Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovams A. P. ir J. M. dėl kreditoriaus teisių gynimo pagal actio Pauliana.

Aprašomoji dalis

n u statė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar tinkamai taikė procesines bei materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai sprendė egzistuojant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, nes realiai sutuoktiniai ketinimų įsigyti ginčo turtą bendron jungtinėn nuosavybėn neturėjo, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas lemia, kad, nesant sudarytos CK 3.101 str., 3.102 str. 1 d., 3.103 str. 2 d., 3.114 str. 1 d. aptartos vedybų sutarties, turtas, įgytas po santuokos sudarymo, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 str., 3.88 str.1 d. 1 p.), iki nėra įrodyta (nustatyta) priešingai (CK 3.88 str. 2 d.). Tiek pirkimo - pardavimo sutartyse (b.l.49-58), kurias kaip pirkėjas pasirašė ir pats A. P., tiek ir viešame registre (b.l. 9-12) žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bei butas, esantis (duomenys neskelbtini), įvardinti kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektas. Pažymėtina, kad nei minėtos sutartys, nei viešo registro duomenys įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nuginčyti ar ginčijami (CK 3.88 str. 2 d. ir 3 d., 4.262 str.), priešingai, sutuoktiniai įvardintą turtą 2006-11-22 sutartimi pasidalijo, tuo pakeisdami įstatymu nustatytą šio turto teisinį rėžimą (b.l.40-43) (CK 3.100 str. 7 p.). Todėl teismui prielaidos traktuoti šį turtą kaip priklausantį kartu ir atsakovui A. P. egzistavo, ir, nepaisant prievolės atsiradimo iki santuokos sudarymo ir jos asmeninio pobūdžio, iš sutuoktinio dalies, nustatytos bendrame turte, esant tam tikroms sąlygoms gali būti išieškoma (CK 3.110 str. 1 d.), tokiu keliu yra formuojama ir teismų praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-651/2006).

Be to, pagal CK 2.50 str. 4 d. ir CPK 673 str. nuostatas, už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurių ratui priskirtinos ir individualios (personalinės) įmonės, prievolės atsako tokio juridinio asmens dalyvis – įmonės savininkas savo turtu, ir CPK 596 str. numatytas procesinis teisių perėmimas šiuo atveju nėra reikalingas. Todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas pripažintinas nepagrįstu.

Kita vertus, sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju yra pagrindai kilti įmonės savininko turtinei atsakomybei, ar gali būti taikomas ir kokia apimtimi actio Pauliana institutas, turi būti nustatytos tokios būtinos sąlygos: pati individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų ir turto išieškomoms sumoms padengti; sandoris, kurios skolininkas sudaryti neprivalėjo, pažeidžia kreditoriaus teises, t.y. būtent dėl jo skolininkas tampa nemokus.

Teisėjų kolegija, išklausiusi byloje dalyvaujančių asmenų ir atstovų paaiškinimus dėl kitų skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadų, jog A. P., žinodamas apie skolą S. V. ir perleisdamas turtą sutuoktinei J. M. sumažino savo asmeninį turtą ir tuo pačiu įmonės „Alvita“ mokumą tinkamai nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir jų analize, taigi visiškai šių išvadų nemotyvavo. Byloje nesama jokių duomenų apie A. P. įmonės „Alvita“ turimą arba ne turtą bei lėšas (CPK 673 str.), apie A. P. asmeninį turtą ir lėšas (pajamas), iš kurių būtų galima išieškoti pirmiau. Antstolės J. G. 2006-12-14 pranešime dėl skolos išieškojimo galimybių (b.l.8) vien siūloma pasinaudoti CK 6.66 str. kreditoriui įtvirtinta teise ginčyti savo skolininko sudarytus sandorius, tačiau nuorodų į išieškojimo negalimumą iš darbinių A. P. pajamų ar iš kito jo bei įmonės turto pagal CPK 662 str., 664 str., 665 str. įtvirtintas taisykles dėl išieškojimo eilės tvarkos neesama, byloje net nėra viešo registro duomenų apie A. P. ir jo įmonės „Alvita“ registruojamą turtą (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Įrodinėjimo pareigą, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja sąlygos ir pagrindai taikyti actio Pauliana (skolininko finansinės padėties pablogėjimas ir jo nemokumas dėl sudaryto sandorio), tenka tokį procesą inicijavusiam asmeniui – kreditoriui.

Teisėjų kolegija pripažįsta teisingu ir kitą apeliantės skundo argumentą, kad nors teismas sprendimu priteisė jos sutuoktiniui net 33 000 Lt vertės turtą, skaičiuojant nuo jo įsigijimo kainos, tačiau jokiais teisniais argumentais tokios savo pozicijos nepagrindė ir nenurodė, kodėl būtent ½ dalį, o ne kurią kitą dalį turto paskiria šiam sutuoktiniui, ar turto padalinimas lygiomis dalimis nepažeidžia apeliantės (neskolingo sutuoktinio), jos nepilnamečio vaiko teisių ir įstatymo saugomų interesų bei CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, priimant domėn ir apeliantės skolinius įsipareigojimus bankui, neatsižvelgė į susiformavusią tuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Bylą nagrinėjęs teismas nevertino A. P. finansinių galimybių įsigyti turto, jo pajamų šaltinių, buvusių iki pirkimo-pardavimo sutarčių 2006-10-25 ir 2006-11-16 (b.l. 9-10, 11-12) sudarymo, kartu atsižvelgiant ir į tą aplinkybę, kad šis nuo 2005-09-19 neišgalėjo padengti ne itin didelės skolos savo įmonės kreditorei, ieškovei S. V..

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal CK 6.66 str. nuostatas yra specifinis sandorių nuginčijimo pagrindas, kuris sukelia teisines pasekmes tik tokį ieškinį pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti (CK 6.66 str. 4 d.). Tai reiškia, kad teismas, vertindamas pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą, turėjo pareigą nustatyti ir tikrąją, realią ginčijama turto pasidalijimo sutartimi padalinto nekilnojamojo turto rinkos vertę, o ne vien remtis statistine, kadastrine jo verte (b.l. 17-18), juo labiau, kad į bylą yra pateikti rašytiniai įrodymai apie šio turto įsigijimo kainą (b.l. 49-58); turėjo spręsti, ar, atsižvelgiant į buto bei žemės sklypo bendrą rinkos vertę ir jos santykį su išieškotina iš skolininko A. P. individualios įmonės suma (b.l.6-7,8), yra būtinas kreditorės teisių gynimas tokia apimtimi, kuria yra pareikštas reikalavimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias restituciją. Restitucijos esmė ir paskirtis yra sandorio šalių grąžinimas į pradinę, buvusią iki nuginčyto sandorio sudarymo padėtį (CK 1.80 str. 2 d. ir 3 d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Tai reiškia, kad turto, dėl kurio vyksta ginčas šioje byloje, teisinis statusas, pripažinus negaliojančia šio turto dalybų sutartį, turėjo išlikti toks pats, koks jis buvo iki santuokinio turto dalybų sutarties (b.l.40-43) sudarymo – sutuoktinių bendroji jungtinė, o ne dalinė jų nuosavybė. Pažymėtina, kad reikalavimas pagal CPK 667 str., reglamentuojančio skolininko turto idealiosios bei realiosios dalies bendrame turte vykdymo procese nustatymą, nuostatas ieškinyje kaip savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas) nebuvo suformuluotas, jame nebuvo įvardinti ir motyvai (ieškinio pagrindas) dėl būtent tokio dydžio skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo.

Dėl aptartų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neištyrė reikšmingų teisingam bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių, dėl ko liko neatskleista šios bylos esmė, motyvuojamoje dalyje neišdėstė išvadų, kurios būtų pagrįstos bylos medžiaga, ir teisinių argumentų, kodėl atmeta atsakovės atsikirtimus į ieškinį bei pateiktus įrodymus (CPK 270 str. 4 d.). Byloms nagrinėti įtvirtinta instancinė teismų sistema lemia, kad kiekvienos instancijos teismas atlieka jam priskirtas funkcijas. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl nurodyto kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Visa tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.