Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo G. E. E. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjas 2015-02-05 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 45-At-405-15 pagal pareiškėjo G. E. E. skundą, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde pareiškėjas nurodė, jog maždaug nuo 1992 m. šalia jo sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vykdomos statybos, tačiau statomo pastato paskirtis nuolat kito (administracinis – gamybinis, administracinis su gyvenamosiomis patalpomis ir pan.). Dėl nuolat pažeidinėjamų jo teisių ir teisėtų interesų, Panevėžio miesto apylinkės teisme iškėlė civilinę bylą dabartinei statinio savininkei UAB „S.“ bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo statyti panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Pasak pareiškėjo, iš šioje civilinėje byloje pateikto Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atsiliepimo į ieškinį matyti, kad Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausioji specialistė L. D. 2012-01-04 surašė statybos sustabdymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo reikalaujama, jog statytojas A. B. sustabdytų visus statybos darbus statinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), iki gaus leidimą statyti. Statyba sustabdoma, kadangi jis pirmą aukštą pasistatė neturėdamas statybos leidimo (statybos leidimo, kurį buvo gavę ankstesni statinio savininkai, galiojimo laikas pasibaigė dar 1993-05-04), tai yra savavališkai. Nepaisant šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, L. D. nustačiusi nelegalios statybos faktą, nesurašo savavališkos statybos akto bei nepatikrina ir neįsitikiną, kad statytojas neturi tinkamai patvirtinto statinio projekto. 2012-12-13 pareigūnė L. D. išrašo leidimą tęsti sustabdytą statybą Nr. (duomenys neskelbtini) (L. D. ir M. D. buvo įgalioti spręsti klausimą dėl 2012-12-12 prašymo leisti tęsti sustabdytą statybą), nurodydama, jog leidžiama tęsti statybą statant administracinį – gamybinį pastatą. Anot pareiškėjo, ši pareigūnė, turėdama pareigą tikrinti ir kontroliuoti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą, „nepastebi“, kad statytojas nesusimokėjęs įmokos už savavališką statybą, kad vietoj teisės aktų nustatytos formos ir turinio projekto teturi tik darbinių brėžinių fragmentus bei, kad leidimu leido statyti administracinį pastatą (teisinių paslaugų biurą) su gyvenamosiomis patalpomis, o ne administracinį – gamybinį. Dėl šių priežasčių pareiškėjas mano, kad L. D. bei M. D. veiksmuose galimai yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str., 229 str. požymių.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė 2015-03-13 nutarimu atmetė G. E. E. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2015-02-05 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo nutarimą, kadangi yra aiški Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-01 nutartimi G. E. E. skundas dėl 2015-03-13 prokurorės bei 2015-02-05 ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimų panaikinimo buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog prokurorės, tyrėjo bei valstybės tarnautojų tarnybinių pareigų atlikimas pareiškėjo nenaudai savaime nelaikytina nusikalstamos veikos įvykdymu, tuo labiau, kad neišnagrinėjus civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) negalima konstatuoti, jog buvo neteisėtos statybos faktas, kurio pagrindu pareiškėjas bando inicijuoti ikiteisminį tyrimą valstybės tarnautojams, ir dėl to prokurorės nutarimas yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 168 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, kuri taikytina tuomet, kai susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinama tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Baudžiamasis procesas turi prasmę tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija.

Iš atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 45-At-00405-15 esančio Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos 2012-01-04 statybos sustabdymo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (surašė L. D.) matyti, jog statytojui A. B. buvo nurodyta nevykdyti jokių statinio (jo dalies), esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant šio akto 5 p. nurodytus pažeidimus. Akto 6 p. nurodoma statybos sustabdymo priežastis yra tai, jog išduotas statybos leidimas neteko galios (statybos galiojimo laikas pasibaigęs 1993-05-04 ir neperregistruotas naujo statytojo vardu). Pareiškėjo teigimu šis aktas ir jame užfiksuota informacija reiškia nelegalios statybos nustatymo faktą, taigi atitinkamai turėjo būti surašomas savavališkos statybos aktas bei statytojui skiriama bauda, tačiau kadangi tai padaryta nebuvo, pasak pareiškėjo, leidžia tvirtinti valstybės tarnautojų veiksmuose buvus nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str., 229 str., požymius.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-827 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ nuostatos (akto redakcija galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2012-12-22) numato, jog naujo statinio statyba, statinio rekonstravimas, remontas ar griovimas sustabdomas surašant Statybos sustabdymo aktą ar Inspekcijos viršininko nustatytos formos Savavališkos statybos aktą (7 p.). Taigi, minėto akto (kuriuo, kaip matyti, 2012-01-04 sustabdydama statybą ir vadovavosi specialistė L. D.) nuostatos numato, jog stabdant statybos darbus yra surašomas vienas iš pirmiau nurodytų aktų, atitinkamai pagal nustatytus padarytus pažeidimus, kurie apibrėžti pirmiau nurodytame reglamente bei Lietuvos Respublikos statybos įstatyme.

Taip pat iš pateiktos medžiagos matyti, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2012-12-10 išdavė A. B. Statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos 2012-12-13 išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini)tęsti 2012-01-04 statybos sustabdymo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdytą statybą. Pareiškėjas pirminiuose skunduose taip pat daug dėmesio skyrė ir šiems sprendimams – jo nuomone, 2012-12-13 leidimas tęsti sustabdytą statybą išduotas statytojui (A. B.) nesusimokėjus įmokos už savavališką statybą, taip pat jam neturint nustatytos formos bei turinio statinio projekto, o 2012-12-10 leidimu Nr. (duomenys neskelbtini) savivaldybė leido statyti administracinį pastatą (teisinių paslaugų biurą) su gyvenamosiomis patalpomis, o ne administracinį – gamybinį, kaip nurodyta išduotame leidime tęsti statybą. Pažymėtina, jog, kaip ir nurodo pats pareiškėjas, jis Panevėžio miesto apylinkės teisme yra iškėlęs civilinę bylą dabartinei statinio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkei UAB „S.“ bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo statyti panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, jog G. E. E. į Panevėžio miesto apylinkės teismą yra kreipęsis su ieškiniu atsakovams UAB „S.“, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie LR AM, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM, VĮ Registrų centrui, notarei M. L. K., T. S. (vėliau procese šalys keitėsi taip pat trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, buvo įtrauktas ir A. B.). Ieškiniu jis prašo panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2012-12-10 Statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti statytoją UAB „S.“ per teismo nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis, pripažinti niekiniu nuo sudarymo momento 2011-08-02 ieškovo duotą sutikimą A. B. statytis dviejų aukštų pastatą ant esamų pamatų (duomenys neskelbtini) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taigi, kaip matyti, pareiškėjas civilinėje byloje siekia panaikinti išduotus statybos leidimus bei nugriauti statinį, pripažinus jo statybos neteisėtumą, o baudžiamąjį procesą siekia inicijuoti, kad būtų ištirtas faktas buvo ar ne savavališka statyba ir su šiuo faktu privalantys kilti padariniai statytojui.

Šioje dalyje paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuomonę, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai įvairūs ginčai dirbtinai kriminalizuojami, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Kaip jau ir minėta, baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė, kuri taikoma padarius teisės pažeidimą. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuomet, kai kitomis teisės normomis negalima užtikrinti visuomeninių santykių apsaugos. Todėl ginant pažeistus teisinius santykius teismai pirmiausiai turėtų teikti pirmenybę civilinėms bei administracinėms apsaugos priemonėms.

Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nustatytos ir aptartos aplinkybės šiuo metu neleidžia konstatuoti apie kokią nors galimai padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš esančių duomenų negalima spręsti apie statybos leidimo išdavimo teisėtumą ar neteisėtumą, kadangi šis klausimas yra nagrinėjamas civilinėje byloje ir tai šiuo atveju nėra baudžiamosios teisės dalykas. Be viso to pažymėtina, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-28 nutartis (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo priimta parengiamojo teismo posėdžio metu bei ja taip pat, be kitų klausimų, buvo spręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taigi šioje nutartyje klausimai dėl minėto statybos leidimo išdavimo teisėtumo sprendžiami nebuvo, kadangi šis klausimas bus išspręstas tik išnagrinėjus bylą iš esmės bei priėmus galutinį procesinį sprendimą. Aukštesnysis teismas dar kartą akcentuoja ir tai, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjo dalyvaujančio byloje ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių (kaip nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina tai buvus neteisėtą leidimo statybos darbams išdavimą, nesant tam įstatymuose įtvirtintų pagrindų, bei įmokų ir baudų už savavališką statybą neskyrimą), įstatymas įpareigoja teismą apie tai pranešti prokurorui.

Visgi aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje taip pat buvo konstatuota, kad valstybės tarnautojų tarnybinių pareigų atlikimas pareiškėjo nenaudai savaime nelaikytina nusikalstamos veikos įvykdymu, taigi šie pareiškėjo teiginiai akivaizdžiai neteisingi. Šioje vietoje pažymėtina, jog tyrėjo nutarimu (šį sprendimą patvirtino ir vyriausioji prokurorė) buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu, tai yra nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o ne esant akivaizdžiai neteisingiems duomenims apie galimai padarytą veiką. Tačiau nepaisant to, remdamasis pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-04-01 nutartį pripažinti neteisėta ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Taigi įvertinant visas pirmiau aptartas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pagrindo teigti apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, nepriėmus sprendimo pareiškėjo inicijuotoje civilinėje byloje, nėra galima. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog tiek Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus tyrėjo 2015-02-05 nutarimas, tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2015-03-13 nutarimas, tiek skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėti bei priimti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl juos naikinti pareiškėjo skunde (taip pat ir ankstesniuose skunduose) dėstomais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. E. E. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.