- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-18
- Bylos Nr.
- I-462-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02085-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui D. J. (D. J.), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei – šios institucijos Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio vyriausiajai specialistei Danutei Martinkevičienei, viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
D. J. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. gegužės 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba), 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų 2016 m. gegužės 4 d.
Pareiškėjas paaiškino, kad į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Atsižvelgiant į tai, jis negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeistos. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, nes šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti. Nurodo, kad 2016 m. gegužės 4 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo konvojuotas į Vilniaus apylinkės teismą. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, todėl avarijos atveju jo sveikatai galėjo kilti grėsmė. Paaiškina, kad Vilniaus apylinkės teismo posėdžių salėje buvo laikomas su antrankiais, pareigūnai jo prašymų nuimti antrankius netenkino. Nurodo, kad kreipėsi į atitinkamas institucijas su prašymais pateikti informaciją ar dokumentus, tačiau jo prašymai nebūdavo registruojami, jam buvo grasinama nuobaudos paskyrimu, viešojo administravimo subjektai atsisakydavo pateikti informaciją, pateikdavo ją netikslią arba melagingą. Pareiškėjo teigimu, netinkamos konvojavimo sąlygos (saugos diržų nebuvimas) ir teismo posėdžio metu pareiškėjo laikymas su antrankiais pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir depresiją. 2017 m. kovo 2 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Tarnyba nurodė teismui, jog 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjo konvojavimo nevykdė (b. l. 8), pateikė rašytinį prašymą pakeisti atsakovą į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – Vilniaus apskr. VPK) (b. l. 71).
2017 m. kovo 30 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Vilniaus apskr. VPK, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 80–85).
Nurodo, kad Vilniaus apskr. VPK pareiškėją konvojavo ne tik jo skunde nurodomą 2016 m. gegužės 4 d., bet ir 2016 m. balandžio 19 d., 2016 m. gegužės 19, 24, 30 d., 2016 m. liepos 13, 19 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d. bei 2016 m. rugsėjo 19 d. Paaiškina, kad dėl pareiškėjo konvojavimo minėtomis datomis Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1393-629/2017 (b. l. 87). Atsiliepime Vilniaus apskr. VPK nurodo, kokiais automobiliais buvo konvojuotas pareiškėjas. Nurodo, kad teisės aktai, reglamentuojantys konvojavimą, nenustato, kad konvojavimo automobiliuose privalo būti įrengti saugos diržai. Mano, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pasak Vilniaus apskr. VPK, pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjui žala nepriteistina.
Vilniaus apskr. VPK atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jo teisės buvo pažeistos 2016 m. gegužės 4 d., konvojuojant pareiškėją iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į Vilniaus miesto apylinkės teismą bei laikant teismo posėdžių salėje su antrankiais. Pareiškėjas į teismą, kaip minėta, kreipėsi 2016 m. gegužės 18 d. (b. l. 5), t. y. netrukus po įvykdyto konvojavimo, todėl pareiškėjo skundo argumentai, susiję su senaties terminu šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi.
Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad, siekdamas įrodyti nežmoniškas konvojavimo sąlygas, kreipėsi į visus valstybės administravimo subjektus su prašymais pateikti informaciją, tačiau pareigūnai arba atsisakydavo prašymus priimti, arba pateikdavo netikslią arba melagingą informaciją. Duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, pareiškėjas teismui nepateikė, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą LVAT suformuotą praktiką dėl įrodymų pateikimo, tai neturi teisinės reikšmės, nes pareiškėjui pakankamai detaliai nurodžius faktines aplinkybes iš kurių pareiškėjas kildina neturtinės žalos atsiradimą, įrodinėjimo našta tenka institucijai, t. y. Vilniaus apskr. VPK.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2016 m. gegužės 4 d. vykusio konvojavimo sąlygas laiko nežmoniškomis. Paaiškina, kad automobilyje nebuvo saugos diržų, todėl avarijos atveju pareiškėjui galėjo kilti neigiamų pasekmių. Vilniaus apskr. VPK atsiliepime patvirtino, kad automobilyje, kuriuo pareiškėjas buvo konvojuotas 2016 m. gegužės 4 d. nebuvo įrengti saugos diržai (b. l. 81).
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininkas 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtino Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (toliau – Techniniai reikalavimai). Techninių reikalavimų (redakcija, galiojusi pareiškėjo nurodytą konvojavimo dieną) 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui (dėl saugos diržų). Techninių reikalavimų 1 priedas numato motorinių transporto priemonių bendruosius reikalavimus. Šio priedo 7.1 punkte numatyta, kad M, N kategorijų motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengti saugos diržai. Iš transporto priemonių registracijos liudijimo matyti, kad transporto priemonė su kuria buvo vykdomas konvojavimas ginčo dieną yra M2 tipo (b. l. 121). Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 232 punkte (redakcija, galiojusi ginčo metu, t. y. 2016 m. gegužės 4 d.) taip pat nustatyta, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. KET 223 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas (DT). Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai. Pašalinus nustatytus esminius trūkumus, transporto priemonę privaloma pateikti pakartotinei techninei apžiūrai (Techninių reikalavimų 17 punktas). Vilniaus apskr. VPK pateikė teismui transporto priemonės, kuria pareiškėjo nurodytą ginčo dieną buvo vykdytas konvojavimas, techninės apžiūros rezultatų kortelę (ataskaitą), kurioje pateikta išvada, kad minėta transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus (b. l. 114). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su saugos diržų įrengimo pažeidimais, atmetami kaip nepagrįsti, o Vilniaus apsk. VPK neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuojami.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat sieja su tuo, kad teismo posėdžio metu jam nebuvo nuimti antrankiai. Pareiškėjas paaiškino, kad tai pažeidė jo nekaltumo prezumpciją ir sudarė nepatogumų.
Vertinant klausimą dėl specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo pažymėtina, kad jų panaudojimo atvejus ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas (toliau – Policijos įstatymas) taip pat Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas. Specialiųjų priemonių (tame tarpe ir antrankių) panaudojimas Policijos įstatyme suprantamas kaip fizinė prievarta (Policijos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas fizinę prievartą gali panaudoti įstatymų numatytais atvejais ir tvarka. Pagal Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus, o prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas policijos pareigūnas pasirenka, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad pagal Policijos įstatymą būtent konkretus pareigūnas turi įvertinti priemonės panaudojimo individualumą ir tokio panaudojimo proporcingumą (LVAT 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2457/2011).
Vilniaus apskr. VPK atsiliepime patvirtino, kad ginčo dieną teismo posėdyje pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų (b. l. 82–83). Vilniaus apskr. VPK paaiškino, kad antrankiai buvo naudojami, siekiant išvengti neprognozuojamų pareiškėjo veiksmų ir užtikrinti paties pareiškėjo, pareigūnų, proceso dalyvių ir salėje buvusių kitų asmenų saugumą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (2016 m. gegužės 4 d. vykusio teisiamojo posėdžio garso įrašu) nustatyta, kad teisiamojo posėdžio metu salėje buvo nukentėjusioji S. D., kiti proceso dalyviai, pareiškėjas nurodė teisėjai, kad yra ne kartą teistas, pareiškėjas į teisėją su prašymu dėl leidimo nuimti antrankius nesikreipė. Bylos duomenimis nustatyta, kad posėdis truko 2 val. (b. l. 133). Vilniaus apskr. VPK pareigūnas R. J. (R. J.) 2016 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjas iki 2016 m. gegužės 4 d. jau ne kartą buvo pažeidęs režimo reikalavimus taikomus konvojuojamiesiems, t. y. neklausydavo pareigūnų teisėtų reikalavimų elgtis ramiai, netrukdyti teismo posėdžio eigai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu elgėsi įžūliai, į teisėjos ir pareigūnų pastabas nereagavo, todėl buvo priimtas sprendimas teismo salėje pareiškėją laikyti su antrankiais, siekiant užtikrinti savo ir kitų asmenų saugumą (b. l. 128). Teisiamojo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad pareiškėjas teisiamojo posėdžio metu buvo pradėjęs triukšmauti, keiktis, teisėja buvo nurodžiusi pareiškėją išvesti iš posėdžio salės, tačiau vėliau pareiškėjas nusiramino ir liko posėdyje (garso įrašo 1 val. 2–4 min.). Atsižvelgdamas į visa tai, teismas daro išvadą, kad Vilniaus apskr. VPK pareigūnai, įvertinę konkrečią situaciją ir pareiškėjo individualias savybes, turėjo teisę pareiškėjo atžvilgiu naudoti antrankius.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuoti Vilniaus apskr. VPK neteisėti veiksmai, teismui nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimų. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.