Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-247-255/2016

Teisėja N. Bagdonienė Proceso Nr. 1-43-3-00015-2015-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.;1.2.8.1.; 2.4. (S)

2016 m. lapkričio 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė), Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį M. P. išteisintas. Bausmės pradžia – nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistajam M. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, suimant jį teismo salėje. Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš M. P. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo S. J.. Kita ieškinio dalis atmesta. Nustatyta pripažinti nukentėjusiosios S. J. turėtas 30 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis ir priteisti iš M. P. 30 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajai S. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 6 d. socialiniame tinkle „Facebook“ paskleidė apie nukentėjusiąją S. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią nukentėjusiąją, t. y. internetiniame socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė ir įdėjo nukentėjusiosios vardu ir pavarde viešą paskyrą, pavadindamas ją „Tikroji S. J.“. Paskyroje esančio teksto žodžiais ir sakiniais, kurie matomi visiems socialinio tinklo „Facebook“ lankytojams, nukentėjusiosios vardu rašoma: „Kas nepilnai mane pažįsta, žino nevisus mano gyvenimo įvykius, visus mano padarytus darbus, papasakosiu jums trumpai. Esu patologinė melagė, Švėkšnos paciente, dviejų šeimų griovėja, šmeižikė, intrigantė, mėgstanti turėti lytinius santykius su jaunais berniukais, tarp jų ir 15 metų mokiniai. <...> kad bučiau graži ir konkurencinga jaunoms ir turėčiau figūrą, nes nuo mažens esu apkūni, kai pavalgydavau, kisdavausi pirštus į burną, kad išsivemčiau, tapau bulimike, vartojau psichotropinius vaistus, žudžiausi, gulėjau Švėkšnoje, kur diagnozavo elgesio sutrikimą, daktaro išraše juoda ant balto parašyta, kad mano elgesiui būdinga sau artimus žmones (vyrus) provokuoti, skaudinti, stengtis savo elgesiu atstumti, o paskui susidūrus su jų neigiama reakcija, pulti vaidinti auka. <...> Apgaudinėjau ir jį su kitais vyrais į kairę, ir į dešinę, vis laukdama, kada jo tėvai Vilniuje parduos žemes, pastojau specialiai tam, kad paimtu į žmonas ir galėčiau tapti turtinga moterimi. <... Namie leisdavau savo dukrai iš pirmos santuokos tyčiotis iš mūsų, ypač Ugnės ir jos tėčio, leisdavau pirmai dukrai Ugnę mokinti vadinti tėti bybiu, nereaguodavau, kai pirma dukra sistemingai mokino ir aiškino, kad mama yra kurva, kad jei mama iširs su Ugnės tėčiu, mama vėl gyvens su pirmos dukros tėvu <...> Apimta savo psichologiniu problemų (priepuolių) šaukdavau, mušdavausi, melagingai kaltindavau vyrą policijai, o prašviesėjus, vėl puldavau, važiuodavau aš jį ir prašydavau grįžti, atsiprašinėdavau jo tėvų. ,<...> štai aš tokia intrigante, melage, išdavikė, savo vaiku traumuotoja, tam, kad jūs manęs gailėtumėtės ir priimtumėte, aš kitaip nesugalvoju, tik, kaip per gailestį ir užuojautą, tam paaukojant vaikų tėvus ir pačius vaikus“.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo jį išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis paremtas tik prielaidomis, kurios neatitinka tikrovės. Atkreipia dėmesį į tai, kad iš „Facebook“ gautas atsakymas, kad jis jokios paskyros nekūrė. Pažymi, kad SMS žinutės išimtos iš konteksto ir pritaikytos. Dalis SMS rašytos dar jam gyvenant kartu su S. J., kai jis jai siųsdavo straipsnius, kuriuos ji ištaisydavo. Prašo atsižvelgti į tai, kad jis daugiau nei pusę metų yra šantažuojamas S. J.. Pasak nuteistojo, tai patvirtino ir liudytojai. Buvo ir iki šiol yra šantažuojamas, kad jis perrašytų savo turto dalį jai. Pradžioje šantažavo, kad neleis su dukra matytis ir bendrauti, reikalavo, kad perrašytų butą jai, tada leis su dukra matytis ir bendrauti. Po to grasino, kad apkaltins išprievartavimu, jei neperrašys buto. Nurodo, kad dalis liudytojų šias aplinkybes patvirtino, o kitų liudytojų nekvietė, tačiau norėtų kviesti į posėdį. Pažymi, kad su jokia policijos pareigūne nėra kalbėjęs telefonu. Akcentuoja, kad yra nuteistas už tikrovės neatitinkančius faktus, kurie net nepatikrinti. Nurodo, kad kai gyveno su S. J., nuo jos neturėjo jokių paslapčių. Pastaroji žinojo visus jo slaptažodžius, ji skaitydavo jo elektroninį paštą ir yra sakiusi jo mamai R. P., jog skaito ir jai nepatinka kartais, kas ten rašoma. Pasak nuteistojo, tai pačios S. J. veiksmai. Ji policijai davė melagingus parodymus, jog turi liudytojų, kurie matė tą paskyrą, todėl patyrė žalą, kai teismo metu ji kelis kartus sakė, jog niekas nieko nematė. Tokiais melagingais veiksmais ji bandė inscenizuoti nusikaltimą.

Teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas advokatas Robertas Skėrys prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji S. G. prašo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais bei pats atlikęs įrodymų tyrimą apeliaciniame procese konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai M. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiosios S. G. parodymus, kaltinamojo M. P. parodymus, liudytojos policijos pareigūnės I. J. parodymus, rašytinius bylos duomenis ir kitą bylos medžiagą bei pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka M. P. kaltei įrodyti.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nuteistojo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pagrįsdamas jo kaltę rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. P. kaltę įrodo nukentėjusiosios S. J., liudytojos I. J. parodymai, Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK pateiktoje medžiagoje Nr. 94-At-00249-15 dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą esantys rašytiniai įrodymai bei Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro M. M. rašte bei antstolės D. P. rašte esantys rašytiniai įrodymai. Apylinkės teismas nurodė, kad šie įrodymai tarpusavyje sutampa ir vieni kitiems neprieštarauja.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, juos sugretino, tinkamai įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad M. P. socialiniame tinkle „Facebook“ paskleidęs apie nukentėjusiąją S. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią nukentėjusiąją, suvokė, jog tokiu būdu skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją ir numatė, kad tokiais komentarais apšmeiš nukentėjusiąją, ir to norėjo.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apie kitą žmogų per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad M. P. nuteistas už tai, kad internetiniame socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė ir įdėjo nukentėjusiosios vardu ir pavarde viešą paskyrą, pavadindamas ją „Tikroji S. J.“. Paskyroje esančio teksto žodžiais ir sakiniais, kurie matomi visiems socialinio tinklo „Facebook“ lankytojams, nukentėjusiosios vardu rašoma: „Kas nepilnai mane pažįsta, žino nevisus mano gyvenimo įvykius, visus mano padarytus darbus, papasakosiu jums trumpai. Esu patologinė melagė, Švėkšnos paciente, dviejų šeimų griovėja, šmeižikė, intrigantė, mėgstanti turėti lytinius santykius su jaunais berniukais, tarp jų ir 15 metų mokiniai. <...> kad bučiau graži ir konkurencinga jaunoms ir turėčiau figūrą, nes nuo mažens esu apkūni, kai pavalgydavau, kisdavausi pirštus į burną, kad išsivemčiau, tapau bulimike, vartojau psichotropinius vaistus, žudžiausi, gulėjau Švėkšnoje, kur diagnozavo elgesio sutrikimą, daktaro išraše juoda ant balto parašyta, kad mano elgesiui būdinga sau artimus žmones (vyrus) provokuoti, skaudinti, stengtis savo elgesiu atstumti, o paskui susidūrus su jų neigiama reakcija, pulti vaidinti auka. <...> Apgaudinėjau ir jį su kitais vyrais į kairę, ir į dešinę, vis laukdama, kada jo tėvai Vilniuje parduos žemes, pastojau specialiai tam, kad paimtu į žmonas ir galėčiau tapti turtinga moterimi. <... Namie leisdavau savo dukrai iš pirmos santuokos tyčiotis iš mūsų, ypač Ugnės ir jos tėčio, leisdavau pirmai dukrai Ugnę mokinti vadinti tėti bybiu, nereaguodavau, kai pirma dukra sistemingai mokino ir aiškino, kad mama yra kurva, kad jei mama iširs su Ugnės tėčiu, mama vėl gyvens su pirmos dukros tėvu <...> Apimta savo psichologiniu problemų (priepuolių) šaukdavau, mušdavausi, melagingai kaltindavau vyrą policijai, o prašviesėjus, vėl puldavau, važiuodavau aš jį ir prašydavau grįžti, atsiprašinėdavau jo tėvų. ,<...> štai aš tokia intrigante, melage, išdavikė, savo vaiku traumuotoja, tam, kad jūs manęs gailėtumėtės ir priimtumėte, aš kitaip nesugalvoju, tik, kaip per gailestį ir užuojautą, tam paaukojant vaikų tėvus ir pačius vaikus“. Akivaizdu, kad M. P. suvokdamas užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį, socialiniame tinklalapyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kurią pateikė kaip objektyviai egzistuojančius faktus apie nukentėjusiąją. Tokio pobūdžio informacija neabejotinai niekina ir žemina nukentėjusiąją bei pakerta pasitikėjimą ja. Visa ši informacija buvo paskleista viešai internetiniame tinklalapyje. Rašydamas komentarus, pastarasis suvokė, jog tokiu būdu skleidžia tikrovės neatitinkančią šmeižiančią informaciją, o tai rodo, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Nuteistasis nesutikdamas su jam pateiktu kaltinimu teigia, kad nukentėjusioji jį šantažavo ir jis yra šantažuojamas S. J. iki šiol, jog jis perrašytų savo turto dalį jai. Pradžioje šantažavo, kad neleis su dukra matytis, po to grasino, kad apkaltins išprievartavimu, jei neperrašys buto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo nurodyti argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Nuteistasis į bylą nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina ir tai, jog nuteistasis, manydamas, kad S. J. veiksmai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Priešpriešinis skundas šioje byloje taip pat nebuvo pareikštas.

Iš apeliacinio skundo taip pat matyti, kad nuteistasis nesutinka, jog telefono numeris, iš kurio buvo siunčiamos SMS žinutės, yra jo. Nuteistasis teigia, kad su jokia policijos pareigūne nėra kalbėjęs telefonu. Taip pat nurodo, kad kai gyveno su S. J., nuo jos nieko neslėpė. Pastaroji žinojo visus jo slaptažodžius, ji skaitydavo jo elektroninį paštą. Pasak nuteistojo, tai pačios S. J. veiksmai. Apygardos teismas atlikęs įrodymų tyrimą apeliaciniame procese pakartotinai apklausė nuteistąjį, liudytoją policijos pareigūnę I. J. bei perskaitė ir ištyrė antstolės D. P. prašymą. Nuteistasis apklaustas teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė, kad jis nekalbėjo su tyrėja, ji niekada nėra jam skambinusi. Niekada jam to nėra buvę, nėra buvę, kad skambintų pareigūnė. Jis tokiu telefono numeriu, kuris nurodytas, niekada nesinaudojo. Pažymėjo, jog elektroninis paštas yra jo, tačiau pati S. sukūrė, jis nieko nesukūrė, nes nemoka naudotis. Iki šiol ji visus jo slaptažodžius žino labai gerai. Elektroninis paštas (duomenys neskelbtini). Nuteistojo parodymus paneigia liudytojos policijos pareigūnės I. J. parodymai bei antstolės prašyme išdėstyta informacija. Liudytoja I. J. teismo posėdžio metu apygardos teisme parodė, kad nukentėjusioji buvo atvykusi pas ją kaip pas budintį tyrėją ir ji priėmė pareiškimą dėl šmeižto. Internete paviešintas raštas apie nukentėjusiosios moralinį veidą. Toks pats raštas buvo ir nukentėjusiosios telefone, kurį nukentėjusioji jai parodė. Nežino, ar telefone buvo tas pats raštas, bet esmė buvo ta pati. Buvo nemažas tekstas. Telefone buvo tik telefono numeris, nebuvo vardo ar pavardės. Moteris pasakė, kad tai yra P.. Ji paskambino ir paklausė, kas atsiliepė, tai yra paklausė, ar su P. kalba, atsakė, kad taip. Tada ji nurodė, kodėl jam skambina. Iš jo kalbos ji suprato, kad jis žino apie žinutę, nes sakė, kad ji prisigalvoja ir rašinėja pati. Susidarė nuomonė, kad jis žinojo apie tą tekstą, apie kurį su juo ji kalbėjo. Tikslių jo žodžių nepamena. Prisimena, jog kalbėjosi dėl jo apklausos. Antstolė D. P. prašyme nurodė, kad vykdomoji byla dėl išieškojimo vykdoma kontoros skyriuje, atsakymą parengė padėjėja D. Š., kuri tiesiogiai atsakinga ir dirba skyriuje su šia byla. Ji pati asmeniškai su M. P. telefonu nebendravo. Paruoštame atsakyme nurodyta, kad vykdant išieškojimą dėl vaiko išlaikymo su M. P. buvo bendrauta telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Netikėti liudytojos policijos pareigūnės I. J. parodymais bei antstolės D. P. prašyme bei jo prieduose nurodyta informacija apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Byloje nenustatyta, kad nurodyti asmenys būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad M. P. teiginiai, jog nukentėjusioji galėjusi pati parašyti informaciją internete ar rašyti sau laiškus į elektroninį paštą, vertintini kritiškai, nes byloje esančių duomenų visuma tai paneigia.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. P. bausmę, BK 41 straipsnyje ir BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Šilutės rajono apylinkės teismas įvertino tai, kad M. P. padarė tyčinę veiką, teisiamas ketvirtą kartą, 2016 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo yra nuteistas laisvės atėmimo bausme, charakterizuojamas neigiamai, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirba. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Išanalizavęs minėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Teismas paskyrė BK 154 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytą bausmę – vienerių metų laisvės atėmimą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nukentėjusiajai priteista pagrįstai. Pastaroji patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir pažeminimą, tikrovės neatitinkanti informacija buvo paskleista viešai socialiniame tinklalapyje ir tai nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesniosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.