Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Skunde nurodoma, jog tai, kad nukentėjusioji yra nepilnametė nuteistieji žinojo ir tai patvirtina byloje surinkti įrodymai, t.y. pačios nukentėjusiosios, nuteistojo E. S., liudytojo E. V. parodymai. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus atmetė kaip nenuoseklius ir nepagrįstus kitais bylos duomenimis, taip pat nepagrįstai netenkino prokuroro prašymo atlikti nukentėjusiosios kompleksinę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, kurios išvados būtų padėję teismui susidaryti nuomonę apie nukentėjusios socialinę brandą bei nuteistųjų gebėjimą suvokti ar nesuvokti, kad nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu buvo nepilnametė. Iš byloje surinktų dokumentų matyti, kad dėl patirto seksualinio smurto sutriko nukentėjusiosios psichikos sveikata. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios psichikos sveikatos įvertinimas galėtų pakeisti byloje nustatytą nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo mastą, taip pat leistų aiškiau įvertinti aplinkybę, kodėl nukentėjusioji vengė teisme duoti parodymus.

Remiantis specialistų išvadų analize nukentėjusiosios parodymų kontekste, skunde daroma išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą manyti, jog A. J. vaidmuo nusikalstamose veikose nebuvo antraeilis, jis buvo aktyvus jam inkriminuojamų nusikaltimų dalyvis. Tuo tarpu iš visų skunde išdėstytų aplinkybių matyti, jog A. J., E. S. ir asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas, veikdami bendrai, išžagino ir seksualiai prievartavo nepilnametę G. Š., ir tokiais veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje.

Skiriant A. J. bausmę, apelianto nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad pastarasis padarė sunkų nusikaltimą prieš nepilnametį asmenį, kuris negalėjo stipriau pasipriešinti trims suaugusiems vyrams, nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, siekdamas patenkinti savo seksualinę aistrą, nusikaltimas yra baigtas, taip pat į tai, kad nukentėjusioji buvo žaginama ir prievartaujama keliolika kartų ir valandų, be to, į tai, kad A. J. charakterizuojamas neigiamai, yra ne kartą teistas, tame tarpe už analogišką nusikaltimą, jo teistumas neišnykęs, nuteistasis nepripažino padaręs nusikaltimus, nesigaili dėl padaryto ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, manytina, kaip ir kiti bendrininkai buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikaltimą A. J. padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir dėl visų išvardintų priežasčių A. J. turi būti skiriama bausmė didesnė nei straipsniuose numatytų sankcijų vidurkis.

Skiriant E. S. bausmę, apelianto nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad pastarasis padarė sunkų nusikaltimą prieš nepilnametį asmenį, kuris negalėjo stipriau pasipriešinti trims suaugusiems vyrams, nusikaltimą padarė tiesiogine tyčia, siekdamas patenkinti savo seksualinę aistrą, nusikaltimas yra baigtas, nukentėjusioji buvo žaginama ir prievartaujama keliolika kartų ir valandų, E. S. charakterizuojamas neigiamai, yra teistas, nors nusikaltimą padarė neturėdamas teistumo, baustas administracine tvarka, nepripažino padaręs nusikaltimus, nesigaili dėl padaryto ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, buvo aktyvus nusikaltimo dalyvis, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir dėl visų išvardintų priežasčių E. S. taip pat turi būti skiriama bausmė didesnė nei straipsniuose numatytų sankcijų vidurkis.

Skunde teigiama, jog A. J. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis motyvuojamas neteisėtais duomenimis, t.y. apelianto kaltė grindžiama apsvaigusios nuo alkoholio apklaustos nepilnametės „tariamais" parodymais, juos, neva, patvirtinus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, grubiai pažeidžiant BPK 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą įtariamojo ir jo gynėjo teisę būti informuotam apie atliekamos apklausos vietą ir laiką, taip pat teisę betarpiškai dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, susipažinti su apklausos protokolu bei teikti dėl jo pastabas. Kita vertus, apklausa atlikta grubiai pažeidžiant ir BPK 4 straipsnio, 183 straipsnio nuostatas, pagal kurias prieš pradedant liudytojo apklausą pareigūnas privalo įsitikinti liudytojo asmens tapatybe, išsiaiškinti reikiamus duomenis apie jo asmenybę, o tuo pačiu ir įsitikinti, kad liudytojas nėra apsvaigęs nuo bet kokių svaigiųjų medžiagų, išaiškinti liudytojui BPK 81, 83 straipsniuose įtvirtintą pareigas, tame tarpe sakyti tik tiesą ir teisingai liudyti, įspėti apie baudžiamąją atsakomybę dėl liudytojos melagingų parodymų davimo.

Remdamasis nekaltumo prezumpcijos principo išaiškinimu, skunde pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras pažeidė apelianto nekaltumo prezumpciją. Nurodė, jog prokuroro ne kartą iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo žiniasklaidoje išsakyti teiginiai, atspindėjo prokuroro nuomonę, jog A. J. yra kaltas. Be to, kaip teigia apeliantas, prokuroro pastangomis žurnalistai gavo visą kaltinamojo akto tekstą, buvo supažindinti su uždaro teismo posėdžio metu nukentėjusiosios duotų parodymų turiniu, bei, pažeidžiant Asmens duomenų įstatymo nuostatas, A. J. duomenimis apie pastarojo teistumą, kas buvo panaudota, siekiant suformuoti išankstinę visuomenės nuomonę apie A. J. kaltumą. Nekaltumo prezumpcijos A. J. atžvilgiu pažeidimą, apelianto teigimu, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nepripažindamas neteisėtais veiksmų, kuriais buvo pažeista jo teisė į nekaltumo prezumpciją, padarė dar vieną esminį baudžiamojo proceso kodekso, t.y. BPK 44 straipsnio 6 dalies, pažeidimą, dėl kurio, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

Skunde atkreipiamas dėmesys, į tai, kad nukentėjusiajai atsisakius duoti parodymus teisme bei pasirinktinai atsakinėjant į jai užduodamus klausimus, yra pagrindo manyti, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnyje. Ir nors teismui toleruojant tokius nukentėjusiosios veiksmus, buvo pažeista A. J. BPK 22 straipsnyje bei 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus bei teisė pačiam apklausti liudytojus ir po to atitinkamai pasirengti gynybai, pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, jo kaltę grindė atskirais minėtos liudytojos sakiniais. Tokiu būdu bylą nagrinėjęs teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris, apelianto teigimu, pripažintinas esminiu, juolab, kad byloje nustatyti tik objektyvūs rašytiniai įrodymai, kurie jo kaltę paneigia.

Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis neatitinka teisės normose įtvirtintų bei teismų praktikos suformuotų nuosprendžio surašymo reikalavimų. Nuosprendyje formaliai, subjektyviai ir tendencingai nurodoma, jog A. J. parodymai, kad jis nedalyvavo išžaginant ir seksualiai prievartaujant nukentėjusiąją, vertinami kritiškai, tuo tarpu netikėti nukentėjusiosios parodymais, jog ji buvo išžaginta ir seksualiai prievartauta, nėra pagrindo. Apelianto teigimu, daryti tokias išvadas, teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, todėl jų konstatavimas rodo dviprasmišką, abejotiną ir prieštaringą bylos medžiagos vertinimą, neteisėtai nuosprendyje daromas prielaidas. Skunde pažymima, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai specialisto išvadoje nustatytus nukentėjusiosios kūno sužalojimus vertino pastarosios atžvilgiu pavartoto smurto fakto įrodymu, juolab, kad iš E. S. parodymų matyti, kad pastaroji susižeisti galėjo kitomis aplinkybėmis. Tikėti nukentėjusiosios parodymais apie jos atžvilgiu A. J. tariamai įvykdytus daugkartinius nusikalstamus veiksmus taip pat nėra pagrindo, kadangi pastaroji pareigūnams melavo, siekdama nuslėpti savo elgesį nuo ant jos pykusių asmenų, t.y. motinos bei draugo. Apibendrinus apeliantas daro išvadą, kad nesant byloje A. J. kaltę patvirtinančių įrodymų, turi būti konstatuotas jo nekaltumas.

Skunde teigiama, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. J. atžvilgiu, teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, t.y. yra ignoravo pareigą įrodymus baudžiamojoje byloje vertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris privalo būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nurodo, kada nuo pat įtarimo A. J. pareiškimo, byla buvo tiriama neobjektyviai ir šališkai, esant neteisėtam teisėsaugos pareigūnų poveikiui, kurį patvirtina ir bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyti A. J. išnykę teistumai, be to, juos paviešinant, pažeistas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

Todėl pagal apeliantą, skundžiamas nuosprendis nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, kurių nenuoseklumą, prieštaringumą ir neobjektyvumą pripažįsta ir teismas. Be to, nebuvo įvertintas ir nukentėjusiosios girtumas, įtakojęs pastarosios atmintį bei suvokimą įvykio metu, o vėliau ir aplinkybių atkūrimą. Nukentėjusios 2011-01-13 ir 2011-02-14 rašytiniai prašymai nebuvo tirti ir nagrinėti. Todėl toks byloje esančių įrodymų nevertinimas yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, rodantis teismo šališkumą ir įtakojęs teisingo sprendimo priėmimą. Neigiamos įtakos teismo sprendimui, apelianto įsitikinimu, turėjo ir aplinkybė, jog iš uždaruose teismo posėdžiuose nagrinėjamos bylos informacija buvo nutekinta žiniasklaidai.

Remdamasis skundžiamo nuosprendžio argumentų analize, apeliantas mano, kad byloje nepaneigti jo duoti parodymai apie tai, kad eidama nukentėjusioji griuvinėjo, o jis bandė jai padėti atsikelti, dėl ko galėjo atsirasti vienas kitas sužalojimas, nustatytas specialisto išvadoje, t.y. kraujosruvos rankoje ir kojose.

Skunde pažymima, kad specialisto išvada dėl sužalojimų atsiradimo laiko nėra kategoriška, todėl, įvertinus liudytojų parodymus apie nukentėjusiosios polinkį meluoti, sukurti nebūtas istorijas, apie jos gyvenimo būdą, neatmestina tikimybė, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti kitomis, nei konstatuota nuosprendyje, aplinkybėmis. Tačiau šios aplinkybės nebuvo tirtos bylą nagrinėjant teisme. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusios burnos, lytinių organų, išangės srityse sužalojimų nekonstatuota, kas patvirtina, kad jokia prievarta lytinių santykių metu nebuvo naudota.

Apelianto įsitikinimu, vien tik spermos pėdsakų radimas neįrodo prievartinių lytinių santykių buvimo, juolab, kad nuo pat tyrimo pradžios jis neneigė, kad turėjo lytinius santykius su nukentėjusiąja, tačiau jie buvo abipusiu sutikimu. Tokį sutikimą jis suprato iš nukentėjusiosios elgesio viso vakarėlio pas O. B. metu ir po jo. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai, jog lytinių santykių metu apsaugos priemonėmis (prezervatyvais) kaltinamieji nesinaudojo, apelianto teigimu, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir jo nuosekliems parodymams, kuriuos patvirtina kratos metu pas A. J. rastas prezervatyvas bei specialisto išvada, kuria nustatyta, jog nuoplovose nuo prezervatyvo išorinės ir vidinės pusių gauta vyriškos lyties asmens DNR priemaiša sutampa su apelianto DNR profiliu. Kadangi nebuvo nustatyta, kam priklauso spermos pėdsakai, rasti ant nukentėjusiosios veido, makštyje ir tiesiojoje žarnoje, apelianto nuomone, pagrindo išvadai, kad jis atliko nuosprendyje nurodytus nusikalstamus veiksmus, nebuvo. Faktas, kad ant G. Š. marškinėlių rastas sperminis skystis sutampa su apelianto DNR, gali būti paaiškinamas tuo, jog panaudojus prezervatyvą, galimai juo buvo ištepti nukentėjusiosios marškinėliai.

Apibendrinant skunde konstatuojama, kad nukentėjusiosios parodymų prieštaringumas kitiems įrodymams leidžia abejoti jų patikimumu ir nukentėjusiosios parodymų nuoširdumu dėl prievartinių lytinių santykių buvimo visumoje. Todėl, atsižvelgiant į BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, darytina išvada, kad prievartinio lytinio santykiavimo byloje nepatvirtina nei vienas įrodymas.

Argumentuodamas, apelianto nuomone, netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, apeliantas teigia, kad byloje jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji būtų išreiškusi savo nesutikimą su juo lytiškai santykiauti, priešintųsi, šauktųsi pagalbos, nėra, priešingai, pastaroji pati rodė dėmesį ir iniciatyvą. Tuo tarpu jis iš nukentėjusiosios elgesio viso vakaro metu jokiu būdu negalėjo suprasti jos nesutikimo lytiškai santykiauti. Skunde pažymima, jog skiriant bausmę, teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiosios elgesys buvo netinkamas, iššaukiantis ir provokuojantis. Todėl, apelianto nuomone, nesant jo veikoje nei vieno išžaginimo ar seksualinio prievartavimo pagrindinės sudėties požymio, jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 149 ar 150 straipsnį.

Remiantis BPK 301 straipsnio 1 dalyje, 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, skunde daroma išvada, kad toleruodamas nukentėjusiosios vengimą teisme duoti parodymus, teismas bylos iš esmės neišnagrinėjo, nepatikrino ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų teisėtumo ir teisingumo, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagarsindamas nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu darytas apklausas, kurios kardinaliai skyrėsi viena nuo kitos, teismas šių skirtumų nesiaiškino, o nuosprendį grindė tik tais nukentėjusiosios parodymais, kurie derėjo prie kaltinimo. Netirdamas ir neaptardamas dalies byloje surinktų įrodymų, teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, kas įtakojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą ir teismo padarytų išvadų pagrįstumą.

Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę, teismas nurodė, kad apeliantas savo kaltės dėl inkriminuojamų nusikaltimų nepripažino, kas leidžia daryti išvadą, kad kaltės neigimas nepagrįstai įtakojo apeliantui paskirtos bausmės dydį.

Apelianto nuomone, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik telefoninių pokalbių išklotinėmis, atmesdamas apelianto bei liudytojų parodymus. Tokiu būdu nenustatė ir motyvuotai nepagrindė jam inkriminuotų nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios bei objektyviosios pusės požymių. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios namuose jis lankėsi, norėdamas sužinoti, ar su nagrinėjamu įvykiu kokiu nors būdu nėra susijęs jo sūnus. Pokalbio su nukentėjusiąja metu dalyvavo pastarosios motina. Nukentėjusioji jokių pretenzijų jo sūnui neturėjo, tačiau minėjo, kad pastarasis yra skolingas jai šiek tiek pinigų, kuriuos jis vėliau jai perdavė. Kad susitikimo metu joks poveikis nukentėjusiajai nebuvo padarytas, apelianto teigimu, patvirtina ir liudytojų parodymai.

Remdamasis liudytojų parodymų analize, apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jo parodymai neatitinka prie bylos prijungtuose garso įrašuose užfiksuotų pokalbių, todėl vertintini kritiškai, kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau ir telefoniniuose pokalbiuose, kuriais remiasi teismas, nėra užfiksuotas poveikis nukentėjusiajai. Apelianto teigimu, jis niekada pats nukentėjusiajai neskambino. Yra skambinęs tik pastarosios motinai, norėdamas susitikti ir pakalbėti apie savo sūnaus vaidmenį nagrinėjamame įvykyje.

Skunde pažymima, kad apeliantas neturėjo tikslo paveikti nukentėjusiąją, kad ši pakeistų parodymus, kadangi nėra kaltinamas dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Kita vertus, nukentėjusiosios valia pakeisti parodymus buvo susiformavusi jau anksčiau, iki pateikiant 2011-02-14 prašymą prokuratūrai, t.y. dar iki minėto susitikimo bei nukentėjusiosios skambučio jam. Antruoju, t.y. 2011-02-14 pareiškimu nukentėjusioji tik patvirtino norą pakeisti savo parodymus ir tai nepriklausė nuo S. K. valios.

Apelianto nuomone, jo veiksmuose nėra tyčios paveikti nukentėjusiąją, kas būtina BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai, o įrodymai byloje buvo įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo. Kaltinantys įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, tokiu būdu esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Be to, skundžiamas nuosprendis, apelianto teigimu, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, kadangi jame nenurodyta kada, kurioje vietoje, kokiu būdu bei kokią pinigų sumą, jis galėjo perduoti nukentėjusiajai. Apelianto nuomone, byloje nėra užfiksuota jokių konkrečių veiksmų, kuriais jis būtų siekęs paveikti nukentėjusiąją, bei įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo. Kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino nei vienas iš apklaustų liudytojų, taip pat ir pati nukentėjusioji.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, G. Š. taipogi tvirtino, kad jokių lytinių santykių jos sutikimu nebuvo, teigdama, kad ji pati savęs nežalojo, medikams, kurie ją apžiūrėjo tuo po įvykio, sakė tiesą. Gi sprendžiant iš specialisto išvadoje užfiksuotų įvykio aplinkybių, nukentėjusioji aiškino, kad trys suaugę vyrai ją žagino, kaip pastarajai atrodė, be prezervatyvo, mušė rankomis per galvą, krūtinę, kojas, svėrė už rankų, tampė už plaukų, jėga girdė degtinę. Lytinį aktą užbaigdavo ant veido, į burną, į lytinius organus. Anksčiau lytinių santykių nebuvo turėjusi. Atlikus medicininį tyrimą nustatyta, kad G. Š. buvo padaryti paviršiniai įbrėžimai krūtinėje, paveikus aštriabriauniais kontaktuojančiais paviršiais, smulkios kraujosruvos kairėje rankoje ir kojose, paveikus kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, galimai aplinkybėse nurodytu laiku. Nustatytos kraujosruvos būdingos suspaudimams pirštais (1 t. b. l. 78-80). Tai, kad G. Š. burnos, lytinių organų, išangės srityse sužalojimų nekonstatuota, priešingai nei mano nuteistasis E. S., nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog lytinis santykiavimas bei lytinės aistros tenkinimas oraliniu ir analiniu būdu, vyko prieš G. Š. valią, juolab, kad nukentėjusiosios mergystės plėvės sandara, leidžia atlikti lytinį aktą mergystės plėvės nepažeidžiant. Be to, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas V. Kolomiec, nukentėjusiosios apžiūros metu jos kūne rasti sužalojimai buvo būdingi ne griuvimui, kaip kad apeliantų keliama prielaida, o suspaudimams pirštais, tuo tarpu makštyje už mergystės plėvės rasta saulėgrąža, turėjo būti įstumta naudojant tam tikrą poveikį. Jokių kitų, be seksualinės prievartos, aplinkybių, kuriomis nukentėjusioji būtų galėjusi patirti, kaip nurodė ekspertas V. Kolomiec, daugybinius sužalojimus, t.y. skirtinga jėga padarytus pakankamai dideliame plote įbrėžimus krūtinės srityje, nenustatyta. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad E. S. savo lytinę aistrą tenkino oraliniu būdu, atsisėdęs jai ant krūtinės, bei, kad nuteistiesiems užgulus ją, ši buvo prievartaujama vaginaliniu būdu, leidžia daryti išvadą, kad specialisto nustatyti sužalojimai krūtinės srityje, G. Š. buvo padaryti tik jos seksualinės prievartos metu.

Tai kad nukentėjusioji G. Š. nesutiko lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu nei su vienu iš nuteistųjų bei, kad ji siekė, kaip kad pati pagal savo tuometinę psichinę – fizinę būklę suprato, šių santykių išvengti, patvirtina ir kiti bylos duomenys: 2011-01-11, 03:59, t.y. dar prieš nuteistiesiems panaudojant jos atžvilgiu seksualinės prievartos veiksmus, pastaroji išsiuntė O. B. ir jo draugei D. R. SMS žinutes, primygtinai prašydama jai paskambinti (1 t. b.l. 129, 162; 2 t. b.l. 127-128; 7 t. b.l. 36). Telefonu pagalbos kreipėsi į A. B., maldaudama jo atvažiuoti, nes nori ją išprievartauti. Pastarojo teigimu, G., sprendžiant iš šios balso, atrodė išsigandusi, o pokalbį baigė sakydama „gerai mama“. Iš to A. B. suprato, kad ši taip pasakė norėdama kažkam parodyti, jog kalbasi su mama. Sunerimęs, jis paskambino bendrosios pagalbos telefonu 112, suteikdamas informaciją, kurią jam perdavė nukentėjusioji. Tačiau paaiškėjo, kad ji nurodė neteisingą adresą. T. G. jam parašė telefono numerį, kuriuo jis turėjo persiųsti žinutę su turiniu „tavo panelė pas S., atvaryk greičiau“, kelis kartus ragino tai kuo skubiau padaryti. Šie liudytojo A. B. parodymai atitinka ir bylos dokumentuose užfiksuotus duomenis (1 t. b.l. 44, 134-135; 2 t. b.l. 127-128; 7 t. b.l. 39).

Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji E. S. ir A. J., kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, fiziniu smurtu palaužę nukentėjusiosios G. Š. pasipriešinimą, tenkino lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu bei lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti ir tai, kad šią aplinkybę, t.y. tai kad lytiniai santykiai bei lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiosios valią, nuteistieji, be jokių abejonių, suprato, ir ne tik iš aukščiau aptarto nukentėjusiosios elgesio, bet ir pačios įvykio situacijos: dėl panaudoto prieš nukentėjusiąją smurto, seksualinės prievartos pobūdžio bei šią prievartą atliekančių suaugusių vyrų skaičiaus.

Nuteistųjų E. S. ir A. J. gynybines versijas, t.y. neva tai E. S. su G. Š. lytiškai santykiavo tik įprastu būdu ir tai vyko abipusiu sutarimu bei, kad jiems mylintis, į kambarį niekas nebuvo užėjęs, o A. J. neva tai su nukentėjusiąja ne tik kad neturėjo jokio fizinio kontakto, bet ir nežinojo apie jos ir E. S. vykusius intymius santykius, nes tuo metu miegojo, paneigia byloje esančių faktinių duomenų visuma.

Sprendžiant iš nukentėjusiosios G. Š. parodymų, tiriamo įvykio naktį ją ne kartą seksuliai prievartavo ir žagino trys vyriškiai, t.y. nuteistieji E. S., A. J. bei asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas. Kaip jau aukščiau buvo minėta, pirmasis, t.y. E. S., užsėdęs ant krūtinės, G. Š. prievartavo oraliniu būdu. Nebaigęs šio akto, santykius tęsė vaginaliniu būdu. Be to, A. S. ją prievartavo ir analiniu būdu. Asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, nukentėjusiosios teigimu, su ja santykiavo lytiškai, taip pat seksualiai prievartavo oraliniu būdu. Tuo tarpu A. J. ilgai santykiavo su ja vaginaliniu būdu, po to seksualiai prievartavo analiniu bei oraliniu būdu, išliedamas spermą jai ant veido. Šias aplinkybes, vienu ar kitu aspektu, patvirtina ir kiti bylos duomenys.

Atlikus specialų tyrimą (2011-01-11 specialisto išvada Nr. G96/11(01)) nustatyta, jog nuoplovoje nuo G. Š. veido rasta sperma, tyrimui paimtame makšties turinyje rasti pavieniai spermijai ir sperminio skysčio pėdsakai, tiesiosios žarnos ir burnos turinyje – sperminio skysčio pėdsakai, o už mergystės plėvės žiedo rasta ir pašalinta saulėgrąžos sėkla (1 t. b.l. 78-80). Nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad kaip ir parodė nukentėjusioji, ji patyrė įvairaus pobūdžio lytinę prievartą, t.y. su ja buvo santykiauta vaginaliniu, oraliniu bei analiniu būdu, ir tokią prievartą patyrė ne iš vieno asmens.

Kratos, atliktos nuteistojo A. J. namuose, metu, ant vienos iš lovos galvūgalyje esančios spintelės, buvo rasta plastikinė dėžutė su saulėgrąžų sėklų lukštais, pakelis su saulėgrąžų sėklomis ir įpakavimas nuo prezervatyvo. Ant grindų rastos moteriškos kelnaitės, o virtuvėje esančioje šiukšliadėžėje - prezervatyvas (1 t. b.l. 19-31).

Specialisto išvadoje Nr. S80/11(01) išdėstyti tyrimų rezultatai rodo, kad nuoplovose nuo kratos metu A. J. namuose paimto prezervatyvo vidinės ir išorinės pusės yra rasti DNR fragmentai, kurie sutampa su E. S. DNR. Ir nors, kaip teigia pastarasis, jis vienas turėjo lytinius santykius su G. Š., ant nukentėjusiosios kelnaičių rastame sperminiame skystyje nustatytas haplotipas nesutampa su E. S. haplotipu, tačiau atitinka vyriškos lyties haplotipą, aptiktą iš nukentėjusios makšties paimtame turinyje (1 t. b.l. 204-205). Ant nukentėjusiosios kelnaičių rastas vyriškas haplotipas nepriklauso ir A. J. (1 t. b.l. 198-199). Ant tyrimui pateiktų prezervatyvo ir A. J. miegamajame rasto jo įpakavimo taip pat rasti daugiau nei dviejų asmenų DNR profiliai, kurie nėra tinkami asmenų identifikavimui (specialisto išvada Nr. S32/11(01), 1 t. b.l. 193-195). Ištyrus ant nukentėjusiajai G. Š. priklausančių drabužių, kuriais pastaroji vilkėjo nagrinėjamo įvykio metu, rastą sperminį skystį, be A. S. DNR, ant marškinėlių, megztinio išorinėje pusėje apačioje rastame sperminiame skystyje, nustatytas dar vienas dominuojantis haplotipas, kuris nesutampa su A. J., E. S. ir su nedidele kito asmens DNR priemaiša, kuri identifikavimui netinka (specialisto išvada Nr. S275/11(01), 2 t. b.l. 3-4).

Laboratoriniais tyrimais nustatytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia nuteistojo A. S. versiją, neva tai lytinių su G. Š. santykių metu miegamajame buvo tik jie dviese ir, kaip jau aukščiau minėta, leidžia tikėti nukentėjusiosios parodymais, kad 2011-01-11, naktį, A. J. namuose ji buvo prievartaujama ir žaginama ne vieno, o visų trijų, jos nurodytų, asmenų, tame tarpe ir A. J.

Kaip matyti iš nukentėjusios G. Š. parodymų, tuo metu kai A. S. prieš jos valią tenkino lytinę aistrą ir ją žagino, A. J. laikė pastarosios rankas. Kai A. J. ją prievartavo, pats stipriai laikė jos rankas, plaukus, mušė per kojas, bandydamas jas praskėsti. Prievartaudamas ją analiniu bei oraliniu būdu, vieną iš aktų baigė, spermą išliedamas jai ant veido. Kad kas nors dar iš ją žaginusių ir prievartavusių vyrų būtų taip daręs, nukentėjusioji nenurodė (1 t. b.l. 57). Iš nuteistojo E. S. parodymų matyti, kad šiam baigus lytinį aktą su G. Š., jo sperma išsiliejo prezervatyve (7 t. b.l. 47). Nukentėjusiosios G. Š. nurodytas aplinkybes dėl jos atžvilgiu ir A. J. naudoto fizinio smurto ir seksualinės prievartos, kaip jau minėta, objektyviai patvirtina ir specialisto išvadoje nustatyti faktiniai duomenys Nr. G96/11(01). G. Š. padaryti sužalojimai – paviršiniai įbrėžimai krūtinėje, paveikus aštriabriauniais kontaktuojančiais paviršiais, smulkios poodinės kraujosruvos kairėje rankoje ir kojose, paveikus kietais, bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, smulkios kraujosruvos, būdingos suspaudimams pirštais, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, atsirado galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t.y. 2011-01-11. Be to, tampone su nuoplova nuo G. Š. veido buvo rasta ir sperma (1 t. b.l. 78-80). Todėl tai, kad tyrimo metu nepavyko nustatyti kam iš nukentėjusiąją prievartavusių asmenų priklauso ant pastarosios veido rasta sperma, nes nebuvo gauta haplotipų, tinkamų asmens identifikavimui (specialisto išvada Nr. S54/11(01), 1t. b.l. 198-199), nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nemenkina.

Iš bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nepilnametė nukentėjusioji buvo apklausta 2011-01-12, nuo 11.45 val. iki 13.30 val., t.y. tuo metu, kai A. J. dar nebuvo įgijęs įtariamojo statuso. Pranešimas apie įtarimą, sprendžiant iš įtariamojo apklausos protokolo, A. J. buvo įteiktas 2011-01-12, 16.10 val. (2 t. b.l. 151, 152-153). Todėl teigti, kad buvo pažeistos nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuostatos, nėra pagrindo. Su minėtu apklausos protokolu, kaip ir visa kita bylos medžiaga, A. J., kaip įtariamasis, bei jo gynėjas, susipažino baigus ikiteisminį tyrimą. A. J. pastabos ir prašymai išnagrinėti (4 t. b.l. 144, 147, 148, 149).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios pirminiais parodymais užfiksuotais ikiteisminio tyrimo metu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė. Tuo tarpu tai, kad atliekant apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusiosios nurodytos esminės nagrinėjamo įvykio aplinkybės sutapo su ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jos parodymai yra išvestiniai iš pirminės apklausos ir netgi galimai iš jos perrašyti, ar kad nukentėjusiosios G. Š. apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjas buvo neobjektyvus ir/ar šališkas. Pažymėtina ir tai, kad nesant akivaizdžių fiziologinio ir/ar patologinio apsvaigimo požymių, vertinti nukentėjusiosios girtumo/blaivumo būklę prieš jos apklausą, teisinio pagrindo nebuvo, juolab, kad ir medicininės apžiūros metu, kuri buvo atlikta 2011-01-11, 20.40 val., G. Š. buvo orientuota laike ir erdvėje, alkoholio kvapas nebuvo užuodžiamas, o apžiūros metu paimtame kraujyje buvo rastas itin nedidelis, t.y. 0,40 ‰, etilo alkoholio kiekis (1 t. b.l. 68, 71). Todėl neabejotina, kad 2011-01-12, 11.45 val., buvusi nukentėjusiosios būklė duoti jai objektyvius ir išsamius parodymus apie pastarosios atžvilgiu padaryto nusikaltimo aplinkybes, netrukdė, juolab, kad, kaip aukščiau minėta, juos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistojo A. J. apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino į jo namus paryčiais atvykusių asmenų parodymų, kurie patvirtino, jog G. Š., būdama jo namuose, elgėsi normaliai, t.y. nešaukė, nepanikavo ir pan., nepaneigia nuteistųjų bylos įrodymais pagrįstų veiksmų priešingumo baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams, pažymint ir tai, kad nukentėjusiosios galimybės adekvačiai vertinti tuo metu susiklosčiusią socialinę situaciją bei tarpasmeninius santykius, buvo gana menkos. Pastarosios elgesį sąlygojo net tik baimė, bet ir tikslas saugiai sugrįžti į namus.

Bylos medžiagoje užfiksuotų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji G. Š. dėl patirtos seksualinės prievartos patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą. Kaip matyti iš byloje užfiksuotų duomenų, nuo pat tyrimo pradžios G. Š. buvo išsigandusi, sutrikusi, uždara, 2011-02-07 (duomenys neskelbtini) jai buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) ir skirtas medikamentinis gydymas (1 t. b.l. 68, 98). Pasak artimųjų, apie tai, kas įvyko 2011-01-11 naktį, nukentėjusiosios neklausinėjo, nes matė, kad jai apie tai buvo sunku kalbėti. Po šio įvykio, ji tapo baikšti, ėmė bijoti tamsos, nors anksčiau tokių baimių nebuvo (1 t. b.l. 114, 159-160; 7 t. 38, 39). Todėl savaime suprantama, kad nukentėjusiajai yra emociškai itin sunku tiksliai atkartoti jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, juo labiau jas prisiminti ir kartotinai pasakoti, atkreipiant dėmesį į tai, kad kaip rodo bylos duomenys, pastarajai buvo daromas neteisėtas poveikis, maskuojant jį įvairiais pagrindais. Kita vertus, tai, kad dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, charakterio ir asmenybės ypatumų, tame tarpe ir suvartoto alkoholio kiekio, nukentėjusioji negalėjo visiškai objektyviai atkurti įvykio išvakarėse bei įvykio naktį įvykusių aplinkybių, negali paneigti G. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytų esminių jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių. To paneigti negali ir jos 2011-01-13 ir 2011-02-14 pareigūnams pateikti prašymai bei jų pagrindu duoti parodymai. Kolegijos vertinimu, esminėse detalėse apie padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme, sutampa. Nukentėjusioji visuomet nurodė vienus ir tuos pačius asmenis, padariusius minėtas nusikalstamas veikas, šios veikos padarymo vietą bei tai, kad tai buvo prievartiniai lytiniai santykiai.

Atsižvelgus į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir jų padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą, įvertinus teisminio nagrinėjimo proceso eigą, teisėjų kolegija nemato pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o taip pat ir apeliacinėje instancijoje, buvo esmingai suvaržyta nuteistųjų teisė nukentėjusiajai užduoti klausimus. Teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusioji G. Š. dalyvavo, prieš apklausą pastarajai tinkamai išaiškintos baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos jos teisės ir pareigos, proceso dalyviams buvo suteikta teisė nukentėjusiajai užduoti klausimus. Tuo tarpu tai, kad nukentėjusioji dėl natūraliai žmogiškų motyvų atsisakė atsakyti į visus apklausos metu užduotus ir ypač ją traumuojančius klausimus, negalima pripažinti, kad procesas kaip visuma, buvo nesąžiningas, ar kad nukentėjusiosios elgesys vienareikšmiškai turėjo būti įvertintas baudžiamosios teisės plotmėje, juo labiau, kad nukentėjusiosios parodymai, nėra vienintelis apeliantų kaltės įrodymas.

Taigi, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. J. ir E. S., veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą bei lytiškai santykiavo su G. Š. prieš jos valią, t.y. 2011-01-11, name, apie 4.12 val., esančiame (duomenys neskelbtini), priklausančiame B. J., miegamojo kambaryje, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu – tyčia suduodami smūgius jai į kojų, rankų, krūtinės sritis, tokiu būdu padarydami paviršinius įbrėžimus krūtinėje, smulkias poodines kraujosruvas kairėje rankoje ir kojose, t.y. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pargriovė G. Š. ant lovos, numovė kelnes bei kelnaites, laikydami ją už rankų, kojų, plaukų bei užguldami ją savo kūnu, tokiu būdu atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, tenkino lytine aistrą su G. Š. ir ją išžagino prieš jos valią, kiekvienas atlikdamas ne mažiau kaip po vieną lytinį aktą vaginaliniu, analiniu ir oraliniu būdu, t.y., kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, A. J. ir E. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistiesiems A. J. ir E. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo laikas patikslintas, atsižvelgus į nukentėjusiosios G. Š., liudytojų A. B., E. V., R. G., S. Š. parodymus, byloje užfiksuotų telefoninių ryšių analize bei policijos pažymoje dėl gauto pranešimo apie įvykį nurodytus duomenimis.

Tuo tarpu kitos pradiniame kaltinime nurodytos aplinkybės – kad nukentėjusioji buvo jėga įsodinta į automobilį ir nuvežta į A. J. namus, kur prievarta buvo girdoma alkoholiniais gėrimais ir žaginama bei prievartaujama ne daugiau 15 kartų, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, iš kaltinimo pašalintos pagrįstai, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad byloje nėra surinkta pakankamai kitų šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Šių abejonių nepavyko pašalinti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Apeliaciniu skundu prokuroras kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad A. J. ir E. S. žinojo, kad G. Š. yra nepilnametė. Tačiau ir teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje surinktus įrodymus negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad nuteistieji A. J. ir E. S. prievartaudami ir žagindami nukentėjusiąją G. Š., žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad pastaroji yra nepilnametė. Sprendžiant iš tuo metu G. Š. vaikinu buvusio liudytojo E. V. parodymų, su nukentėjusiąja jis susipažino (duomenys neskelbtini). Per laikotarpį nuo jų pažinties pradžios iki 2011-01-10, jie ne kartą buvo kartu vienoje kompanijoje su E. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas. Liudytojo nuomone, pastarieji turėjo žinoti, kad G. Š. yra nepilnametė, nes ši buvo moksleivė. Analogiškai mano ir nukentėjusioji. Tačiau nuteistasis E. S. tai kategoriškai neigia. Pastarojo teigimu, jis manė, kad G. Š. buvo 18 ar 19 metų. Žinojo, jog E. V. už jį buvo pora metų jaunesnis. Taipogi žinojo, kad G. mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje, galvojo, kad mokėsi 11 ar 12 klasėje (4 t. b.l. 36; 7 t. b.l. 47).

Kaip matyti iš byloje užfiksuotų duomenų, E. V. nagrinėjamo įvykio metu buvo aštuoniolika metų, tačiau iki jo 19-ojo gimtadienio (duomenys neskelbtini) buvo likęs (duomenys neskelbtini). Tuo metu E. V. mokėsi (duomenys neskelbtini) mokyklos 12 klasėje (1 t. b.l. 118). Nuteistajam E. S. (duomenys neskelbtini) suėjo 20 metų (4 t. b.l. 85). O nukentėjusiajai G. Š. nagrinėjamo įvykio metu, t.y. 2011-01-11, iki pilnametystės buvo likę (duomenys neskelbtini) (1 t. b.l. 47). Pagal nuteistojo A. J. parodymus, be jo pažįstamų E. S. ir asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, į jo namus atėjo ir šviesių plaukų mergina, kuri atrodė 20 metų amžiaus. Pastarojo teigimu, prie stalo apie G. Š. amžių nebuvo kalbama, jis palaikė, kad nukentėjusioji yra jo pažįstamų vienmetė (2 t. b.l. 152; 7 t. b.l. 46).

Tokiu būdu, įvertinus visas padarytų nusikaltimų aplinkybes, jų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybę, jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nėra, nuteistiesiems A. J. ir E. S., atsižvelgus ir į pirmosios instancijos teismo duotą nukentėjusiosios lengvabūdiško elgesio įvertinimą, skiriama straipsnių sankcijose už jų padarytus nusikaltimus numatyta laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima bausmių vidurkiui (BK 61 str. 2 d.).

Kadangi bendrininkų grupę įstatymų leidėjas numatė, kaip nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje kvalifikuojantį požymį, ši aplinkybė, priešingai nei prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, negali būti pripažinta, kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.