Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos T. L. atskirąjį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties atsisakyti kelti fizinio asmens bankroto bylą (suinteresuoti asmenys UAB „Finverta“, UAB „Sigirė“, UAB „Nordecum“, UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „Mano kreditas“, UAB „S. Imperija Creditor.lt“, Bigbank AS filialas, UAB „4Finance“, UAB „Ferratum“, UAB „Mokilizingas“. UAB „Blic kreditas“, UAB „NWO Invest“, UAB „SB lizingas“, UAB „Pegasus Credit“, UAB „Lateko lizingas“, UAB „General financing“),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA (FABĮ 2 str. 2 d.). Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl apeliantės nemokumo, tačiau kilo ginčas dėl jos sąžiningumo, imant vis naujus greituosius kreditus, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, numatyto FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.

Skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusi FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcija nustatė, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nuo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Remiantis 2015 m. gruodžio 22 d. Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 str. pakeitimo įstatymo Nr. XII-2235 13 str. 4, 5 d., iki šio įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis FABĮ nuostatomis, išskyrus šią išimtį – FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas. Iki tol galiojusiame FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Dabar galiojančiame FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nurodoma, jog fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis Nr. e3K-3-133-313/2016). Taigi kaip teisingai nurodoma atskirajame skunde, nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo atlikti FABĮ pakeitimai, kurie patikslino įstatymo nuostatas dėl konkrečių nesąžiningų asmens veiksmų, tačiau įstatyme nebuvo įtvirtinta, jog greitųjų kreditų prisiėmimas negali būti vertinamas sąžiningumo aspektu.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-496-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-394-415/2015). Nors nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, tačiau jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apeliantės veiksmų sąžiningumo ir jos elgesio įtakos jos mokumui.

Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėja nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (2015 m. lapkričio 6 d.) sudarė 41 vartojimo, tame tarpe greitųjų kredito, sutartis, pagal kurias iš kredito įstaigų iš viso pasiskolino 27586,85 Eur. Iš bendros paskolintos sumos net 25615,33 Eur buvo paskolinti per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dienos (2015 m. lapkričio 16 d.), t. y. per terminą, kuris yra aktualus vertinant bankrutuoti siekiančio asmens sąžiningumą. Pareiškėjos darbo užmokestis per mėnesį sudaro apie 300-400 Eur, todėl teoriškai (neturint visiškai jokių išlaidų) per trejus metus prisiimtus kreditus galėtų padengti mažiausiai per 5-6 metus. Tačiau iš kredito sutarčių matyti, jog tik maža dalis kreditų buvo suteikti 4-5 metų grąžinimo laikotarpiui (pvz., su UAB „General Financing“ ir dalis su UAB „Mokilizingas“), tuo tarpu didžioji dalis kreditų turėjo būti grąžinti nuo kelių mėnesių iki 3 metų laikotarpio. Kitą vertus, vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių, sudarytų per gana trumpą laiką, skaičius savaime nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjos elgesio nesąžiningu, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, kreipimosi į teismą metu pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams iš viso sudarė 11583,39 Eur. Galima sutikti, jog per aktualų 3 metų laikotarpį pareiškėja prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus dalinai vykdė, tačiau sandorių sudarymo chronologinė perspektyva rodo, jog vien tik nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2015 m. sausio 18 d. pareiškėja buvo prisiėmusi 11945,95 Eur skolinių įsipareigojimų, tuo tarpu nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. papildomai prisiėmė įsipareigojimų bendrai 13669,38 Eur sumai, o 2015 m. lapkričio mėn. jau kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Iš pradelstų įsipareigojimų dydžių ir pareiškėjos banko sąskaitų išrašų galima spręsti, jog naujai imamos paskolos dalinai buvo naudojamos atsiskaitymui su didžiausiais kreditoriais (pvz., UAB „SB lizingas“, UAB „Mokilizingas“), tuo tarpu skolos naujiems kreditoriams praktiškai nebuvo grąžinamos (pvz., UAB „IPF Digital Lietuva“, UAB „Finverta“, UAB „SIGIRĖ“, UAB „BLIC kreditas“, UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“, UAB „Mano kreditas“, UAB „NWO INVEST“). Kitą vertus, šių aplinkybių neginčijo ir pati pareiškėja, nurodydama, jog nauji kreditai buvo imami siekiant gauti dar didesnį kreditą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja kreipdamasi į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo teikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę. Pavyzdžiui, siekdama gauti kreditus iš UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ ir UAB „4finance“, nurodė, jog jos mėnesinės pajamos sudaro atitinkamai 3000 Eur ir 5000 Eur, neturi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, nors pareiškėjos darbo užmokestis siekė apie 300-400 Eur/mėn., pareiškėja taip pat turėjo daug kreditorių; į kitą kreditorių UAB „General Financing“ nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. (po pirmojo kredito suteikimo) iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėja dėl naujo kredito suteikimo kreipėsi beveik 30 kartų ir visą laiką, t. y. 4 metus, jai buvo atsisakoma suteikti kreditą motyvuojant per dideliais pareiškėjos prisiimtais įsipareigojimais. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja patvirtino, jog paskutinį kartą iš tikrųjų kreipėsi į UAB „General Financing“, teikė klaidingą informaciją, siekiant gauti naują kreditą, motyvuodama tuo, jog bendrovė vis tiek gali patikrinti pareiškėjos mokumą. Šios aplinkybės rodo, jog prisiimdama vis naujus įsipareigojimus, apeliantė suvokė, kad negalės jų įvykdyti, nes nauji kreditai iš esmės buvo imti tam, kad padengti senus, t. y. pareiškėja sudarinėjo neprivalomus sudaryti sandorius bei didino savo nemokumą, todėl toks jos elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Byloje nėra duomenų, jog apeliantės pajamos kažkuriuo momentu buvo didesnės, ar būtų galima pagrįstai tikėtis jų padidėjimo, todėl apeliantė turėjo numatyti, jog tolesnis skolinimasis, neįvykus teigiamiems turtinės padėties pokyčiams, nulems jos nemokumą. Todėl darytina išvada, jog apeliantės nemokumą lėmė nerūpestingas ir nesąžiningas kreditorių atžvilgiu jos elgesys su finansais. Pagrindiniais kreditų prisiėmimo tikslais pareiškime buvo nurodyti siekis išleisti sūnų į mokslus bei prisidėjimas prie insultą patyrusios pareiškėjos motinos priežiūros. Tačiau teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad pareiškėjos sūnus yra pilnametis nuo 2011 m. kovo 11 d. ir nuo vidurinės mokyklos užbaigimo (2012 m.) yra išvykęs į Angliją uždarbiauti. Tuo tarpu pareiškėjos motinai nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. kovo 4 d. nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, motinos pajamas sudaro 190 Eur pensija ir 50 Eur papildoma išmoka specialiesiems poreikiams tenkinti. Pareiškėjos pateikti vaistinių kvitai patvirtina, jog dalis pareiškėjos motinai reikalingų medikamentų yra kompensuojami, tuo tarpu atsižvelgiant į pareiškėjos motinos gaunamas pajamas negalima spręsti, jog jų nepakanka kitoms išlaidoms. Be to, pareiškėjos motina taip pat turi sūnų, kuris irgi privalo prisidėti prie jos išlaikymo, jei tai yra būtina. Tuo tarpu pareiškėjos paaiškinimas, jog jos brolis neturi galimybių prisidėti prie motinos išlaikymo, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Klaidingos informacijos teismui pateikimas taip pat leidžia daryti išvadą, jog pagrindiniai pareiškėjos nurodomi įsipareigojimų prisiėmimo tikslai negali patvirtinti skolinimosi būtinumo bei pareiškėjos veiksmų adekvatumo susiklosčiusiai situacijai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu bei piktnaudžiavimą fizinio asmens bankroto institutu parodo ir jos paaiškinimai pirmosios instancijos teismui, jog jos būtiniems poreikiams yra reikalinga 350 Eur/mėn. suma, t. y. lygiai tiek, kiek yra pareiškėjos mėnesinės pajamos ir tik po ilgų įkalbinėjimų pareiškėja nurodė, jog sutiktų savo poreikius sumažinti. Tuo tarpu iš kokių lėšų būtų apmokėtos administratoriaus išlaidos taip ir nebuvo konkrečiai paaiškinta. Atkreiptinas dėmesys, jog didesnė dalis pareiškėjos įsipareigojimų kreditoriams atsirado po Fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo gali būti vertinamas siekiu išvengti per 3 metų laikotarpį žymiai prisikaupusių kreditorinių įsipareigojimų vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog FABĮ paskirtis sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, taigi bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo), bet ir netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nagrinėjamu atveju tokie apeliantės veiksmai tiek dėl klaidingos informacijos kreditoriams suteikimo, prisiimant naujus įsipareigojimus, tiek dėl bandymo suklaidinti teismą, nurodant pagrindinius įsipareigojimų prisiėmimo tikslus, yra konstatuoti, kaip ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos nemokumo būklės. Todėl bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai neatitiktų Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirties. Pirmosios instancijos teismas nustatęs aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą pareiškėjos kreditų gavimą bei siekį gauti naujus, taip pat pareiškėjos siekį suklaidinti teismą dėl tikrųjų pareiškėjos kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimo tikslų, padarė pagrįstas išvadas, kad toks pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Kadangi atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų vertinti kitaip, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies, 1 punktu, teismas

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.