Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-01-04 · Administracinė byla Nr. I-365-244/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-01-04
Bylos Nr.
I-365-244/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
G. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-365-244/2017
Proc. Nr. 3-61-3-01526-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.;55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. V. skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė) 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skunde pareiškėjas nurodė, kad LAVL gydytojai nutraukdavo jam skiriamą gydymą, kuomet jis sunkiai sirgo. Taip pat pareiškėjo netenkino LAVL buvusios gyvenimo sąlygos, nurodė, jog palatose, kuriose gydėsi, buvo pažeidžiama jo teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią ploto normą. Pareiškėjas teigia, kad palatose vasara karšta, žiema šalta, trūko oro, kaupėsi drėgmė, byrėjo dažai nuo sienų ir lubų, neatsidarydavo langas. Pareiškėjas taip pas neturtinę žalą sieja su kameroje neužtikrintu privatumu naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė nepatogumus, buvo kenkiama jo sveikatai t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 200 000 Eur, prašo šią sumą priteisti iš atsakovės jo naudai.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 47-50). Nurodė, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas atskirais laikotarpiais nuo 2014-04-16 iki 2015-03-24, viso 220 parų vidaus ligų skyriuje. Nurodė, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl negali pateikti duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju buvo palatose. Atsakovės manymu, pareiškėjui vienam asmeniui tenkantis kameroje plotas buvo užtikrintas. LAVL pažymėjo, jog teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems, LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis skaičiui, be to, būtina užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus įstatymuose, laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų sergant užkrečiamomis ligomis, todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, nepažeidžiant higienos normos HN 76:2010 reikalavimo. Darbai registruojami žurnaluose. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo nurodė, jog sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taip pat nurodė, jog Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą - higienos pasą. Pasak atsakovės atstovo, šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų, nes LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl jo gydymo bei laikymo netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam gydantis LAVL nebuvo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam būnant LAVL buvo pažeista jo teisė į teisės aktais nustatytus minimaliojo gyvenamojo ploto reikalavimus.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė.

Minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, be kita ko, privalomos ir Ligoninei. Taisyklių 11¹.4 punktas (redakcija, galiojusi nuo 2010-04-30) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

LAVL teismui teikė duomenis, kokioje kameroje buvo gydomas pareiškėjas, nurodydama palatos plotą ir jose esančių lovų skaičių (b. l. 53-54) . LAVL nepateikė informacijos, kiek asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 ir vidaus ligų (Tuberkuliozinio) skyriaus palatose Nr. 13 ir 15 kartu su pareiškėju, tačiau pateikė palatų plotus ir lovų skaičių jose. Taigi, laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-05-06 ir nuo 2014-05-14 iki 2014-11-11 vidaus ligų (Tuberkuliozinio) skyriaus palatoje Nr. 13, kurios plotas 7,19 kv. m., įrengtos 4 lovos (vienam asmeniui tenkanti ploto norma – 1,80 kv. m.), laikotarpiu nuo 2015-01-08 iki 2015-01-20 vidaus ligų (Tuberkuliozinio) skyriaus palatoje Nr. 15, kurios plotas 7,33 kv. m., įrengtos 4 lovos (vienam asmeniui tenkanti ploto norma – 1,83 kv. m.), laikotarpiu nuo 2015-03-17 iki 2015-03-24 pareiškėjas buvo laikomas vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 kv. m., įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkanti ploto norma – 3,3 kv. m.),. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 ir vidaus ligų (Tuberkuliozinio) skyriaus palatose Nr. 13 ir 15, nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą 220 parų.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog palatoje buvo drėgna, trūko oro, žiema buvo šalta, vasara karšta, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, neatsidarė langas.

Pareiškėjo teigimu, jo laikymo Ligoninėje metu sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normose numatytų reikalavimų.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas); šiltuoju metų periodu gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra turi būti 18-28 C, santykinė oro drėgmė – 35-65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18-22 C, santykinė oro drėgmė – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s (26 punktas); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 punktas).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog palatoje trūko oro, teismas pažymi, jog Higienos normos HN 76:2010 24 p. (akto redakcija galioji iki 2015-11-01) numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog palatos yra vėdinamos per langus, o vasaros metu vienas langas yra išimamas, kad į palatas patektų daugiau oro, tokiu būdu sumažinant ir drėgmės kaupimąsi palatose. Atsakovės atstovė į bylą pateikė foto lentelę (b. l.63) iš kurios matyti, jog kamerose langai yra atveriami ir tam grotos netrukdo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kamerose nebuvo sąlygų vėdinti kameros per langus, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog kamerose luposi nuo sienų ir lubų dažai, žiema būdavo šalta o vasaros metu labai karšta, atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog higienos normų LAVL yra laikomasi, tai patvirtina prie bylos pridėti įrodymai – įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija bei higienos pasas (b. l. 51-52), tačiau duomenų atspindinčių kamerų būklę ginčo laikotarpiu teismui nepateikė. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent LAVL turi pareigą laikytis įstatymų ir kalinių/suimtųjų tinkamo laikymo nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, atsakovės atstovei nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodyta, ar pareiškėjo kamerose buvo užtikrinamos higienos sąlygos, kaip jos numatytos HN 76:2010, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose kurios pilnai atitiktų HN 76:2010.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jo netenkino sanitarinio mazgo įrengimas. Tualeto patalpa buvo atvira, todėl matoma kitiems.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė tikslių duomenų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ginčo kamerose, tik nurodė, jog teisės aktų reikalavimuose yra nustatytas sanitarinio mazgo atskyrimas 150 cm. aukščio pertvara nuo likusios kameros, vertinama, jog yra nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo atskyrimo ir jos yra vertinamos pareiškėjo naudai (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009-03 12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau jis neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Atsakovės atstovė atsiliepime nepateikė duomenų paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kamerose buvusių sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusios kameros dalies, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas, vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (atskirais laikotarpiais nuo 2014-04-16 iki 2015-03-24, t.y. 220 parų) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Dėl pareiškėjo sveikatos.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo kenkiama jo sveikatai. Iš byloje esančių duomenų, susijusių su pareiškėjo sveikata ginčo laikotarpiu (b. l. 59-62), matyti, jog nustatyti sveikatos sutrikimai sietini su pareiškėjo liga, bet ne su laikymo sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą taip pat kildina iš medicinos darbuotojų neteisėtų veiksmų netinkamai suteikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Dėl gydymo nesuteikimo pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, dėl netinkamo gydymo, atlyginimo, turėtų pasinaudoti Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta specialia bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka (LVAT 2016-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A1061-624/2016). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui jo hospitalizavimo Ligoninėje metu (nuo 2014-04-16 iki 2015-03-24), nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus palatos plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, be to, nustatyti smulkūs higienos normos pažeidimai, teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į palatą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo G. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo G. V. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska