Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. R. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016 pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui A. R. dėl santuokos nutraukimo, išlaikymo vaikui priteisimo bei atsakovo priešieškinį dėl bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016 nagrinėjami ieškovės R. R. ir atsakovo A. R. reikalavimai dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.2016 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė R. R. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (toliau – EPP) pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo teismo prašė iš atsakovo A. R. priteisti laikiną nepilnamečio sūnaus J. R. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 250 Eur kas mėnesį, mokamomis iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016 įsiteisėjimo, bei priteisto laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę.

Apeliantė teismui pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį dalyje dėl išlaikymo dydžio ir šį klausimą išspręsti iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iš atsakovo priteisiant laikiną nepilnamečio sūnaus J. R. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 250 Eur kas mėnesį, mokamomis iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo. Priteisto laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę R. R..

Atsiliepime atsakovas su skundu nesutinka, prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1837-1029/2016 prašymą tenkino iš dalies – taikė laikinąją apsaugos priemonę, kuria nutarė išieškoti atsakovo sūnaus J. R. išlaikymą nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. po 50 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti vaiko atstovei pagal įstatymą t. y. ieškovei R. R..

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) R. R. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį dalyje dėl išlaikymo dydžio ir šį klausimą išspręsti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 – 147 straipsnius teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 str. 2 d., 3.192 str. 1 d. vienareikšmiškai reglamentuojama tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiem tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteisimo išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Materialinės padėties kriterijus reikšmingas tik materialinio išlaikymo dydžiui nustatyti.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. R. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantė melagingai nurodo, kad buto, kuriame ji gyvena su sūnumi nuomai išleidžia net po 330 Eur, o komunaliniams mokesčiams išleidžia dar 60 Eur. Apeliantė jau yra patvirtinusi, kad faktinė jos ir sūnaus J. R. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartyje konstatuota, kad apeliantė net tris kartus teismui neteisingai nurodė savo gyvenamosios vietos adresą. Taip pat pažymėtina, kad Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio m. 26 d. nutartimi, būtent dėl šių melagingų apeliantės parodymų kur ji realiai gyvena, be to dėl teismui pateiktų susirašinėjimų tarp apeliantės ir ieškovo – teismas konstatavo, kad yra reali grėsmė, kad vaiko gyvenamoji vieta gali keistis ir todėl teismas taikė laikinąją apsaugos priemonę ir uždraudė apeliantei be teismo leidimo išvežti sūnų J. R. iš jo faktinės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje civilinėje byloje. Apeliantė nei karto nėra teismui pateikusi jos teiginius patvirtinančių įrodymų: buto nuomos sutarties, komunalinių mokesčių apmokėjimo kvitų ar kokių nors kitų įrodymų patvirtinančių, kad ji tokį butą nuomojasi ir jo nuomai skiria būtent tokią sumą pinigų. Akivaizdu, kad ji šių pinigų niekam nemoka, jokio buto nesinuomoja, faktiškai gyvena pas savo tėvus V. ir R. B., adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė atskirajame skunde teigdama, kad niekur šiuo metu nedirba, patvirtina faktą, kad ji neturi jokių pajamų buto nuomai ar komunalinių mokesčių už jį mokėjimui.

Apeliantės teiginys, jog vaiko neturi kam palikti, o vaikų darželis per mėnesį kainuoja 250-300 Eur, neatitinka tikrovės, nes tokių darželių, su tokiomis kainomis net nėra Radviliškio mieste. Ieškovas turi dar vieną sūnų, 8 metų A. R., kuriuo rūpinosi nuo pat jo gimimo ir rūpinasi iki šios dienos. Atsakovo vyresnis sūnus šešerius metus lankė vaikų darželį Kauno mieste, kur darželių kainos jau yra didesnės nei Radviliškyje, ir mėnesinis mokestis už sūnaus darželį niekada nesudarė daugiau nei 40 Eur per mėnesį. Vyresnio sūnaus būtiniems vaiko poreikiams patenkinti, įskaitant visas būtinas prekes mokyklai, per mėnesį pakanka tik 350 Eur, kuriuos atsakovas skiria sūnui lygiomis dalimis su vyresnio sūnaus mama, mokėdamas kas mėnesį 175 Eur periodines išmokas. Visa tai sudaro pagrįstą nuomonę, kad apeliantė iš atsakovo, pagal savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovo 250 Eur laikiną išlaikymą, nori patenkinti ir savo asmeninius poreikius.

Apeliantė, grįsdama savo prašymus vadovaujasi tik savo asmeniniais paskaičiavimais kiek vaikui reikia pinigų per mėnesį, tačiau iki šiol taip ir nėra pateikusi teismui absoliučių jokių jos teiginius patvirtinančių įrodymų, kam ir kokią sumą pinigų ji išleidžia vaikui per mėnesį, ar kam ir kokią pinigų sumą reikėtų skirti kas mėnesį, kad vaiko poreikiai būtų patenkinti. Grįsdama savo 2016 m. rugpjūčio m. 17 d. prašymą Radviliškio rajono apylinkės teismui apeliantė (ieškovė) pateikė absoliučiai visas neteisingas aplinkybes, kokias pinigų sumas išleidžia sūnaus J. R. išlaikymui.

Teismas spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį. Nustatant proporcingumą tarp tėvų turtinės padėties turi būti nustatyta kiekvieno iš tėvų dalis išlaikymo prievolėje ir konkretus išlaikymo dydis.

Šiuo metu atsakovo turtinė ir finansinė padėtis neleidžia teikti tokio dydžio išlaikymą, kokio reikalauja apeliantė (ieškovė), kadangi atsakovo finansinė padėtis ir turimų įsipareigojimų dydis 2016 m. rugsėjo 5 d. (duomenys neskelbtini) duomenimis yra net 352.294,04 Eur. Atsakovo vardu šiuo metu yra vykdoma net 16 išieškojimo procesų, banko sąskaitos areštuotos, atsakovas šiuo metu jokio kilnojamo ar nekilnojamo turto neturi, o jo pajamos per mėnesį sudaro vos 340 Eur.

Atsakovas kiekvieną mėnesį pagal Kauno miesto apylinkės teismo patvirtintą sutartį yra įsipareigojęs mokėti savo sūnui A. R. 175 Eur periodines išmokas. Atsižvelgiant į atsakovo gaunamas pajamas, jam šiuo metu iš gaunamo darbo užmokesčio, atskaičiavus vyresniam sūnui sumokamą periodinių įmokų sumą, pragyvenimui lieka tik 165 Eur. Tad apeliantės (ieškovės) prašymas niekaip negalėtų būti tenkinamas, nes Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, asmeniui pragyvenimui turi likti ne mažiau nei vienas minimalaus mėnesio atlyginimas (toliau – MMA), kas šiai dienai sudaro 380 Eur. Iš lėšų liekančių atsakovui, jis ne tik kad finansiškai nepajėgtų mokėti kas mėnesį po 250 Eur sūnaus J. R. išlaikymui, tačiau jam pragyvenimui neliktų visiškai jokių lėšų.

Atsakovas sutinka skirti apeliantei (ieškovei) laikiną vaiko išlaikymą 50 Eur per mėnesį kol vyksta skyrybų procesas. Tokia suma atitinka vaiko poreikius ir sąžiningą bei teisingą mūsų – vaiko tėvų turtinės padėties pusiausvyrą, nes prie vaiko išlaikymo turi prisidėti abu vaiko tėvai.

Atsakovas savo 2016 m. gegužės 17 d. priešieškinyje iškarto nurodo, kad maksimalią sumą, kurią jis galėtų skirti sūnaus J. R. išlaikymui per mėnesį yra 175 Eur. Atsakovas niekada nesutiko su apeliantės (ieškovės) reikalavimu priteisti iš jo 250 Eur sumą.

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – laikino išlaikymo dydžio.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 11 p., CK 3.65 str. 1 d., 2 d. 4 p.). Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi. Teismų praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 str. 2 d. nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės (ieškovės) prašymu taikė laikinąją apsaugos priemonę ir priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui mokamą po 50 EUR per mėnesį iki galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vietoj reikalaujamo 250 EUR laikino išlaikymo priteisė 50 EUR laikiną išlaikymą. Apeliantės nuomone, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, kada sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nedelsiant po ieškinio priėmimo momento, teismas neturi realios galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikams dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaiko poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai. Tuo tarpu apeliantės nurodomas argumentas, kad atsakovas privalo teikti vaikui didesnį išlaikymą - 250 EUR, nei nustatė pirmosios instancijos teismas – 50 EUR, neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui. Taip pat pažymėtina ir tai, jog teismo nustatyta laikino išlaikymo suma, neužkerta kelio atsakovui mokėti didesnį išlaikymą.

Nurodytina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad vaiko teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Sprendžiant klausimą tik dėl laikino išlaikymo priteisimo (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) pakanka konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir realiai egzistuoja būtinybė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, priešingu atveju, tokių priemonių netaikius, būtų pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokias išvadas konstatavo. Skirtingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į vaiko teisių ir interesų apsaugos principą, vadovaudamasis teismų praktikoje nurodytu orientaciniu kriterijumi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio būtiniems nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti. Tuo tarpu byloje nėra akivaizdžių duomenų apie išskirtinius, specialiuosius šalių nepilnamečio vaiko poreikius. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas 50 EUR laikinas išlaikymas iš atsakovo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra protingo dydžio ir pakankamas tam, kad bylos nagrinėjimo eigoje patenkintų vaiko minimalius poreikius ir laikinai bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečio vaiko J. R. turtiniai interesai (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina, kad tokio paties dydžio suma prie vaiko laikino išlaikymo turi prisidėti ir apeliantė (ieškovė).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį dalyje dėl išlaikymo dydžio palikti nepakeistą.