- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-24
- Bylos Nr.
- T-104-485/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Albinas Antanaitis, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- V. Z.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. Z. prašymą dėl jo teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos ir parenkant kitą bausmės rūšį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) (redakcija, galiojusi iki 2003 m. gegužės 1 d.) (numatytą 2000 m. BK) 129 straipsnio 2 dalyje 5 ir 9 punktuose ir nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime.
Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gegužės 6 d. nutartimi nukentėjusiosios M. L. ir nuteistojo V. Z. apeliaciniai skundai buvo atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas.
2018 m. liepos 4 d. Kauno apygardos teisme gautas nuteistojo V. Z. prašymas dėl jo teisinės padėties palengvinimo prašant panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendį; parinkti kitą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmę.
Prašyme nurodyta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2017 m. gegužės 23 d. priėmė sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, kuriuo buvo nuspręsta, jog nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo ir tai laikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio (kankinimo uždraudimo) pažeidimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 m. kovo 19 d. pateiktose pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės nurodė, jog pareiškėjai (taip pat ir V. Z.) galėjo (ir gali) pasinaudoti minėtu EŽTT sprendimu, o nepasinaudojimas tokia galimybe laikytinas vidaus teisinių galimybių neišnaudojimu, kuris savo ruožtu sukelia neigiamas pasekmes EŽTT procese.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnyje nurodyta, kad įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija ir pažymi, kad šiame kontekste vartojamas „įstatymo“ terminas turi būti aiškinamas plačiau nei tik Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimo) išleistas ir Lietuvos Respublikos Prezidento patvirtintas teisės aktas. „Įstatymo“ terminas turi būti aiškinamas plečiamai, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią (1995 m. sausio 24 d. Konstitucinio teismo išvada, 1995 m. spalio 17 d., 2002 m. balandžio 25 d., 2004 m. balandžio 7 d. nutarimai). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog doktrininė nuostata, kad Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Be to, vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį. Taigi, esant tokiai situacijai, kada oficialioji konstitucinė doktrina pateikia išaiškinimus dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir EŽTT praktikos taikymo, turi teisinės reikšmės BK 1 straipsnio 3 dalies teisinis reguliavimas, kuris numato, jog gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės nei numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso įstatymas.
Taip pat nuteistasis prašyme aprašo teismų kompetenciją užpildyti įstatymų spragas. Pareiškėjas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškino, kad teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje, o galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.
Vyriausybės pastabų 22-27 pastraipose pasisakoma, kad po EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis EŽTT išvadų byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą taikymas užtikrino veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą.
Nuteistasis V. Z. sutinka su tokia Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Be to, nuteistasis yra tos pačios nuomonės, kad teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Prašyme pažymėjo, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Daro išvadą, jog šiuo atveju teisės spraga nuteistojo iki gyvos galvos V. Z. atveju užpildytina ad hoc, palengvinant jo teisinę padėtį BPK 362¹ straipsnio pagrindais ir tvarka, kadangi minėtas EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu.
Nuteistojo teigimu, šio klausimo išsprendimui turėtų būti surengtas teismo posėdis, į kurį būtų šaukiamas valstybės paskirtas gynėjas, prokuroras, Vyriausybės atstovas EŽTT.
Nuteistojo V. Z. prašymas netenkinamas.
Šalies argumentai
Nuteistasis savo prašyme nurodė, kad jo prašymo nagrinėjimui turi būti surengtas teismo posėdis. Pažymėtina, kad nors BPK 362¹ straipsnyje ir numatyta, jog prašymų ir teikimų dėl įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį taikymo, nagrinėjimui gali būti rengimas teismo posėdis, tačiau tai nėra įstatyme numatytas imperatyvas, jog teismas, nagrinėdamas minėtus prašymus ir teikimus, visuomet privalo rengti teismo posėdį. Kiekvienu atveju, įvertindamas visas aplinkybes, sprendžiama dėl šio posėdžio reikalingumo. Šiuo atveju nuspręsta žodinio nagrinėjimo nerengti, kadangi nuteistasis V. Z. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka niekaip nemotyvavo, nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų išnagrinėtos teismo posėdžių pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose metu. Visus, pareiškėjo nuomone, reikšmingus argumentus ir motyvus jis galėjo nurodyti prašyme sušvelninti jo teisinę padėtį ir šia savo procesine teise jis pasinaudojo (išdėstė ne tik teisinius argumentus, tačiau ir pridėjo, jo vertinimu, aktualius sprendimus, kitus dokumentus). Taigi, galimybė pateikti papildomą informaciją rašytinio proceso tvarka nuteistajam V. Z. buvo aiškiai žinoma ir jis šia teise pasinaudojo.
BPK 362¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pateiktame prašyme remiasi, ne jo padėtį švelninančiu įstatymu, o EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą priimtu sprendimu, kuriame nurodyta, jog nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo ir tai laikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio (kankinimo uždraudimo) pažeidimu, kadangi tokiu būdu yra pažeidžiama nuteistojo „teisė į viltį“.
Teismas sutinka su nuteistojo prašyme nurodytais teiginiais, kad tiek pati Konvencija, tiek EŽTT sprendimai nacionalinėje teisėje turi būti taikomi tiesiogiai. Tačiau EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) nebuvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas konkrečiai būtent nuteistojo V. Z. atveju, t. y. nebuvo konstatuota, kad Kauno apygardos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-15/2004, kuriuo V. Z. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teismui esančią teisėkūros spragą pašalinti ad hoc ir išaiškinimą, numatytą EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, tiesiogiai taikyti ir nuteistajam V. Z., konstatuojant, kad ir šiuo atveju buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Toks vienkartinis teisėkūros spragos užpildymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi EŽTT yra pateikti, bet dar neišnagrinėti kitų pareiškėjų iš Lietuvos pareiškimai tuo pačiu klausimu, t. y. ar paskyrus laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai nacionaliniame reguliavime nėra įtvirtintas šios bausmės peržiūros institutas, pažeidžiami Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai (Dardanskis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 74452/13, 48303/16, kt.)). Teismas, šiuo metu ad hoc užpildydamas teisinio reguliavimo spragą, išspręstų klausimą, kurį EŽTT dar tik nagrinės ateityje ir galbūt pasisakys neidentiškai, kaip yra išaiškinta 2017 m. gegužės 23 d. sprendime byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti).
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą teismas pasisakė, jog Konvenciją pažeidžia nebuvimas tokio teisinio reguliavimo, kuris numatytų galimybę peržiūrėti tokią bausmę. Tai rodo, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų ir procedūrų, pagal kurias būtų galima peržiūrėti tokią bausmę. Tokių instrumentų nebuvo priimant EŽTT sprendimą minėtoje byloje, taip pat jų nėra ir šiai dienai. Pažymėtina ir tai, jog baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. Viešojoje teisėje, kitaip nei privatinės teisės atveju, vadovaujamasi principu, kad draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama. Tai reiškia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jos negali būti pakeičiamos šalių susitarimu, jų privalu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti. Taigi, nesant teisinio reguliavimo, nagrinėjamu atveju teisingumą vykdantis teismas neturi galimybės priimti tokio procesinio sprendimo, kurio nenumato baudžiamasis įstatymas, netgi kai malonės ir amnestijos institutai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, pagal EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) laikytini neveiksmingomis galimybėmis sušvelninti bausmę asmenims, įkalintiems iki gyvos galvos. Nuteistasis, siekdamas, kad jam būtų sušvelninta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, turi teisę vadovaudamasis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, t. y. BK 78 arba BK 79 straipsnių nustatyta tvarka, kreiptis dėl amnestijos akto išleidimo arba malonės suteikimo.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo V. Z. prašymas yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo, vadovaujantis BPK 362¹ straipsniu, keisti nuteistajam Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ ir 364 straipsniais,
nutaria:
nuteistojo V. Z. prašymo netenkinti.
Nutartis per 7 dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.