Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiosios E. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimu 3 mėnesiams,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė A. S. skirta laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams.

Bausmę A. S. paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia A. S. skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. spalio 10 d.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į atliktą bausmę A. S. įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 10 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. apie 16.00 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), be jokios priežasties, nukentėjusiajai E. S. iš rankos į veido sritį sudavė nenustatytą kiekį smūgių, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. apie 16.00 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), paimdamas mažametį nukentėjusįjį A. S., gim. 2000 m., už pečių ir nustumdamas į šoną, po ko mažametis A. S. atsitrenkė į tarpdurį bei susitrenkė koją, sukėlė mažamečiui A. S. fizinį skausmą.

Apeliacinio proceso metu nukentėjusioji, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinius skundus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingą bausmę.

Nuteistasis ir nukentėjusioji apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, jų faktinių aplinkybių ir veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundais prašo paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydamas apeliacinių skundų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. S. padarė du nesunkius nusikaltimus. Jo atsakomybę lengvina tai, jog prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkina ta aplinkybė, jog nusikalstamas veikas A. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Įvertino tai, kad nuteistasis A. S. anksčiau teistas, nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, charakterizuojamas teigiamai, į nukentėjusiosios E. S. prašymą griežtai kaltinamojo nebausti, nes jis išlaiko šeimą, ji viena šeimos negalės išlaikyti.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. S., būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Nors nuteistasis A. S. ir nukentėjusioji E. S. apeliaciniais skundais prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir neskirti laisvės atėmimo bausmės, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima nuteistajam neskirti laisvės atėmimo bausmės ar sumažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Nuteistajam A. S. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 3 mėnesiams bausmė, t. y. minimali laisvės atėmimo bausmė numatyta BK 50 straipsnio 2 dalyje, o už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirta laisvės atėmimo 4 mėnesiams bausmė, yra artima minimaliai laisvės atėmimo bausmei, numatytai BK 50 straipsnio 2 dalyje ir aiškiai mažesnė už BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Todėl kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra šeima, kad šeimoje jie augina 4 nepilnamečius vaikus, kad nuteistasis vienintelis išlaiko šeimą, kad po įvykio jie susitaikė, nukentėjusioji lanko nuteistąjį tardymo izoliatoriuje, yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės, kuri ir taip nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė praėjus neilgam laiko tarpui po to kai pasibaigė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos terminas t. y. laisvės atėmimo bausmės atlikimo, smurtą kaip ir ankstesnio teistumo metu vartojo prieš moterį, daro išvadą, kad nuteistasis savo nusikalstamų polinkių nepakeitė ir todėl jam kaip recidyvistui pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios keisti kita bausmės rūšimi nėra pagrindo.

BK 75 straipsnio 1 dalis teismui numato galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atidė­da­mas baus­mės vyk­dy­mą teis­mas privalo motyvuoti, ko­dėl yra pa­kan­ka­mas pa­grin­das ma­ny­ti, kad baus­mės tiks­lai bus pa­siek­ti be re­a­laus baus­mės at­li­ki­mo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad baustas administracine tvarka, nuobaudos negalioja, charakterizuojamas teigiamai, dirba, bei tai, kad nuteistasis A. S. teisiamas antrą kartą, kad veiką, už kurią nuteistas šioje byloje, padarė praėjus nedideliam laiko tarpui po bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, atlikimo, teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas, daro išvadą, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, iš anksčiau jam paskirtos bausmės nepadarė atitinkamų išvadų, todėl atidėjus bausmės vykdymą nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas A. S. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, kurios nėra per griežtos, kurių švelninti ar jos keisti kita bausmės rūšimi bei keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. S. ir nukentėjusiosios E. S. apeliacinius skundus atmesti.