- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2-1844/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Vytas Milius
- Ieškovas
- AB „Požeminiai darbai“, Stulz Wasser
- Atsakovas
- Utenos rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų AB „Požeminiai darbai“ ir Stulz-Wasser und Prozesstechnik GmbH atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų AB „Požeminiai darbai“ ir Stulz Wasser und Prozesstechnik GmbH ieškinį atsakovui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl viešojo pirkimo metu priimto sprendimo panaikinimo; byloje trečiuoju asmeniui, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, dalyvauja UAB „Arginta“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl atsakovo Utenos rajono savivaldybės administracijos vykdomo viešojo pirkimo „Utenos dumblo apdorojimo įrenginių statyba“ metu priimto sprendimo atmesti ieškovų AB „Požeminiai darbai“ ir Stulz Wasser und Prozesstechnik GmbH pateiktą pasiūlymą. Ieškiniu prašoma šį sprendimą panaikinti. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įskaitant draudimą priimti ir paskelbti sprendimą dėl laimėtojo bei sudaryti su laimėtoju pirkimo sutartį, o jeigu sprendimas dėl laimėtojo jau būtų priimtas ir paskelbtas bei sudaryta pirkimo sutartis – sustabdyti jos vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi ieškovų prašymą atmetė. Teismas nurodė, kad ginčas susijęs su viešuoju pirkimu, kuriam dalinai finansuoti skirtos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos Sanglaudos fondo ir valstybės biudžeto lėšos, įgyvendinant projektą „Vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra Utenoje“. Projekto tikslai atitinka viešojo intereso sąvoką, nes jo įgyvendinimas siejamas su Utenos miesto vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūros renovavimu ir plėtra. Taigi viešojo pirkimo sustabdymo pasekmes būtina vertinti finansiniu, ekonominiu ir socialiniu aspektais. Teismas sprendė, kad sustabdžius ginčo viešojo pirkimo procedūras, neribotam terminui nusikeltų projekto įgyvendinimas, tai sukeltų neigiamas pasekmes Utenos miesto vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo sistemų infrastruktūrai, dėl ko žalos patirtų ne tik perkančioji organizacija, bet ir visuomenė – Utenos miesto gyventojai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų neproporcingas ir neekonomiškas bei pažeistų viešąjį interesą. Be to, sustabdžius pirkimo procedūras, Europos Sąjungos struktūrinių fondų skiriamos, tačiau nepradėtos įsisavinti lėšos, gali būti nebeskiriamos. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visų pirma turi užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik po to siekiama ginčo šalių tarpusavio interesų pusiausvyros išlaikymo, taip pat atkreipė dėmesį, kad jei teismas priimtų ieškovams palankų sprendimą, pastarieji turėtų teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantai AB „Požeminiai darbai“ ir Stulz-Wasser und Prozesstechnik GmbH prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad, sustabdžius pirkimo procedūras, neribotam laikui nusikeltų projekto įgyvendinimas. Dėl Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų ieškinių ir apeliacinių skundų operatyvių išnagrinėjimo terminų bei ilgo projekto įgyvendinimo laikotarpio – 40 mėnesių – laikinųjų apsaugos priemonių taikymas projekto įgyvendinimui neigiamų pasekmių nesukeltų. Jei bylos nagrinėjimo metu paaiškėtų, kad nagrinėjimas užsitęsė, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti panaikintos. Tačiau tokios išvados negalima daryti iš anksto. Teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad pats atsakovas yra atsakingas už tinkamą viešojo pirkimo procedūrų suplanavimą ir vykdymą bei privalo numatyti laiko rezervą, kurio gali prireikti viešųjų pirkimų metu iškilusių ginčų išsprendimui. Teismo argumentas, kad dėl pirkimo procedūrų sustabdymo žalos patirtų Utenos miesto gyventojai, taip pat yra nepagrįstas, nes minėti įrenginiai veikia ir šiuo metu, o aptariamas projektas yra skirtas išplėsti esamus įrenginius, padidinti jų technines galimybes, taip pat padidinti apdoroto dumblo panaudojimo galimybes. Taigi projekto įgyvendinimo terminai nėra tiesiogiai susiję su gyventojų interesais.
2. Teismai nemotyvuotai konstatavo, kad, sustabdžius pirkimo procedūras, Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos gali būti nebeskiriamos. Pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1083/2006, nustatantį bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, projekto įgyvendinimo užtęsimas dėl teisminių procedūrų laikomas pakankamu pagrindu nenutraukti finansavimo. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepanaikintų galimybės pasinaudoti nurodytomis lėšomis net ir tuo atveju, jeigu projektas nebūtų įgyvendintas laiku.
3. Teismas neįvertino apelianto argumento, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, o ne jų taikymas, galėtų pažeisti viešąjį interesą. Nebuvo įvertinta, kad pirkimo procedūrų sustabdymas užtikrintų tokius viešuosius interesus, kaip: veiksminga teisinė gynyba bei tinkamas teisingumo vykdymas, sąžininga konkurencija viešuosiuose pirkimuose, viešųjų pirkimų principų laikymasis bei viešųjų pirkimų tikslų įgyvendinimas. Viešojo intereso susiejimas vien tik su projekto įgyvendinimu siekiamais tikslais apskritai paneigtų nurodytų viešųjų interesų egzistavimą.
4. Viešųjų pirkimų teisėje nuostolių atlyginimo galimumas nelaikomas tolygia alternatyva laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tai išplaukia iš 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyvos dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (89/665/EEB) 2 straipsnio 1 dalies.
Atsiliepimas
Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš nurodytų teisinių santykių kylančiuose ginčuose laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis ekonomiškumo ir efektyvumo principais bei viešuoju interesu; teismas gali nuspręsti netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (Viešųjų pirkimų įstatymo 95 straipsnio 5 dalis). Taigi, be kita ko, aptariamos nuostatos aiškiai suponuoja, kad net esant pagrindui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų negali būti imamasi, jeigu šių priemonių taikymas būtų žalingesnis nei jų netaikymas. Nurodytų taisyklių laikomasi ir teismų praktikoje.
Viešieji pirkimai liečia platų asmenų ratą. Visų pirma galima kalbėti apie konkretaus pirkimo tiekėjų ir jį organizuojančios perkančiosios organizacijos interesus: pačia bendriausia prasme tiekėjai yra suinteresuoti laimėti pirkimą, o perkančioji organizacija – įsigyti reikalingą pirkimo objektą. Tačiau greta šių interesų egzistuoja ir viešasis interesas. Visais atvejais visuomenė yra suinteresuota, kad pirkimas būtų vykdomas racionaliai naudojant jam skirtas lėšas, pirkimo procedūros būtų vykdomos laikantis viešųjų pirkimų principų, būtų užtikrinta tiekėjų konkurencija ir pan. Kuomet pirkimo objektas yra tiesiogiai susijęs su visos visuomenės ar jos dalies poreikių tenkinimu, viešasis interesas taip pat yra nukreiptas į tai, kad perkančioji organizacija, įsigydama pirkimo objektą, operatyviai ir tinkamai patenkintų visuomenės poreikius. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, privalo surasti protingą aptartų interesų santykį.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo pirkimas tiesiogiai skirtas tenkinti viešuosius interesus, o jo stabdymas šį interesą pažeistų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Apeliantai įrodinėja, kad grėsmė projekto įgyvendinimui per nustatytą terminą dėl operatyvių bylos nagrinėjimo terminų nekyla, tačiau būtina pažymėti, kad dėl itin didelio kiekio bylų, susijusių su viešuosiuose pirkimuose kylančiais ginčais, teismams yra objektyviai neįmanoma užtikrinti įstatyme nustatytų šių bylų išnagrinėjimo terminų. Ir šiuo atveju pagrindinės bylos nagrinėjimas paskirtas tik 2011 m. sausio 11 d. posėdyje, nors byla iškelta dar 2010 m. rugpjūčio 18 d. Dėl tos pačios priežasties apeliantų siūlomas sprendimas laikinąsias apsaugos priemones iš pradžių taikyti ir tik užsitęsus bylinėjimuisi jas naikinti yra neefektyvus – nutartis panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nėra vykdoma skubiai, o tokią nutartį apskundus, šių priemonių taikymas tęstųsi mažiausiai dar kelis mėnesius (CPK 151 straipsnio 4 dalis, 152 straipsnio 2 dalis).
Nesutiktina ir su apeliantų argumentais, kad ginčo pirkimas nėra tiesiogiai susijęs su viešuoju interesu. Visų pirma teiginiams apie projekto paskirtį ir šiuo metu esančią dumblo įrenginių apdorojimo būklę pagrįsti apeliantai nepateikia jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Antra, net ir esamų įrenginių pajėgumų išplėtimas, jų techninių galimybių padidinimas neabejotinai susijęs su visuomenės interesu turėti saugią ir nekenksmingą aplinką. Pirkimo sustabdymas šį interesą pažeistų.
Apeliantai taip pat įrodinėja, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia viešuosius interesus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jei aptartas visuomenės interesas turėti saugią ir nekenksmingą aplinką šiuo atveju yra akivaizdus, tai ieškovo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo, kuriuo grindžiami ir atskirajame skunde nurodomi viešieji interesai, stokoja prima facie įrodymų, todėl šių interesų negalima sugretinti.
Teisėjų kolegijos nuomone, konstatavus aukščiau išdėstytą, kito viešojo intereso aspekto – Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo – nagrinėjimas neturės įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties vertinimui, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atitinkamų atskirojo skundo argumentų. Dėl tos pačios priežasties teisišku nereikšmingu pripažintinas ir ketvirtasis apeliantų argumentas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.