- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-24
- Bylos Nr.
- 2-330/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- „Daimler Chrysler Bank AG“
- Kategorijos
- 94.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Daisotra“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-705-395/2007 pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Daisotra“ ieškinį atsakovui „Daimler Chrysler Bank AG“ dėl vilkikų teisinės registracijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BAB „Daisotra“ kreipėsi į teismą prašydamas 2000 m. spalio 31 d. paskolos sutarties Nr. 67325166 ir 2001 m. birželio 27 d. paskolos sutarties Nr. 67378147 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pripažinti negaliojančiomis. Taip pat prašė panaikinti Prekybos sutarčių Nr. 2001/D01, Nr. 2001/D02, Nr. 2001/D03, Nr. 2001/D04 pagrindu įgytų vilkikų teisinę registraciją atsakovo vardu ir pripažinti ieškovui teisę įregistruoti šių vilkikų nuosavybės teisę ieškovo vardu. Atsakovu ieškovas nurodė „Daimler Chrysler Bank AG“, esantį Nordbahnhofstr. 147, D-70191 Stuttgart, Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Teismas nutartyje nurodė, kad viena iš proceso šalių yra užsienio juridinis asmuo, todėl byla turi tarptautinį elementą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalį byla turėtų būti teisminga Kauno apygardos teismui, nes ieškovas yra bankrutuojanti įmonė. Tačiau ši norma yra Lietuvos Respublikos vidaus teisės norma reglamentuojanti teismingumą, kai abi bylos šalys yra Lietuvoje. Teismo manymu, jeigu ieškovas yra Lietuvoje, o atsakovas - užsienio valstybėje, prioritetas turi būti teikiamas tarptautinio teismingumo taisyklėms. Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamentas bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams – užsienio valstybių subjektams teismingumo klausimų nereglamentuoja. Teismo nuomone minėtas reglamentas nustato jurisdikcijos klausimus susijusius tik su bankroto bylų iškėlimu, eiga, užbaigimu, taip pat kitus su bankroto byla tiesiogiai susijusius teismo sprendimus (Tarybos reglamento preambulės 6 p., 9 p., 15 p., 22-23 p., 1 str., 2 str. „d“ p.), tačiau neapima bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams – kitos valstybės narės ūkio subjektams - jurisdikcijos klausimų, kadangi dėl tokiuose ieškiniuose pareikštų materialinių reikalavimų priimami sprendimai negali būti priskiriami tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu, jos eiga ar užbaigimu susijusiems sprendimams. Pateiktu ieškiniu bankroto administratorius reikalavimus reiškia siekdamas apginti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl negalima teigti, kad tokio pobūdžio ieškiniai nėra susiję su bankroto teisiniais santykiais, tačiau ieškiniai neturi tiesioginių sąsajų su bankroto bylos iškėlimo, eigos ir jos užbaigimo procese priimamais sprendimais, todėl minėto reglamento jurisdikcijos taisyklės netaikytinos. Be to, Lietuvos Respublika su Vokietija Federacine Respublika nėra pasirašiusi tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse bylose. Paskolos sutarčių Bendrųjų sąlygų XI dalies 2 punkte numatyta, kad ginčai dėl paskolos sutarčių nagrinėjami Štutgarto teisme. Dėl minėtų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ši civilinė byla Kauno apygardos teismui neteisminga, o teisminga atsakovo valstybės teismui, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti ieškininį pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
Ieškovas BAB „Daisotra“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodė, kad teismo nutartis nepagrįsta, dėl šių motyvų:
pagal teismų praktiką teismas, pripažinęs, kad ieškovas turėtų laikytis sutartyje numatytos ginčų sprendimo tvarkos, negali atsisakyti priimti ieškinio neišsiaiškinęs atsakovo pozicijos dėl Lietuvos Respublikos teismų kompetencijos nagrinėti ginčą. Kol teismas nėra gavęs atsakovo prašymo, kad būtų laikomasi šalių nustatyto sutartinio teismingumo, tol nėra pagrindo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį užsienio atsakovui, t.y. teismingumo klausimą teismas gali išspręsti tik išsiaiškinęs atsakovo poziciją. Teismas atsakovo pozicijos neišsiaiškino, todėl nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta; teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. gegužės 9 d. nutartimi byloje Nr. 2-191/2002, nes atsakovo buveinė buvo JAV, t.y. šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Šiuo atveju abi valstybės yra Europos Sąjungos narės, todėl joms taikytinas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001, numatantis automatišką vienos valstybės teismo priimto sprendimo vykdymą kitoje valstybėje narėje. Todėl Lietuvos Respublikos teismo sprendimas būtų vykdomas Vokietijos Federacinėje Respublikoje;ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes ginčo dalykas yra Lietuvoje, t.y. sprendimas bus vykdomas Lietuvoje. Be to vienas iš reikalavimų yra reikalavimas panaikinti teisinę registraciją Lietuvoje atsakovo vardu, todėl byla priskirtina Lietuvos teismų jurisdikcijai (CPK 787 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis Lietuvos Respublikos teismų praktiką, 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-170, yra nurodęs, jog tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“, kuris dar vadinamas reglamentu ,,Briuselis I” (toliau tekste – Reglamentas). Reglamente įtvirtintas bendras siekis, kad Europos Sąjungos valstybių teismų jurisdikciją reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas. Pagal Reglamento 1 straipsnį jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose; kartu nustatyta, kada išvardytų kategorijų bylose jo nuostatos netaikomos; vadinasi, tokiais atvejais taikomi kiti šaltiniai.
Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams; valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Juridinio asmens buvimo vietos apibrėžimas yra Reglamento 60 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju atsakovo buvimo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl, ieškovui siekiant, kad civilinė byla būtų keliama ne atsakovo buvimo vietos valstybėje, teismas tiria, ar pagal Reglamento II skyriaus 3 straipsnį byla galėtų būti keliama, taikant II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles dėl specialios jurisdikcijos, išimtinės jurisdikcijos ir kt.
Ieškovas siekia ir ieškinyje formuluoja prašymą pripažinti negaliojančiomis paskolos sutarčių 1 dalies nuostatas bei siekia panaikinti teisinę registraciją atsakovo vardu ir pripažinti teisę ieškovui įregistruoti vilkikų nuosavybės teisę savo vardu. Šiems reikalavimams specialios ar išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindų nėra, todėl ši civilinė byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Nėra pagrįstas atskirojo skundo argumentas dėl jurisdikcijos nustatymo pagal CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą nacionalinio teismingumo taisyklę, nes Reglamento 2 straipsnio nuostata dėl teismingumo pagal atsakovo (juridinio asmens) buvimo vietą reiškia, kad ir civilinės bylos dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nagrinėjamos Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje yra atsakovo (juridinio asmens) buvimo vieta.
Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti ieškinį neišsiaiškinęs atsakovo pozicijos dėl Lietuvos teismų kompetencijos nagrinėti ginčą, atmestinas. Apelianto argumentas remiasi 2000 metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo anksčiau formuota teismų praktika buvusia iki įstojimo į Europos Sąjungą, tačiau Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą ir pradėjus galioti Europos Sąjungos teisės aktams Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentai formuojami atsižvelgiant į šią aplinkybę, todėl ir taikytini vėlesni Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentai.
Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu:
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.