- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-12
- Bylos Nr.
- 2S-1498-781/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- D. K., E. K.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų D. K. ir E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų D. K. ir E. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl banko sprendimo panaikinimo ir palūkanų dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai D. K. ir E. K. kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą – 3, 614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007 m. sausio 24 d. kredito sutartį Nr. 0450718010364-53 nuo 2012 m. rugsėjo 17 d., įpareigoti atsakovą akcinę bendrovę SEB banką nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0, 75 proc. maržą. Ieškovai prašė reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui iki teisimo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo nurašyti ir/ar išieškoti iš ieškovų E. K. ir/ar D. K. banko sąskaitų, įkeisto ir/ar kito turto lėšas, viršijančias 0, 75 proc. maržą ir 3 mėn. LIBOR eurais sumą, skaičiuojamą nuo šalių 2007 m. sausio 24 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 specialios dalies 4.1 punkte numatyto kredito likučio, taip pat imtis bet kokių veiksmų dėl kredito sutarties Nr. 045071010364-53 nutraukimo dėl tos priežasties, kad ieškovai nemoka didesnių nei 0, 75 proc. maržos ir 3 mėn. LIBOR eurais palūkanų sumos, skaičiuojamos nuo šalių 2007 m. sausio 24 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 specialios dalies 4.1 punkte numatyto kredito likučio; uždrausti nurašyti ir/ar išieškoti netesybas nuo nesumokėtos palūkanų sumos, viršijančios 0, 75 proc. maržos ir 3 mėn. LIBOR EUR palūkanų sumos, skaičiuojamos nuo šalių 2007 m. sausio 24 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 0450718010364-53 specialios dalies 4.1 punkte numatyto kredito likučio už laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo teismui dienos. Ieškovai nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos siekiant užtikrinti jų kaip vartotojų teisę vykdyti kredito sutartį visą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovai privalės mokėti bankui ginčijamu banko sprendimu pritaikytą 3, 614080 proc. palūkanų normą, kas ne tik ženkliai pablogins jų finansinę padėtį, bet ir gali privesti prie nemokumo ir fizinių asmenų bankroto. Tokiu atveju net patenkinus ieškinį, nurodytų neigiamų padarinių jau negalima bus išvengti. Tuo tarpu ieškovams pasinaudojus banko pasiūlyta teise pereiti prie kintamų palūkanų, jiems būtų taikoma kintamų palūkanų norma turėjo sudaryti 1, 15643 proc. (2012-09-17 paskelbtas 6 mėn. LIBOR eurais plius 0,75 proc. marža). Ieškovai taip pat nurodė, kad turi du nepilnamečius vaikus, ieškovė E. K. yra vaiko priežiūros atostogose, todėl šeimos pajamos yra sumažėjusios dėl objektyvių priežasčių. Tuo atveju, jeigu ieškovai negalės mokėti bankui aiškiai per didelių palūkanų, nepagrįstai nustatytų ginčijamu banko vienašališku sprendimu, bankas taikys ieškovams netesybas, kurios bus banko nurašytos nuo ieškovų sąskaitų, o sumažinti sumokėtų netesybų negalima, todėl ieškovai laiko, kad teismo sprendimo įvykdymas iš dalies taps neįmanomas. Taip pat ieškovai laiko, jog bankas gali imtis priemonių nepagrįstai nurašyti nuo ieškovų sąskaitų sumas nepagrįstai apskaičiuotoms įmokoms padengti arba net pradėti priverstinį skolos išieškojimą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, įskaitant ir kredito sutarties nutraukimą dėl ieškovų atsisakymo ar objektyvaus negalėjimo mokėti banko nepagrįstai užaukštintas palūkanas bei išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą, dėl ko ieškovai netektų vienintelio būsto, įsigyto už ilgalaikį kreditą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. nutartimi ieškovų prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad ieškinyje nurodyta, jog apie naujai nustatytą fiksuotų palūkanų dydį ieškovai sužinojo tik iš kredito mokėjimo grafiko, paskelbto banko internetiniame tinklapyje, tačiau tai patvirtinantys įrodymai nepridėti ir nenurodyti ieškinyje, o iš ieškovų pateiktų priedų matyti, kad toks grafikas išspausdintas 2013 m. gegužės 19 d., t. y. praėjus net aštuoniems mėnesiams nuo palūkanų fiksavimo pabaigos. Byloje nėra pateikta duomenų apie kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimą po palūkanų fiksavimo pasibaigimo, todėl teismas negali nustatyti, kaip kredito sutartis ieškovų buvo vykdoma iki ieškinio pareiškimo. Prie ieškinio taip pat nėra pridėti įrodymai apie ieškovų turtinę padėtį ir jų galimybes vykdyti kredito sutartį, taigi nepagrįstos prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovai grindžia grėsmę jų turtiniams interesams, t. y. kad ieškovų turtinė padėtis neleidžia jiems mokėti banko nepagrįstai užaukštintų palūkanų, kad tokių palūkanų mokėjimas gali apsunkinti sutarties vykdymą arba apskritai padaryti jos vykdymą neįmanomu ir sąlygoti išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą, o ieškinyje dėstoma faktinė situacija liudija priešingas aplinkybes.
Ieškinyje nurodyta, jog iki 2012 m. rugsėjo 17 d. ieškovams buvo nustatytos fiksuotos palūkanos už naudojimąsi kreditu, sudarančios 5, 203 proc., šiuo metu naujai nustatytos fiksuotos palūkanos sudaro 3, 614080 proc., t. y. net trečdaliu mažesnės už prieš tai galiojusias palūkanas. Ieškovams nepateikus duomenų apie sutarties vykdymą, nėra pagrindo konstatuoti esant grėsmę ieškovų turtiniams interesams bei būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tuo atveju, jeigu sutartis ieškovų buvo vykdoma, esant 30 proc. didesnėms palūkanoms bei didesniam negrąžinto kredito likučiui, neprotinga būtų laikyti, jog ieškovai negalės mokėti mažesnio dydžio palūkanų, skaičiuojamų nuo mažesnio kredito likučio.
Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti jomis užtikrinamo reikalavimo pobūdį ir mastą, t. y. turi būti taikomos tik tokios įstatymo numatytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra būtinos apsaugoti kreditoriaus interesus, kad jam palankus teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas. Ieškovai reiškia reikalavimą dėl banko sprendimo nustatyti fiksuotas palūkanas už naudojimąsi kreditu bei ginčija palūkanų dydį. Tokio ieškovų reikalavimo pagrįstumas gali būti įvertintas tik teismo sprendimu iš esmės išnagrinėjus bylą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Ieškinio patenkinimo atveju kliūčių tokio teismo sprendimo vykdymui nėra, nes su ieškovais sudaryta kredito sutartis yra ilgalaikė, sudaryta maksimaliam 40 metų laikotarpiui, todėl palūkanų sumažinimo atveju jau sumokėtos palūkanos gali būti įskaitomos į ateityje ieškovų mokėtinas kredito grąžinimo ir palūkanų įmokas. Ieškovų nurodyta aplinkybė, jog jau sumokėtos palūkanos negali būti mažinamos nepagrįsta, nes įstatymo yra nustatytas draudimas mažinti tik sumokėtas netesybas, bet ne mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Tuo tarpu nei ieškinyje, nei jo prieduose nėra duomenų apie pagrindą ieškovams nustatyti netesybas banko naudai, ieškovų skolos bankui buvimą, taigi tuo pačiu ir grėsmės nukreipti išieškojimo į įkeistą būstą buvimą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai skundžia šią teismo nutartį, prašo ją panaikinti ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovai nepagrįstai prarastų savo pinigines lėšas, o gal net apskritai bankrutuotų. Nurodo, kad šiuo ieškiniu siekia pripažinti, kad atsakovas, pažeisdamas ieškovų, kaip vartotojų teises ir interesus, atsisakydamas atskleisti fiksuotų palūkanų skaičiavimo formulę, vienašališkai peržiūrėjo sutartimi sutartą palūkanų normą ar banko maržą ir daugiau negu 4 kartus ją padidino. Todėl ieškovai prašo bylos nagrinėjimo laikotarpiui neleisti atsakovui tęsti neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo ieškovų atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 str. 1 d.). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys atmetamas (CPK 259 str. 1 d., 260 str., 270 str. 5 d. 1 p.). Taigi, būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.
Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą, reikalaudami pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą nustatyti ieškovams E. K. ir D. K. penkių metų fiksuotų palūkanų normą – 3, 614080 proc. mokėtiną bankui pagal 2007 m. sausio 24 d. kredito sutartį Nr. 0450718010364-53 nuo 2012 m. rugsėjo 17 d., įpareigoti atsakovą banką nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. taikyti ieškovams E. K. ir D. K. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0, 75 proc. maržą. Šiam ieškiniui užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas skundžiama nutartimi šį prašymą atmetė.
Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reguliuojančias teisės normas, todėl skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 329 str.).
Pirma, remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip žinoma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.
Šiuo atveju ieškovai reikalauja pripažinti negaliojančiu atsakovo sprendimą, taigi iš esmės tai yra reikalavimas pakeisti tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių sąlygas. Teismas, kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių netaikė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos pritaikyti priemonės niekaip negalėtų būti susijusios su galimo teismo sprendimo vykdymu, nes, jei teismas patenkintų ieškinį, tai automatiškai teismo sprendimu būtų nustatomos šalių teisės ir pareigos. Be to, prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neatitinka minėtos jų paskirties ir pažeidžia vieną esminių civilinėje teisėje sutarties laisvės principą, pagal kurį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį (CK 6.156 str.).
Antra, ieškovų prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo, principas reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kai ginčo šalis sieja sutartiniai santykiai, ieškovai ieškiniu reikalauja teismo pripažinti negaliojančiu atsakovo sprendimą, susijusį su mokėjimų dydžiu, tai yra iš esmės susijusį su ieškovų finansiniais įsipareigojimais atsakovui.
Įvertinęs visas aukščiau išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.