Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-732-397/2015

Teisėjas Rimantas Sipavičius Proceso Nr. 1-69-3-00019-2015-7

2015 m. spalio 20 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Dmitrijus Korsakovo ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant privačiam kaltintojui-nukentėjusiajam R. G., išteisintajam A. A., jo gynėjai advokatei Sandrai Pilkauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. A., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., išteisintas, privačiam kaltintojui-nukentėjusiajam R. G. neįrodžius, kad A. A. padarė šias nusikalstamas veikas.

Privataus kaltintojo-nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys, pareikštas kaltinamajam A. A., atmestas.

Iš R. G. priteista A. A. 500 eurų (penki šimtai eurų) advokato padėjėjo atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltintas tuo, kad 2015 m. vasario 21 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia mušdamas - suduodamas R. G. vieną smūgį į veidą bei vieną kartą smogdamas šluotkočiu į dešinį žastą, sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Be to, A. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. vasario 23 d., apie 9-10 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), R. G. išėjus į lauką, pro savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, langą, šaukdamas necenzūrinius žodžius, girdint kaimynui J. A., A. A. vaikams, taip pat galimai kitiems asmenims, viešai užgauliai jį pažemino, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 str. 1 d.

Teismo posėdžių metu ekspertė taip pat parodė vietą, į kurią turėjo būti smogta, t. y. dešiniojo žasto viršutinis trečdalis. Ekspertė aiškiai parodė, kad minėta vieta yra beveik peties zonoje. Iš jos paaiškinimų ir parodymų akivaizdu, jog tokia kūno vieta šnekamojoje kalboje gali būti įvardinta ir kaip petis. Liudytojos A. G. ir P. Č. mačiusios įvykį pro langą parodė, kad buvo smogta peties zonoje, kas, teismo nuomone, buvo klaidinga. Tačiau apklausus ekspertę paaiškėjo, kad būtent kelių milimetrų zonoje nuo peties ir buvo smogtas smūgis, todėl liudytojų parodymai iš tiesų buvo nuoseklūs ir akivaizdu, jog liudytojos, neturėdamos specialių žinių apie tai, kur yra viršutinis žasto trečdalis, aiškiai nurodė tikslią smūgio šluotkočiu vietą. Nors nuosprendyje taip pat nurodoma, jog nukentėjusysis neparodė atvykusiems pareigūnams tikslios sužalojimo vietos, tačiau teismas neįvertino, jog jis buvo streso būsenoje.

Apeliantas taip pat savo skunde atkreipė dėmesį, kad teismas, nagrinėdmas šią baudžiamąją bylą bei priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, taip pat neįvertino liudytoja apklaustos kaltinamojo sutuoktinės E. A. parodymų. Ji duodama parodymus prasitarė, kad tarp jos sutuoktinio bei jo įvyko susistumdymas. Jos žodžiai skambėjo maždaugau taip: „ten, kur vyko tas jų susistumdymas“, vėliau, supratusi, kad pasakė, ko nereikėjo, ji pasitaisė ir į teisėjo klausimą atsakė, kad fizinio kontakto tarp R. G. ir jos sutuoktinio nebuvo. Vis dėlto teismas į tokius paaiškinimus nekreipė visiškai jokio dėmesio bei šios aplinkybės neanalizavo.

R. G. nuomone, teismui taip pat neturėjo kilti abejonių dėl apklaustos liudytojos A. G. parodymų, kuri tiesiogiai matė, kaip R. G. buvo smogtas smūgis šluotkočiu. Liudytojos parodymai buvo nuoseklūs. Galėjo skirtis tik tam tikros smulkmenos, kurias kiekvienas asmuo gali atsiminti skirtingai.

A. A. R. G. po įvykio, taip pat ir po to kai jį, girdint kitiems asmenims, išvadino necenzūriniais žodžiais, neatsiprašė. Teismas taip pat neįvertino ir aplinkybės, kad A. A. buvo teistas už smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Ši aplinkybė apskritai nenurodyta išteisinamajame teismo nuosprendyje nors yra labai svarbi charakterizuojant kaltinamąjį.

Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo proceso paskirtis, t.y. ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tad šiuo atveju teisingumas turi būti įvykdytas ir A. A. turi atsakyti už padarytas nusikalstamas veikas.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, privatų kaltintoją-nukentėjusįjį, prašiusį jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad privataus kaltintojo-nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmestinas.

Privataus kaltintojo-nukentėjusiojo R. G. apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniane skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti A. A. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., bei jį pagrįstai dėl šių abiejų veikų išteisino, neįrodžius, jog jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos, sprendžiant bylą, aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nuosprendyje teismas netinkamai vadovavosi įstatymu, nesirėmė įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu, netinkamai interpretavo teismo medicinos specialistės išvadą bei specialistės paaiškinimą dėl sužalojimo. Su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pirmiausia pažymima, kad šoje byloje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliekamas, procesas pradėtas pagal privataus kaltinimo skundą gautą tiesiogiai teisme.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsamiai ir nuosekliai analizavo duomenis, susijusius su R. G. padarytu sužalojimu, kaip reikalauja baudžiamojo proceso normos, visus šiuos duomenis vertino tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visete ir neginčijamais įrodymais laikė tik tuos, kurie nekelia jokių abejonių. Pažymėtina, kad aptariamame nuosprendyje teismui svarbu buvo nustatyti, ar byloje esantys duomenys yra pakankami neabejotinai konstatuoti, jog iš tiesų nukentėjusiajam nustatytą sužalojimą padarė išteisintasis.

Liudytoja A. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis, privatus kaltintojas R. G. jos sutuoktinis, o kaltinamasis A. A. - kaimynas. 2015-02-21, 17 val., ji su mama buvo namuose, kalbėjosi, kai išgirdo už lango ginčą, pripuolė pasižiūrėti ir pamatė, kaip A. A. trenkė jos sutuoktiniui R. G. per veidą ranka. Nepastebėjo ar ranka siekė veidą, viskas buvo labai staigiai. Po kiek laiko, per sekundę, atsitraukė nuo lango ir vėl dirstelėjo pro jį, pamatė kai A. A. paėmė pagalį - šluotkotį, trenkė į dešinės peties viršutinę dalį jos vyrui. Ji atidarė langą ir pasiūlė vyrui kviesti policijos pareigūnus. R. G. grįžo iš kiemo, jie pakvietė policijos pareigūnus. 18 valandą atvyko policijos pareigūnai, tačiau kaltinamojo pareigūnai neišvežė, kadangi pasakė jog jis yra žinomas. Sekmadienį labai skaudėjo vyrui ranką. R. G. buvo suduota į petį. Dėl įvykio, kuris buvo vasario 23 dieną nieko negali pasakyti, kadangi tuo metu ji buvo darbe.

Liudytoja P. Č. teisme parodė, kad R. G. yra jos žentas. Žentas su jos dukra gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune. 2015-02-21 ji buvo pas dukrą ir žentą namuose. Parodė, kad su dukra buvo kambaryje, o jos žentas R. G. buvo kieme. Ji su dukra žiūrėjo televizorių, kalbėjosi, kai jos dukra išgirdo triukšmą. Pamatė kaip dukra pradėjo belsti į langą. Parodė, kad matė kaip kaimynas A. A. su lazda per petį trenkė jos žentui R. G.. Tai ji pati matė. Išgirdus konfliktą jos dukra priėjo prie lango ir pabeldė į langą. Ji pati priėjo prie lango, pasižiūrėjo, pamatė, kaip A. A. sudavė jos žentui smūgį. Kadangi buvo prieblanda, ji vežimėlio nematė. Jos dukra lango neatidarinėjo, ji tik pabeldė į langą.

Liudytojas J. A. teisme parodė, kad jis gyvena (duomenys neskelbtini), Kaune. Jis pažįsta ir A. A., ir R. G., jie bendrauja. Kai jis 2015 m. vasario 21 dieną grįžo namo, kieme pamatė pas A. A. atidarytą langą, pro kurį pastarasis šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius, triukšmas girdėjosi per visą rajoną. Kai A. A. šaukė, šalia pro langą žiūrėjo jo vaikai. Parodė, kad kai tik įvažiavo į kiemą išgirdo triukšmą, o R. G. jam sakė paklausyti. To įvykio, kuomet A. A. sudavė šluotkočiu R. G. jis nematė. Girdėjo tik triukšmą įvažiavęs į kiemą, šaukė abi pusės. 2015 m. vasario 21 dieną prieš grįžtant į namo kiemą, jis važinėjo po miestą, jis nedirbantis, pensininkas. Kai grįžo į kiemą ir išgirdo necenzūrinius žodžius iš A. A. buvo jau po pietų. Tikslaus laiko jis pasakyti negali, bet jis tą dieną ryte išvažiavo.

Liudytoja E. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad A. A. (jos vyras) ir ji bei vaikai 2015-02-21 vakare grįžo iš senelių namo. A. A. ėjo priekyje, stūmė vaikišką vežimėlį. Ji ėjo paskui A. A.. Priėjus namo kampą pamatė R. G.. A. A. paprašė R. pasitraukti, o R. pradėjo piktai kalbėti, ko jie vaikšto. Jos vyras pagrasino, kad pakvies policijos pareigūnus, tuomet R. pradėjo plūsti necenzūriniais žodžiais ir pasakė ,,nu dabar tai jums bus“. A. A. nebandė suduoti šluotkočiu R. G.. A. A. ir kaimynų santykiai įtempti dėl žemės klausimų, dėl to, kad nepasidalinama teritorija. A. A. siūlo kaimynams sprendimus, buvo pasiūlyta ir kiemą prasiplatinti. A. nukasė, sutvarkė žemes, kad tilptų jo automobilis į kiemą, tačiau šiuo metu jo negali kieme laikyti. 2015-02-21 dieną fizinio kontakto tarp R. G. ir A. A. nebuvo.

2015 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog R. G. konstatuota poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paveikus dešinio žasto sritį ir galėjo būti padarytas 2015-02-21. Iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad ji surašyta remiantis objektyviai apžiūrint tiriamąjį R. G.. Specialistė Zofija Makšimaitė teismo posėdžio metu patvirtino, kad sužalojimas, t. y. kraujosruva pagal jos spalvą apžiūrint galėjo būti padaryta trijų-penkių dienų laiktoarpyje, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad specialistė nukentėjusįjį apžiūrėjo nepraėjus ir dviems paroms po sužalojimo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis galėjo parodyti specialistei anksčiau, nei 2015-02-21 atsiradusią kraujosruvą. Su šia teismo išvada aukštesnysis teismas pilnai sutinka.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojos E. A. parodymų. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, apklausiant liudytoją E. A., ji jokių aplinkybių, sukeliančių pagrįstas abejones dėl tariamai buvusio fizinio kontakto tarp A. A. ir R. G. nenurodė. Tokių duomenų nepateikė ir privatus kaltintojas-nukentėjusysis, turėdamas galimybę pasinaudoti teise teikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo, ja nepasinaudojo.

Apylinkės teismas dėl liudytojų bei privataus kaltintojo-nukentėjusiojo parodymų patikimumo atliko išsamią analizę, kuri patvirtino proceso dalyvių parodymų neatitikimus, neleidžiančius jais remtis, kaip neginčijamai patvirtinančiais A. A. kaltę, padarius sužalojimą R. G.. Su šia parodymų analize teisėjų kolegija visiškai sutinka ir joje išdėstytų prieštaravimų neatkartoja. Iš išdėstyto akivaizdžiai matyti, kad privataus kaltintojo-nukentėjusiojo versiją be jo paties parodymų patvirtina tik tų asmenų parodymai, kurie yra su juo susiję artimais giminystės ryšiais ir suinteresuoti bylos baigtimi, o objektyvių, nekeliančių abejonių ir neginčijamai A. A. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Liudytojo J. A. parodymai iš vis yra prieštaringi kitų proceso dalyvių parodymams ir vertinami kaip sąžiningas klydimas. Dėl byloje esančių duomenų prieštaringumo – liudytojų parodymų nenuoseklumo, specialistės paaiškinimų, jais remtis, priimant apkaltinamąjį nuopsrendį, pirmosios instancijos teismas negalėjo, kaip ir negali jais remtis ir aukštesniosios instancijos teismas, sprendžiant privataus kaltintojo–nukentėjusiojo apeliacinį skundą.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, kad BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Kaltinime nurodomų nusikalstamų veikų padarymo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. A. buvo kaltinamas ir veikos , numatytos BK 155 straipsnio 1 dalyje padarymu. Tačiau pažymėtina, kad nuo 2015 m. liepos 10 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-1888, kurio 1 straipsnyje nustatyta pripažinti netekusiu galios 155 straipsnį, t. y. nusikalstama veika dekriminalizuota. Todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, A. A. veiksmai jokiu būdu negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Laikytina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas tinkamai pritaikius sprendimo priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų. Pasikeitusi įstatymo redakcija nekeičia skundžiamame nuosprendyje nurodyto A. A. išteisinimo pagrindo, kadangi A. A. išteisinimo pagrindas numatytas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra teisingas ir pagal nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančią BK redakciją.

Įvertinus tai, kad pagal naująją baudžiamojo įstatymo redakciją, A. A. veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami ir užtraukti baudžiamosios atsakomybės, teismas šioje dalyje nevertina apeliacinio skundo argumentų ir dėl jų nepasisako.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl skundžiamajame nuosprendyje buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad A. A. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5d. 1 p.). Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. išteisinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, o privataus kaltintojo-nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas. Kadangi A. A. buvo išteisintas, nes nepadarė nusikalstamų veikų turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai privataus kaltintojo-nukentėjusiojo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas) ir nepriteisė jo turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti, nes pagal BPK 106 str. 2 d. teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus privataus kaltintojo-nukentėjusiojo apeliacinį skundą, jo turėtos atstovavimo išlaidos nepriteistinos.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, patvirtinančią 42,50 Eur dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo A. A., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisme išteisintąjį apeliacinėje instancijoje gynė advokatė Sandra Pilkauskaitė, kuri teismo posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą 300 Eur sumai ir prašė išteisintojo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už išteisintajam A. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškotinos, o priteistina bylinėjimosi 300 Eur suma, pagal susitarimą ginant A. A. apeliacinėje instancijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. G. išteisintojo A. A. naudai 300 Eur jo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų.