- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-26
- Bylos Nr.
- 2-1426/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Muzika visiems“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Muzika visiems“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria nutarta iki ieškinio padavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Muzika visiems“ akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ reikalavimams užtikrinti (civ. b. Nr. 2-1144-71/09).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas AB „Šiaulių bankas“ kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą ir prašė iki ieškinio padavimo 250 558,73 Lt sumai areštuoti atsakovo UAB „Muzika visiems“ nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus bei pinigines lėšas.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui UAB „Muzika visiems“ 2007 metais suteikė 400 000 Lt ir 60 000 Lt kreditą bei 20 000 Lt kredito limitą pagal 2007 m. spalio 3 d. kreditavimo sutartį Nr. IL-2007-046-00 ir jos pakeitimą, o taip pat pagal mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartį Nr. BU/530. Atsakovas netinkamai vykdė minėtas sutartis, t.y. netinkamai atlikdavo mokėjimus pagal šalių suderintą tvarką ir terminus. Ieškovas, remdamasis Kreditavimo sutarties 6.2 punktu, 2009 m. rugsėjo 11 d. raštu pranešė atsakovui, kad sutartys su atsakovu bus nutrauktos 2009 m. rugsėjo 25 d. ir pareikalavo grąžinti kreditą, priskaičiuotus delspinigius ir palūkanas. Kredito grąžinimas yra užtikrintas nekilnojamojo daikto hipoteka. Šio daikto rinkos vertė šiai dienai yra 220 000 Lt. Įkeisto daikto vertės ieškovo reikalavimui patenkinti nepakanka, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones 250 558,73 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovo UAB „Muzika visiems“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, o šio turto nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, išmokėti UAB „Muzika visiems“ darbuotojams darbo užmokestį, mokėti socialinio draudimo įmokas bei privalomas įmokas mokesčių administratoriui.
Nutartyje teismas nurodė, kad reikalavimo suma yra didelė, tad preziumuojama, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Teismas padarė išvadą, kad, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, yra reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Pareiškėjas nurodė, kad kredito grąžinimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto, esančio Vilniaus g. 255, Šiauliuose, hipoteka. Šio daikto rinkos vertė šiai dienai yra 220 000 Lt. Ieškinys bus reiškiamas 461 939,73 Lt sumai, tad įkeisto turto nepakanka ieškinio reikalavimui užtikrinti, todėl 250 558,73 Lt sumai taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovui.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Muzika visiems“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti arba laikinųjų apsaugos priemonių mastą sumažinti iki 15 939,73 Lt.
1. Teismas turi taikyti mažiausiai atsakovo veiklą varžančias priemones ieškiniui užtikrinti. Teismas nukrypo nuo lygiateisiškumo bei teisingumo principų. Išvadą dėl turto vertės teismas padarė, remdamasis subjektyvia ieškovo paties surašyta pažyma. Ieškovas VĮ Registrų centro pažymos apie įkeisto turto vertę nepateikė. Ieškovas neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo nustatytų reikalavimų (CPK 178), todėl jo pateiktas įkeisto turto vertinimas vertintinas kaip tendencingas ir neteisėtas. Turto, esančio Vilniaus g. 255, Šiauliai, VĮ Registrų centro nustatyta vertė yra 446 000 Lt. Ieškovas, nepagrįstai sumažindamas turto vertę, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
2. VĮ Registrų centro nustatyta vertė iš esmės atitinka ieškovo būsimo reikalavimo dydį, todėl ieškovo būsimi reikalavimai yra užtikrinti jam įkeistu skolininko nekilnojamuoju turtu. Teismų praktikoje pripažįstama, jog prievolės užtikrinimas įkeitimu (hipoteka) iš esmės atitinka tuos tikslus, kurių siekiama taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Pakartotinis viso ieškinio reikalavimo užtikrinimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra perteklinis. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, yra neproporcingos, varžo atsakovo teises, daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
3. Ieškovas jokių objektyvių įrodymų apie tai, jog atsakovas ketintų nevykdyti teismo sprendimo, nepateikė. Ieškovas pripažįsta, jog atsakovas prievoles, nors ir nevisiškai tinkamai, tačiau vykdė. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, jog atsakovas sąmoningai ar tyčia stengėsi išvengti prisiimtų prievolių. Atsakovas aktyviai bendradarbiauja su ieškovu, siekdamas išsaugoti sutartis ir sąžiningai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Neegzistuoja joks realus faktinis pagrindas, patvirtinantis realią būsimo sprendimo neįvykdymo grėsmę.
4. Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką bei teisingumo ir proporcingumo principus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas AB „Šiaulių bankas“ prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad UAB „Verslavita“ turtą įvertino 210 000 Lt sumai. Šis vertinimas atspindi tikrąją turto vertę. VĮ Registrų centro 2009 m. vasario 1 d. vertinimas yra 6 mėnesių senumo, situacija nekilnojamojo turto rinkoje yra pasikeitusi. Turtas nebuvo vertinamas pagal individualius daikto požymius. Arešto taikymas užtikrina galimybę įvykdyti visą teismo sprendimą. Didelė reikalavimo suma gali padidinti sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas nepateikė duomenų, kad jo finansinė padėtis yra gera. Atsakovas pats pripažino, kad turi didelių finansinių sunkumų, patiria nuostolių. Atsakovas nepateikė duomenų apie galimybę įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Prezumpcija remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.
Kaip matyti iš šioje byloje paduoto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo (b.l. 1-3), AB „Šiaulių bankas“ nurodo, kad būsimo ieškinio suma bus 461 939,73 Lt ir kad ieškiniu jis taip pat prašys iš atsakovo priteisti 8 619 Lt dydžio žyminį mokestį. AB „Šiaulių bankas“ nurodė, kad kredito grąžinimui užtikrinti yra įkeistos atsakovui priklausančios patalpos, esančios Vilniaus g. 255, Šiauliuose, tačiau turto vertė yra tik 220 000 Lt, tad būtina taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones 250 558,73 Lt sumai.
Taigi, ieškovo pareikštų reikalavimų atsakovams įvykdymas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka (įkeitimu). Pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jo reikalavimų patenkinimą iš sumos, gautos pardavus tokį turtą (CK 4.192 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai ieškovo reikalavimų suma yra užtikrinta hipoteka tam pačiam subjektui (ieškovui), nėra objektyvaus ir būtino pagrindo tai pačiai reikalavimų sumai taikyti papildomus ribojimus laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba. Šiuo atveju teismui patenkinus ieškovo ieškinį, jis galėtų iš lėšų, gautų realizavus hipoteka (įkeitimu) apsunkintą turtą, patenkinti ieškinyje nurodyto dydžio piniginius reikalavimus. Prievolės užtikrinimas hipoteka (įkeitimu) iš esmės atitinka tuos pačius tikslus, kurie keliami taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, tai yra teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą.
Šiuo atveju tarp šalių iš esmės kyla ginčas dėl to, kokia yra šiuo metu ieškovui įkeisto turto vertė ir ar ieškovui įkeisto turto pakanka užtikrinti atsakovams pareikštus reikalavimus.
Iš byloje esančios hipotekos lakšto kopijos (b.l. 20) matyti, kad patalpų, esančių Vilniaus g. 255, Šiauliuose, vertė yra 630 000 Lt. Pagal VĮ Registrų centro internetinės svetainės Vidutinių rinkos verčių paiešką matyti, kad minėtų patalpų vertė 2009 m. vasario 2 d., vertinant masinio patalpų vertinimo būdu, yra 446 000 Lt (b.l. 42). UAB „Verslavita“ 2009 m. rugsėjo 28 d. preliminariu rinkos vertės nustatymo aktu (b.l. 60-62) nustatyta, kad patalpų, esančių Vilniaus g. 255, Šiauliuose, vertė 2009 m. rugsėjo 28 d. yra 210 000 Lt. Akte nurodyta, kad tai yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, kadangi jo apimtis neatitinka nustatytų vertinimo ataskaitos formos ir turinio. Ieškovas AB „Šiaulių bankas“ kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė jo paties parengtą pažymą apie turto rinkos vertę, pagal kurią įkeisto turto vertė yra 220 000 Lt (b.l. 21).
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 str. 1 d.). Šiuo atveju teisėjų kolegija bylos įrodymų pagrindu turi nuspręsti, ar ieškovui įkeisto turto pakanka jo pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo vadovautis VĮ Registrų centro internetinės svetainės Vidutinių rinkos verčių paieškos pateiktais duomenimis, kadangi ten pateikta turto vertė nustatyta taikant masinio turto vertinimo būdą, o juo iš esmės nėra nustatoma konkretaus turto vertė (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis).
Ieškovo pateikti dokumentai iš esmės patvirtina panašią įkeisto turto vertę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad šiuose dokumentuose nurodyta patalpų vertė būtų nustatyta šališkai, neobjektyviai ar neatitiktų tikrosios turto vertės. Atsakovas, be masinio turto vertinimo vertės nurodymo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių kitokią, nei teigia ieškovas, įkeisto turto vertę, t.y. kad turto vertė yra žymiai didesnė. Šioje byloje yra sprendžiamas tik procesinio teisinio pobūdžio klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui pagrįstumo ir teisėtumo, teisėjų kolegija nesprendžia dėl tikslios minėtų patalpų vertės, nes tai nėra tiesioginis apeliacijos dalykas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo atsisakyti vadovautis ieškovo pateiktais duomenimis apie įkeisto turto vertę. Atsižvelgiant į ieškovui įkeistų patalpų įvertinimą, darytina išvada, kad ieškovui įkeisto turto realiai nepakaktų teismo sprendimui ieškovo pareikštiems reikalavimams įvykdyti, tad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovui taikyti papildomus ribojimus.
Be to, atsakovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog jo finansinė padėtis yra gera ir kad nėra jokio pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovui nepateikus jo finansinę padėtį patvirtinančių duomenų, negalima daryti išvados, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės ar jį bus galima įvykdyti.
Pažymėtina, kad įstatymas suteikia teisę atsakovui motyvuotu prašymu kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146 str. 1 d.), įmokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą (CPK 146 str. 2 d.).
Atsakovui išaiškinama, kad, esant realiai galimybei atsirasti nuostoliams dėl jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jis gali pateikti tokių nuostolių apskaičiavimą ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartį nepakeistą.