Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015-06-06 iki 2015-06-21.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN ginčo laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios plotas 4,35 kv.m, įrengta viena gyvenamoji vieta, taigi pareiškėjui teko 4,35 kv. m ploto bei kameroje Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv. m, joje įrengtos 5 gyvenamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 4,08 kv. m gyvenamojo ploto (b.l. 30-31, 8-9). Taigi, pareiškėjo teisė į teisės aktais numatytą minimalų gyvenamąjį plotą kalint baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 8 ir Nr. 20 Marijampolės PN nebuvo pažeista. Nors pareiškėjas nurodo, kad realiai kameroje Nr. 20 gyveno daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų, nurodo, kad kameroje Nr. 8 neįrengtas stalas, įrengta tik mažytė lentynėlė, daugiau baldų nėra, kriauklė labai mažytė, nėra veidrodžio, kameros grindys nevienodo aukščio, nepatogu atlikti gamtinius reikalus, nebuvo vedamas pasivaikščioti. Taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 20 nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, stalas ir suolai įrengti tik 4 asmenims, indus teko plauti šaltu vandeniu, buvo blogas deguonies patekimas, teko miegoti antrame lovos aukšte, uždarant į baudos izoliatorių nebuvo apžiūrėtas medikų, nebuvo atliktas sanitarinis paruošimas, birželio 8 dieną kvietėsi gydytoją, tačiau buvo pasakyta, kad gydytojas atostogauja.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje Nr. 20 trūko natūralaus apšvietimo. Higienos normos HN 76:2010 2 p. nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi natūralaus kamerų apšvietimo padidinimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, teismo vertinimu, higienos normos reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi.

Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 21 p. nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014-10-10 atlikto patikrinimo metu konstatuota, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (b.l. 16-17). Taigi, baudos izoliatoriaus kamerų sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pats pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad kameroje Nr. 8 buvo lentynėlė. Kadangi teisės aktai nereglamentuoja lentynėlės dydžio, konstatuotina, jog Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai nebuvo pažeisti. Paminėto Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (tai atitinka Higienos normos 76:2010 24 p. reikalavimus), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos laikytini paneigtais.

Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų (b.l. 60-63) matyti, jog Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8 ir kameroje Nr. 20 yra stalai. Teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad pataisos namų baudos izoliatorių kamerose turi būti vienas pritvirtintas prie grindų stalas, kurio plotas detaliau nereglamentuojamas. Taigi, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 8 ir Nr. 25 esant stalams, nurodytos normos nebuvo pažeistos. Taip pat pažymėtina, jog 2014-04-09 Marijampolės visuomenės sveikatos centras patikrino gyvenimo sąlygų Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 20 atitiktį higienos reikalavimams ir jokių Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatė (b.l. 25-27). Taip pat akcentuotina ir tai, jog pateiktame Nuteistųjų uždarymo į baudos (drausmės) izoliatorių arba karcerį apskaitos žurnale (b.l. 58-59) yra 2015-06-06 įrašas apie pareiškėjo patalpinimą į kamerą Nr. 8 ir grafoje „pastabos“ pareiškėjas savo parašu yra patvirtinęs, jog kamera tvarkinga.

Iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-04-14 pažymos (b.l. 57) matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl nugaros skausmų nėra kreipęsis ir dėl savo sveikatos būklės miegoti dviaukštės lovos 2-me aukšte gali. Savaitgaliais ir švenčių dienomis, kai nėra gydytojų, talpinamus į baudos izoliatorių asmenis apžiūri ir jeigu reikia, pagalbą suteikia budinti bendrosios praktikos slaugytoja. 2015-06-07 pareiškėjas jokių nusiskundimų bendrosios praktikos slaugytojai neišsakė. Taip pat nurodyta, kad jokios informacijos apie tai, kad pareiškėjas 2015-06-08 būtų kreipęsis į administraciją dėl gydytojo iškvietimo, Marijampolės PN nėra. Atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jis nepagrįstai turėjo miegoti antro aukšto lovoje kameroje Nr. 20, prieš patalpinant į baudos izoliatorių nebuvo apžiūrėtas medikų, bei jam nebuvo sudaryta galimybė 2015-06-08 patekti pas gydytoją.

Byloje esanti Marijampolės PN psichologinės tarnybos 2015-08-10 pažyma Nr. 55/04-419 (b.l. 10) patvirtina, kad pareiškėjas, į Psichologinę tarnybą bausmės atlikimo metu dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo, o iš Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2015-08-13 pažymos matyti, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos (b.l. 11). Atsižvelgiant į tai spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Byloje nustačius, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos normų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R.S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.