Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Svetlana Jurgaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2015 m. spalio 26 d. apie 11.40 val., (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 20, vairuodamas transporto priemonę – automobilį Audi A4 Avant, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, išvažiuodamas į kelią ir sukdamas į dešinę nesilaikė saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė kitą stovėjusią transporto priemonę Mercedes Benz C270, v. n. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės. Įvykus eismo įvykiui nesustojo, nepasiliko eismo įvykio vietoje, nesant nukentėjusios asmens įvykio vietoje, apie eismo įvykį nepranešė nei nukentėjusiam, nei policijai ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 126, 219.1., 219.2., 222 punktų reikalavimus.

Skunde pažymima ir tai, kad teismas nesiėmė jokių priemonių tiksliai ir objektyviai nustatyti visų įvykio aplinkybių, neapklausė nukentėjusiojo, policijos pareigūnų, meistro atlikusios automobilio poliravimo darbus, neiškvietė specialisto, kuris galėtų pasakyti ar tikrai dėl tokių automobilio apgadinimų galėjo būti didelis garsas, kaip nurodė liudytojas A. L.. Be to, A. L. neįsidėmėjo asmens (pažeidėjo) požymių, nematė tiesiogiai, kaip automobilis kontaktavo su kita kliūtimi ir nematė su kokia kliūtimi kontaktavo. Jokios tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos jis neturėjo. Apelianto manymu, visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys ir į teismų praktiką dėl ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nesivadovavo esama teismų praktika šioje byloje ir nepagrįstai jos netaikė, nors tam buvo pagrindas, nes jis galiojančių nuobaudų neturi, jis ir jo motina yra neįgalūs, yra nedarbingas asmuo, kito automobilio apgadinimai yra nežymūs, žala atlyginta, padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs, paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 868 Eur dydžio bauda yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Skunde pažymima ir tai, kad nukentėjusysis J. G. prašyme-pareiškime nurodė, kad jam jokių pretenzijų neturi, žala atlyginta, padaryti apgadinimai yra nežymus, todėl R. P. jų galėjo ir nejausti.

Motyvuojamoji dalis

R. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu R. P. administracinė nuobauda buvo paskirta už ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų padarymą.

ATPK 127 str. 2 d. administracinė atsakomybė numatyta asmeniui už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), o ATPK 130 str. 1 d. – už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės pagal minėtus straipsnius klausimą turi būti nustatytas ne tik pats eismo įvykio padarymo faktas, bet ir kitos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai teigti, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato. Atsakomybei atsirasti būtina sąlyga yra tai, kad asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suvokė, tačiau iš įvykio vietos pasišalino.

Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Ir, priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. P. padarė ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priimdamas ginčijamą nutarimą apylinkės teismas rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, eismo įvykio vietos schema, tarnybiniu policijos pareigūno pranešimu, apgadintų automobilių fotonuotraukomis, paaiškinimais, teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. L. parodymais ir kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria priimto nutarimo motyvams dėl R. P. kaltės, todėl jų nekartoja.

Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. (kasacinė nutartis byloje Nr. 2At-7-3/2013).

Iš R. P. paaiškinimų teisme bei apeliacinio skundo argumentų, matyti, kad R. P. iš esmės neigia, kad jis vairuodamas automobilį „Audi A4 Avant“ apgadino automobilį „Mercedes Benz C270“, o jei ir buvo koks nors kontaktas, tai jo tikrai nejuto, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs automobilio „Mercedes Benz C270“ apgadinimų mastą, tokį apelianto aiškinimą vertina kaip jo gynybinę poziciją ir atmeta kaip nepagrįsta. Pagal automobilio „Mercedes Benz C270“ apgadinimų pobūdį, kontaktas nebuvo itin didelis, tačiau net ir darant prielaidą, kad garsas buvo pernelyg mažas, kad jį išgirsti sėdint automobilyje, bet nepajausti kontakto neįmanoma. Automobilio apgadinimai, vertinant juos vertybiniu aspektu, nėra žymūs, tačiau vertinant nustatytus automobilio apgadinimus buvusio kontakto pajautimo atžvilgiu - jie yra žymūs, ryškūs ir, todėl teismas sprendžia, kad tokio kontakto nejausti apeliantas negalėjo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. P. kaltės padaryti, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo išsiaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės, t. y. neapklausti visi liudytojai atmetami kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (pvz. administracinės bylos Nr. N575-485/2012, Nr. N575-323/2012), kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų nuspręsti dėl atsakomybėn traukiamo asmens kaltės buvimo ar nebuvimo.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą nustato ATPK 31 ir 32 straipsniai. ATPK 30² str. 1 d., reglamentuodama baudos skyrimą, nurodo, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Apylinkės teismas, skirdamas nuobaudą R. P., atsižvelgė į padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, jo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, t. y. atsižvelgė, jog jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, ir paskyrė jam minimalias sankcijoje numatytas baudas su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu taip pat minimaliai sankcijoje numatytam laikotarpiui - trejiems metams. Tačiau apelianto netenkina tokia nuobauda ir jis prašo jo atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, t. y. paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas „Dėl teismo įgaliojimų sušvelninti ATPK nustatytą sankciją“). Tokias nuostatas įtvirtina ir gausi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-41-2014, 2AT-8-2014 ir kt.). Pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą galėtų būti, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė aukštesniųjų teismų suformuotą praktiką ir paskyrė teisingą bei adekvačią padarytiems pažeidimams nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų lemti švelnesnės bausmės taikymą.

Apeliantas savo prašymą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas grindžia tuo, kad sunkių pasekmių dėl jo pažeidimų nėra, automobilis apgadintas nežymiai, atkreipia dėmesį į sunkią savo šeiminę padėtį, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų jam neturi. Tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad pažeidimą padariusio asmens darbinė, šeiminė padėtis, jo ir artimųjų sveikatos būklė, kitos asmeninio pobūdžio problemos nelemia išskirtinai švelnios nuobaudos taikymo. Suprasdamas, kad teisės vairuoti transporto priemones turėjimas jam yra būtinas ir šios teisės praradimas gali apsunkinti tam tikras gyvenimo sritis, apeliantas privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, įvertinti galimas neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, tačiau jis sąmoningai pasirinko tokį elgesį, už ką turi patirti ir kilusius jai neigiamus padarinius.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, liudytojo parodymus, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, naujų aplinkybių ar įrodymų, kurių teismas neištyrė ar kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog apeliantas administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apeliaciniame skunde nenurodyta. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1d . numatytus pažeidimus. R. P. skirta nuobauda atitinka padarytų administracinių teisės pažeidimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą R. P. atžvilgiu nutraukti ar paskirti švelnesnę nuobaudą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.