė dukrai ginčo turtui įsigyti. Apeliantė pažymi, kad A. B. vertėsi nekilnojamojo turto pirkimu–pardavimu, tačiau duomenys apie A. B. turėtą nekilnojamąjį turtą, kaip ir 2010 m. birželio 28 d. sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje A. B. nurodytas kaip pardavėjas, nepatvirtina trečiojo asmens A. B. finansinių galimybių ginčo turto pirkimo metu dovanoti dukrai 20 000 Lt (t. y. 5 792,40 Eur) grynaisiais pinigais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu duomenų apie atsakovės finansines galimybes ginčo sandorio sudarymo metu sumokėti ginčo turto kainą vertinimu ir išvada, kad byloje esantys įrodymai tokių galimybių nepatvirtina.

24. Iš atsakovės procesinių dokumentų ir trečiojo asmens A. B. 2020 m. rugsėjo 23 d. ir 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžiuose duotų paaiškinimų byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su pastatais) surado Š. M.. Atsakovė neteigė, kad ji derėjosi dėl konkretaus ginčo turto pirkimo. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo A. B. nurodė, kad Š. M. pasiūlė šią sodybą įsigyti atsakovės tėvui, o šis – atsakovei. Trečiasis asmuo A. B. 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdyje nurodė, kad dėl ginčo turto derėjosi ir sutarė kainą Š. M., taip pat nurodė, kad jis su Š. M. tik preliminariai kalbėjo telefonu. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Š. M. ir A. B. konkretaus pokalbių turinio nėra galimybės nustatyti. Tačiau nurodyti duomenys patvirtina Š. M. aiškų suinteresuotumą ginčo nekilnojamuoju turtu ir atliktus aktyvius veiksmus dėl šio turto pirkimo–pardavimo sąlygų derinimo iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vertinant nurodytus duomenis reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad iš atsakovės procesinių dokumentų ir jos bei trečiojo asmens A. B. 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdyje duotų paaiškinimų nustatyta, jog dar iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo trečiajam asmeniui A. B. ir atsakovei buvo žinoma, jog ginčo nekilnojamajame turte neatlygintinai gyvens ir jį prižiūrės būtent Š. M.. Atsakovė byloje nurodė, kad ginčo turtą jai pasiūlė įsigyti tėvas su mintimi, kad Š. M. jame gyvens ir prižiūrės.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje esančių duomenų, kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės nurodytu suinteresuotumu ginčo turtą įsigyti kaip investiciją į nekilnojamąjį turtą. Atsakovė byloje neteigė, kad iki ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ji pati aktyviai ieškojo kokio nors nekilnojamojo turto investicijai. Apeliantė nurodo, kad pasitikėdama savo tėvu, daug metų užsiimančiu nekilnojamojo turto pirkimu–pardavimu, ir jam pasiūlius įsigyti šį turtą, atsakovė neturėjo pagrindo abejoti investicijos tikslingumu, be to, atsakovei patiko ginčo turto lokacija. Tačiau atsakovė patvirtina, kad dar iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo buvo susitarimas, jog ginčo turte neatlygintinai gyvens ir jį prižiūrės Š. M. ir tiesiog leido jam ten gyventi. Atsakovė taip pat nurodė, kad ginčo turte neketino nuolat gyventi, nes gyveno ir studijavo (duomenys neskelbtini). Iš nurodytų duomenų matyti, kad atsakovė neturėjo konkrečių planų dėl naudojimosi ar pelno gavimo iš įsigyto nekilnojamojo turto (nuomos, pardavimo ateityje pakilus kainai ar pan.). Neatsiejamai nuo šių duomenų vertintina ir į tai, kad bylos duomenimis Š. M. ginčo turte neatlygintinai gyveno pakankamai ilgai laiką iki mirties (daugiau nei 5 metus), o po Š. M. mirties ginčo turtas buvo parduotas pirmam juo susidomėjusiam asmeniui ir už mažesnę kainą, nei ginčo turtas buvo įsigytas.

26. Apeliantė, nesutinka, kad ginčo turtas buvo parduotas skubotai ir pažymi, kad turto pirkimo ir pardavimo kainos skirtumas sudaro tik 50 Eur. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nors atsakovė teigia, jog turtas įgytas kaip investicija, o ginčo turtas per 6 metus buvo pagerintas įvedant vandentiekį, nebuvo siekta parduoti šį turtą brangiau ir jis parduotas mažesne kaina. Be to, turtas buvo parduotas praėjus penkiems mėnesiams po Š. M. mirties, kai teoriškai turėjo būti išspęsti su paveldėjimu susiję klausimai. Šie duomenys sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad ginčo turtą skubėta parduoti.

27. Apeliantė pažymi, kad iki ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ji yra buvusi ginčo turte ir jį apžiūrėjusi. 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad tokią aplinkybę atsakovė nurodė. Tačiau atsakovė taip pat patvirtinto, kad po įsigijimo ji ginčo turte nesilankė, nurodė, kad taip sutapo aplinkybės ir nebuvo galimybės nuvažiuoti apžiūrėti. Apeliantės teiginys, kad vandentiekio įrengimo kaštus apmokėjo ji per savo tėvą A. B., atmestinas kaip neįrodytas. Byloje 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. B. nurodė, kad už vandentiekio komunikacijų įvedimą davė Š. M. 1 000 Lt (t. y. 289,62 Eur) grynaisiais pinigais. Tačiau nepateikta pinigų sumokėjimo faktą ir mokėjimo paskirtį patvirtinančių įrodymų, duomenų kad tokia suma buvo pakankama šioms komunikacijoms įvesti. Taigi bylos duomenys nepatvirtina apeliantės aktyvaus domėjimosi ginčo turtu ir suinteresuotumo jo būkle iki pat 2017 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo po Š. M. mirties.

28. Susipažinus su liudytojų A. T., Ž. V., A. S., A. Š., R. S. ir A. P. 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdyje duotais parodymais, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo liudytojų parodymų vertinimo atmestini. Nustatyta, kad A. T. ir R. S. konkretesnės Š. M. gyvenimo ginčo turte aplinkybės nebuvo žinomos. Liudytojas Ž. V. nurodė, kad Š. M. džiaugėsi pačiu įsikėlimo į namą faktu, pasakojo, kaip susitvarkė, tačiau jie daugiau bendravo kitomis temomis. Liudytojas A. P. nurodė, kad su Š. M. dažnai bendravo (matydavosi ir skambindavo telefonu) ir šis jam sakė, jog nebrangiai nusipirko namą ir paliks sūnui. Liudytojas A. S. nurodė, kad Š. M. jam buvo sakęs, jog draugas jam name leido gyventi ir liepė prižiūrėti, bet liudytojas dėl to daugiau nieko nesidomėjo. Apeliantė išskiria A. Š. parodymus ir teigia, kad į juos neatsižvelgta. Nustatyta, kad liudytojas A. Š. nurodė, jog bendraujant Š. M. pasakė, kad išvažiavo, (duomenys neskelbtini) nebegyvena, gyvena (duomenys neskelbtini), A. B. jam davė pagyventi dukros name ir jis namą prižiūri. Tačiau šis liudytojas taip pat nurodė, kad tokio klausimo paklausė tik dėl to, jog Š. M. prapuolė, su juo bendravo dėl pomėgio muzikai.

29. Įvertinus liudytojų parodymus nustatyta, kad nurodyti liudytojų parodymai patvirtina, jog Š. M. ginčo turte gyveno nuolat ir juo rūpinosi, tačiau taip pat nustatyta, kad su liudytojais Š. M. ne vienodai atvirai bendravo apie asmeninį gyvenimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad neaišku, koks pasitikėjimo laipsnis siejo Š. M. su kiekvienu iš šių liudytojų ir kiek atvirai jis atskleidė jiems savo asmeninio gyvenimo aplinkybes. Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vienintelio A. P. parodymus vertino kaip ieškinio pagrįstumo įrodymą, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir išvadas byloje padarė atsižvelgdamas į įrodymų byloje visumą.

30. Apeliantė remiasi trečiojo asmens V. J.–D. teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais ir teigia, kad šio trečiojo asmens nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ginčo turtas Š. M. nepriklausė. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad nors trečiasis asmuo V. J.–D. nurodė, jog miestelyje buvo nuogirdos, kad Š. M. ginčo turte gyvena kaip nuomininkas, tačiau ji taip pat nurodė, kad norėdama pirkti ginčo turtą kreipėsi į Š. M. motiną, ši pasiūlė kreiptis į L. K., kuri nurodė kreiptis į A. B.. Iš šių paaiškinimų ir trečiojo asmens veiksmų matyti, kad apeliantės akcentuojami gandai apie Š. M. apsigyvenimo ginčo turte aplinkybes nebuvo konkretūs. Šie paaiškinimai nesudaro pagrindo daryti kategoriškos išvados dėl faktinio ginčo turto priklausymo nuosavybės teise.

31. Liudytojo A. S. 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdyje duoti parodymai patvirtina apeliantės nurodomas aplinkybes, kad raktus nuo ginčo namo turėjo ne tik A. B., bet ir A. S., kuris išvežė Š. M. į ligoninę, ir nurodė raktus atidavęs Š. M. seseriai L. K.. Tačiau nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta vertinant tolesnius A. B. veiksmus, kad po Š. M. mirties ginčo namo raktus turėjo tik A. B., neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, kas iš tikrųjų ketino įgyti ir įgijo iš 2011 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties kylančias teises ir pareigas.

32. Vertinant nustatytas aplinkybes, kad Š. M. turėjo finansines galimybes ir surado ginčo turtą, taip pat atsakovės byloje duotus paaiškinimus, kad ginčo turtą jai siūlė pirkti tėvas su mintimi, kad jame gyvens Š. M., svarbu ir tai, kad šiam asmeniui mirus trečiasis asmuo A. B. liko vienintelis asmuo, kuriam žinomos tikrosios sandorio sudarymo aplinkybės. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina ir atsakovės tėvo aktyvaus domėjimosi ginčo turtu ir jo būkle iki pat 2017 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovė 2021 m. birželio 10 d. teismo posėdyje nurodė nepamenanti, kokiu pagrindu Š. M. buvo leista gyventi ginčo turte, ir nurodė, kad tiesiog buvo leista gyventi. Faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad Š. M. pakankamai ilgą laiką iki mirties gyveno ginčo nekilnojamame turte ir atsakovei nemokėjo jokio nuomos mokesčio, taip pat gerino būstą jį tvarkydamas, atliekamų darbų nederino su atsakove, mokėjo priklausančius mokesčius, iš esmės turtu rūpinosi savarankiškai kaip savo turtu, savo elgesiu įgyvendindamas ginčo turto savininko teises ir pareigas.

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir išvadas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo padarė įvertinęs įrodymų byloje visumą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visuma byloje esančių įrodymų leidžia pripažinti byloje esant pakankamai duomenų konstatuoti, kad žemės sklypo su pastatais tikrasis pirkėjas pagal 2011 m. spalio 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo Š. M., o atsakovė L. V. tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo teisių ir pareigų pagal šią sutartį, jas įgijo ir jomis faktiškai naudojosi Š. M..

34. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ieškinio reikalavimų tenkinimo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde nenurodoma argumentų dėl kitų teismo sprendimo dalių, kuriomis išspręsti likę ieškinio reikalavimai, nepagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakytina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti priešingą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35. Atsakovės L. V. apeliacinį skundą atmetus jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Ieškovei L. M. iš atsakovės priteistinas rašytiniais įrodymais pagrįstų 650 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. M. iš atsakovės L. V. 650 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAlbina PupeikienėAlvydas Žerlauskas