Panevėžio apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, M. K. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria patenkintas Viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir M. K. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019-10-21 nutartimi M. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje, 285 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, kur jis gydomas nuo 2019-05-24.

2. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-04-21 nutartimi buvo tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir M. K. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis, taikymas pratęstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

5. M. K. skunde išreiškė prašymą nagrinėjant jo pateiktą skundą dalyvauti teismo posėdyje. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-03-14 nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ nuo 2020-03-17 visoje Lietuvos Respublikoje paskelbtas karantinas (akto redakcija, galiojanti nuo 2020-05-18), nulėmęs ir tam tikrų veiksmų atlikimo įvairiose įstaigose bei institucijose apribojimus, taip pat įvertinus Teisėjų tarybos 2020-03-16 raštu Nr. 36P-48-(7.1.10) pateiktas rekomendacijas, kuriomis nagrinėti bylas žodinio proceso tvarka teismams leidžiama tik išskirtiniais atvejais, kai nėra galimybės to išvengti, pateiktas skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs M. K. skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020-04-21 nutartį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą bei pratęsė M. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis terminą. Šiuo metu egzistuojančios aplinkybės, priešingai skunde dėstomiems teiginiams, dar neleidžia daryti išvados, jog M. K. psichikos būklė yra pakankamai stabili ar jo socialinis pavojingumas yra ženkliai sumažėjęs ar išnykęs, jog būtų galima keisti jam šiuo metu taikomą priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne.

7. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Tiek BK 98 straipsnio 6 dalyje, tiek BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata, 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

8. Iš teismui kartu su teikimu pateiktos 2020-03-19 Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo medicininės apžiūros išvados Nr. 159 (toliau – Išvada) matyti, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, rekomenduodama pratęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis M. K., nurodė, jog jo psichinė būsena stebimuoju laikotarpiu buvo nepakankamai stabili – dėl epizodinių klausos ir regos haliucinacijų, santykio bei poveikio pervertinimo idėjų koreguotas gydymas. Komisijos metu įsitempęs, gynybiškas, jo emocijos neadekvačios, jis manieringas, ambivalentiškas, ambitendentiškas, jo mąstymas paralogiškas, išsako epizodines regos haliucinacijas, santykio ir poveikio kliedėjimo idėjas. Jis priešiškas artimųjų atžvilgiu. Savo būklei kritika nepakankama.

9. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje, atsižvelgęs į gydytojų komisijos išvadą bei joje pateiktus paaiškinimus, tinkamai įvertino M. K. psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą. Pažymėtina, jog asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl pakankamai svarbią reikšmę turi M. K. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Iš bylos duomenų visumos matyti, jog M. K. pas psichiatrus lankosi nuo 2013 metų, pradžioje pacientui buvo diagnozuota depresija (išsakė suicidines mintis, rašydavo atsisveikinimo laiškus), vėliau diagnozuotas šizotipinis sutrikimas, ambulatoriškai vaistų nevartojo, kol nepakaltinamumo būsenoje padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 2 dalyje, 285 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos). Iš minėtos išvados taip pat matyti, jog M. K. psichinė būsena yra iš esmės nepasikeitusi (nepakankamai stabili) – jis įsitempęs, gynybiškas, išsako priešiškumą artimųjų atžvilgiu, santykio bei poveikio kliedesines idėjas, egocentriškas, asmenybė stokoja brandumo, apsunkinti tarpasmeniniai santykiai, emocijos neadekvačios, mąstymas paralogiškas, stokoja loginių sprendimų, taip pat išsako epizodines regos haliucinacijas, ambivalentiškas, o kritika ligos, gydymo, baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų atžvilgiu dalinė, formali. Išlieka priešiškumas institucijų atžvilgiu, dažnai rašomi skundai. Taigi, pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog M. K. psichikos būklė pagerėjo tiek, kad išnyko jo pavojingumas ir dėl padarytų veikų pavojingumo bei jo psichikos sutrikimo M. K. nebereikia stebėti ir gydyti stacionare bei jo tinkamą gydymą galima užtikrinti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo abejoti išvadą pateikusių gydytojų kompetencija ir jų turimomis specialiomis žiniomis. Duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl šios išvados pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti.

10. Taip pat, aukštesniojo teismo vertinimu, skunde deklaruojamas asmens siekis mokytis bei dirbti ateities perspektyvoje vertintinas teigiamai, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pakeisti M. K. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį. O tai, jog stebimu laikotarpiu kontroliuojamoje aplinkoje M. K. elgiasi iš esmės tinkamai – režimo pažeidimų nefiksuota, lanko siūlomus užsiėmimus, neleidžia spręsti esant, kaip kad tvirtinama skunde, iš esmės pagerėjusiai asmens psichikos būklei ir išnykusiam socialiniam pavojingumui.

11. Visuma pirmiau aptartų aplinkybių pagrindžia būtinumą M. K. ir toliau taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, o skunde išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

M. K., kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. balandžio 21 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.