Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-448-190/2013

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-01719-2011-6

2013 m. birželio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažinta kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš V. K. 227,15 Lt nukentėjusiosios Č. T. gydymo išlaidoms atlyginti.

Č. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš V. K. 1200 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš kaltinamosios V. K. priteista nukentėjusiajai Č. T. 2000 Lt išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusios atstovas, paslaugoms apmokėti

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteista už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent ji:

2011 m. rugsėjo 20 d. apie 15 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme, konflikto su Č. T. metu, tyčia trenkė vieną kartą krepšiu Č. T. į galvą (viršugalvį), po to stipriai rankomis suėmė Č. T. už rankų, papurtė ją, po to stipriai abiem rankomis pastūmė pastarąją, dėl ko Č. T. nukrito ant žemės ir abiem rankomis atsitrenkė į žemę, ko pasėkoje Č. T. buvo padaryta kraujosruva kairės alkūnės srityje, abiejų rankų dilbių kaulų lūžiai tipinėse vietose, t. y. ji nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios Č. T. sveikatą.

Šiais savo veiksmais V. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatydamas Č. T. patirtą neturtinę žalą atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą, gydimosi trukmę, dvasinius išgyvenimus, kai konflikto metu buvo sužalota, į nepatogumus, patirtus po sužalojimo, į jos emocinę būseną, į sužalojimo pasekmes, kad nukentėjusioji turėjo kreiptis į gydytojus, jai turėjo būti suteikta pagalba, buvo sužalotos abi nukentėjusiosios rankos, dėl ko jos buvo sugipsuotos ir nukentėjusioji kelis mėnesius negalėjo tinkamai savimi pasirūpinti, jai buvo reikalinga kitų asmenų pagalba. Taip pat teismas pažymėjo, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad kaltinamoji su nukentėjusiąja abi dalyvavo konflikte, abi buvo priešiškai nusiteikusios. Teismas atsižvelgė, kad žala buvo padaryta tyčia, į kaltinamosios asmenybę ir turtinę padėtį, kuri dirba, yra išsituokusi, augina sūnų. Tačiau pripažino, kad sveikatos sužalojimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra sužalojimo pasekmės ir dėl to nukentėjusiosios patirti dvasiniai išgyvenimai, jaučiamos pasekmės. Įvertinęs visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies 5000 Lt sumai (CK 6.250 str., CK 6.282 str. 3 d., BPK 115 str. 1 d.).

Teismo sprendimas, V. K. teigimu, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Nuteistoji nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje yra daug nesutapimų bei persipynimų su tikrove. Nukentėjusieji Č. T. ir I. G. kaskart davė skirtingus parodymus. Be to, Č. T. pateikė dokumentą - pažymą apie priskaičiuotą darbo užmokestį, kuriame nurodo laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. kovo mėn, tačiau nepateiktas nedarbingumo pažymėjimo išrašas, patvirtinantis laikotarpį, kada faktiškai dėl traumos ji negalėjo dirbti.

Teismas, anot apeliantės, pripažindamas ją kalta, savo sprendimą grindė nukentėjusiosios Č. T. bei kitų liudytojų parodymais, bet visas dėmesys buvo skirtas vien tik nukentėjusiajai padarytai moralinei ir fizinei žalai nagrineti. Priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, jog į konfliktą buvo įtrauktas nepilnametis vaikas (E. K.), kuris irgi buvo tampomas ir stumdomas neva nukentėjusių asmenų – I. G. bei Č. T.. Nuteistoji teigia, kad pareigūnai patikėjo, jog tai nebuvo nukentėjusių brovimasis į svetimą teritoriją, nors ji (V. K.) Naujakiemio km., kur įvyko konfliktas, turi teisėtai įregistruotą nuosavą namą, ir buvo patikėta Č. T. versija, kad čia ji (apeliantė), jau ilgus metus kenčianti nuo stuburo išvaržos skausmų, su savo nepilnamečiu vaiku puolė ją ir I. G., kuris yra beveik 2 m. ūgio. V. K. teigimu, jos nepilnametis vaikas patyrė šoką, matydamas, kaip abudu neva nukentėjusieji puola jo mamą prie jų pačių namų. V. K. tikina, jog privalėjo gintis ir dėl to pati patyrė nesunkius kūno sužalojimus (pažymą iš gydytojo pateiks vėliau).

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apklaustas kaip liudytojas nukentėjusiosios vyras I. G. savo parodymuose tikina, kad po incidento su žmona nuvažiavo į Lazdynų ligoninę, kur jo žmona, kuri tariamai susilaužė abi rankas, parašė pareiškimą policijai, kaltindamas ją (V. K.) dėl savo traumos. Teismas, priimdamas jos atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neatsižvelgė į logiškai nesuprantamus ir akivaizdžiai pastebimus absurdiškus kaltinimus.

V. K. pažymi, jog po incidento, įvykusio 2011-09-20, ji pateikė privataus kaltinimo skundą, kuriame teigė, kad buvo užpulta I. G., o jo žmona Č. T. visa tai stebėjo. Be to, netrukus po šio incidento, spalio 8 d., I. G. kastuvu išdaužė jos namo langą. Tačiau vyriausiasis tyrėjas Z. D. atsisakė pradėti įkiteisminį tyrimą, o Vilniaus r. apylinkės teismas nutartimi jai gražino skundą ir pridėtus dokumentus bei atsisakė pradėti įkiteisminį tyrimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, nepilnai išsiaiškino konflikto aplinkybės, neatsižvelgė į tai, jog ji viena augina nepilnametį vaiką ir iš uždirbamų lėšų negali sumokėti nukentėjusiajai priteistų sumų. V. K. teigimu, jos padaryta žala yra tik savigynos padarinys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. K. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Nors V. K. apeliaciniu skundu prašo pakeisti jos atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. priimtą nuosprendį ir panaikinti jai priteistą 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą Č. T., atsižvelgiant į jos sunkią finansinę padėtį, tačiau skunde taip pat dėsto argumentus apie nepagrįstą jos pripažinimą kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., remiantis neva prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiosios Č. T. ir liudytojo I. G. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs V. K. kaltę įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., išanalizavo tiek kaltinamosios, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, o taip pat kitą byloje surinktą medžiagą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistosios kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistoji V. K. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis ir teigia, kad tai ji gynėsi nuo užpuolimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

V. K. kaltė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme grindžiama nukentėjusiosios Č. T. parodymais, kuriuos patvirtina I. G., E. K., tai pat kitų liudytojų parodymai, Parodymų patikrinimo vietoje protokolas, Specialisto išvada Nr. G 2891/11(01) bei kiti rašytiniai įrodymai. Tiek nukentėjusiosios Č. T., tiek ir tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo I. G. parodymai nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, juos patvirtina ir nuteistosios sūnaus E. K. parodymai, kuris pačios konflikto pradžios nematė, nes atėjo vėliau, tačiau parodė, kad matė, kaip Č. T. guli ant žemės (t. 2, b.l. 61-68). Abejoti nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, nėra pagrindo.

Tai, jog V. K. nesunkiai sutrikdė Č. T. sveikatą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2891/11(01), kuria nustatyta, kad Č. T. padaryta kraujosruva kairės alkūnės srityje, abiejų rankų dilbių kaulų lūžiai tipinėse vietose, kastinės žaizdos su aplinkine kraujosruva kairėje šlaunyje, galimai nukentėjusiosios ir medicininiuose dokumentuose nurodytu laiku (2011-09-20). Kastinės žaizdos su aplinkine kraujosruva galėjo atsirasti nuo šuns įkandimo, abiejų dilbių kaulų lūžiai tipinėse vietose ir kraujosruva kairėje alkūnėje galėjo atsirasti griuvimo metu (minėti kaulų lūžiai susidarė atsitrenkiant delnų pagrindais į kietą paviršių). Visi sužalojimai galėjo susidaryti nuo trijų trauminių poveikių. Sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl dilbių kaulų lūžimų, atskirai kiti sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t 1., b. l. 36-37).

Kolegijos nuomone, V. K. kaltės neprisipažinimas dėl Č. T. atžvilgiu padaryto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., vertintinas kaip nuteistosios gynybinė pozicija, siekimas sušvelninti savo teisinę padėtį, nes tokia jos versija yra paneigiama baudžiamojoje byloje esančiais aukščiau paminėtais objektyviais duomenimis.

Nuteistosios V. K. apeliacinio skundo argumentai, jog priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, jog į konfliktą buvo įtrauktas nepilnametis vaikas - E. K., kuris patyrė šoką, po incidento, įvykusio 2011-09-20, ji pateikė privataus kaltinimo skundą dėl to, kad buvo užpulta I. G., o netrukus po šio incidento, spalio 8 d., I. G. kastuvu išdaužė jos namo langą, tačiau vyriausiasis tyrėjas Z. D. atsisakė pradėti įkiteisminį tyrimą, o Vilniaus r. apylinkės teismas nutartimi jai gražino skundą ir pridėtus dokumentus bei atsisakė pradėti įkiteisminį tyrimą, nepaneigia V. K. kaltės dėl Č. T. padarytų sužalojimų.

Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos Č. T. atlyginimo buvo pagrįstas, kolegijos vertinimu, tinkamais ir nepaneigtais rašytiniais įrodymais (Išrašu iš medicininių dokumentų, Pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, vaistų įsigijimo kvitais), kas yra pakankamas pagrindas Č. T. patirtai turtinei žalai patvirtinti. Pažymėtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas Č. T. pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir nepriteisė nukentėjusiosios prašomų sumų už sulaužytą tvorą, gėlių ir krūmų išrovimą bei sugadintas spynas, konstatavęs, jog šioje dalyje civilinis ieškinys laikytinas nepagrįstu, nes turto sugadinimas nebuvo šios baudžiamosios bylos dalykas ir jo padarymas nėra įrodytas.

Įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą Vilniaus apygardos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti V. K. apeliacinio skundo prašymą panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš dalies patenkintas civilinis ieškinys ir Č. T. priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir civilinį ieškinį atmesti. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusioji Č. T. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes ji dėl nuteistosios veiksmais padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas Č. T. patirtos neturtinės žalos dydį, vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. ir įvertino visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes: V. K. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, kaltės formą, tai, kad abi, t.y. tiek V. K., tiek ir Č. T. dalyvavo konflikte, kaltinamosios asmenybę, turtinę padėtį ir nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos dydį ženkliai sumažino nuo 50 000 Lt iki 5 000 Lt. Teismo nustatyta atlygintina neturtinės žalos suma – 5 000 Lt nagrinėjamu atveju nėra per didelė, savo dydžiu ji atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. Nors nuteistojo V. K. prašo atsižvelgti į tai, kad viena augina nepilnametį vaiką ir iš uždirbamų lėšų negali sumokėti nukentėjusiajai priteistų sumų, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino, jog sveikatos sužalojimo atveju žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus šiuo atveju yra sužalojimo pasekmės ir dėl to nukentėjusiosios patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai, jaučiamos pasekmės.

Nuteistosios V. K. apeliaciniame skunde prašo patvirtinti atsakovės nuosavybės teisę į Naujakiemio km. turimą nekilnojamąjį turtą, tačiau kolegija pažymi, jog šis prašymas nėra susijęs su apeliacine tvarka nagrinėjama baudžiamąja byla, nepriklauso šią bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai, todėl jį tenkinti nėra įstatyminio pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios V. K. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.