Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2014-03-24 · Civilinė byla Nr. 2A-288-372/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-11-29Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2014-03-24Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-03-24
Bylos Nr.
2A-288-372/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-05820-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
K. B.
Atsakovas
UAB ADLEX
Kategorijos
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-288-372/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05820-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.8.; (S) 15.3.2.;18.2.2;125.7.;121.21
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 24 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Egidijaus Mockevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „ADLEX statyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6978-394/2013 pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovei UAB ADLEX statyba“ (buvusi UAB „Psyops Media), dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

Kolegija nagrinėdama civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikyti jį atleistu iš darbo paties prašymu, taip pat priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais.Ieškovas su atsakove2013-02-18 sudarė darbo sutartį. Dirbo (duomenys neskelbtini). 2013-04-27 paštu į namus gavo pranešimą ir įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kur rašoma, kad darbo sutartis su juo nutraukiama atsakingų asmenų objekte tarnybinių pranešimų pagrindu pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo balandžio 25 d. Tą dieną jis buvo darbe ir nežinojo, kad jau yra atleistas iš darbo, nebuvo supažindintas su jokia jam skirta drausmine nuobauda, todėl manė, kad yra atleistas neteisėtai, taip pat nurodė, kad atsakovė nesumokėjo jam viso uždirbto darbo užmokesčio.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti senatį, nes ieškovas nesikreipė į teismą per įstatymo numatytą vieno mėnesio terminą po atleidimo. Nurodė, kad ieškovui buvo nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. Darbo pradžioje atsakovė ieškovui pretenzijų neturėjo, bet vėliau ieškovo elgesys pasikeitė. Buvo atvykęs į darbą neblaivus, vėluodavo į darbą. Tiesioginio ieškovo (duomenys neskelbtini) A. J. 2013-04-22 tarnybiniame pranešime konstatuota, kad ieškovas neatvyko į darbą balandžio 11, 12 ir 18 dienomis, rašyti pasiaiškinimą ieškovas atsisakė. Pažeidimas buvo padarytas pakartotinai, bandomuoju laikotarpiu, taip pat buvo atsižvelgta į ieškovo elgesį praeityje, todėl švelnesnė nuobauda nebuvo skiriama. Ieškovas klaidina teismą, sakydamas, kad su juo nebuvo atsiskaityta.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino ieškovo K. B. atleidimą iš darbo neteisėtu ir nurodė, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovui K. B. iš atsakovės UAB „ADLEX statyba“1000,00 Lt išeitinę išmoką ir 3000,00 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, viso 4000,00 Lt (neatskaičius privalomųjų mokėjimų) bei 128,85 Lt kelionės išlaidų. Priteisė iš atsakovės UAB „ADLEX statyba“264,00 Lt žyminio mokesčio, 440,00 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 30,00 Lt procesinių dokumentų persiuntimo išlaidų valstybei.

Atsiliepimas

Teismas nustatė, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už ką ieškovas atleistas iš darbo, atsakovė nurodo ieškovo buvimą išgėrusiu darbo vietoje 2013-03-29, nors atsiliepime atsakovė buvo nurodžiusi, kad už šį darbo drausmės pažeidimo atvejį atsakovės vadovybė nusprendė drausminio poveikio priemonių ieškovui netaikyti. Ieškovo buvimo neblaiviu darbo metu atvejį atsakovė įrodinėja pateikdama tik paties ieškovo ranka rašytą pasiaiškinimą, kitokių jo neblaivumą įrodančių dokumentų (nušalinimo nuo darbo dėl neblaivumo akto, techninių priemonių neblaivumui nustatyti parodymų ir pan.) atsakovė teismui nepateikė. Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2013 m. balandžio mėn. 11, 12 ir 18 dienomis pažymėta „PB“, t.y. pravaikšta, o 2013-04-22 – 25 dienomis – „PK“, t.y. prastova dėl darbuotojo kaltės. Jokio tarnybinio pranešimo, kuriame būtų užfiksuotas neblaivaus ieškovo buvimas darbe 2013-03-29 dieną, atsakovė nepateikė. Teismas nusprendė, kad atsakovė turėjo teisę atleisti ieškovą už neatvykimą į darbą be svarbios priežasties 2013 m. balandžio 11, 12 ir 18 dienomis, kaip už šiurkštų vienkartinį darbo pareigų pažeidimą, tačiau vertinant atsakovės poziciją teismo posėdyje, kuriame ji aiškino, kad ieškovas atleistas iš darbo dėl buvimo neblaiviu 2013-03-29, matėsi, kad atsakovė pati nėra apsisprendusi, už ką atleido ieškovą iš darbo, ir dėl to atleidimas pripažintas neteisėtu. Teismas nustatė, kad atsakovė nesilaikė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos. Ieškovas iš darbo atleistas 2013-04-25, į teismą kreipėsi 2013-08-14, byla išnagrinėta 2013-11-22, sprendimas priimtas 2013-11-29. Teismas nusprendė, kad kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui turėtų būti išmokėta už septynis mėnesius iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir dar už laikotarpį iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl yra pagrindas mažinti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas ieškinio senaties netaikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „ADLEX statyba“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-29 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kviesti liudytoju A. J.. Prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantė nėra apsisprendusi, už ką atleido ieškovą. Nurodo, kad šiuo atveju įvyko pažeidimų daugetas, apeliantė vertino ne tik neatvykimą į darbą, bet ir prieš šį pažeidimą buvusį ieškovo elgesį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas buvo atleistas dėl pravaikštų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi atsiliepime aiškiai nurodyta, jog ieškovas atleistas dėl darbo pareigų pažeidimų daugeto. Toks teismo sprendimas neteisėtas ir prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, darbdavio teisėms ir interesams.

Teismas pažeidė įrodymus ir jų vertinimą reglamentuojančias proceso normas, kadangi apeliantės pateiktus įrodymus vertino tik formaliai. Teismas priėmė sprendimą išklausęs tik ieškovo liudytojų. Byloje pateiktus paaiškinimus vertino tik ieškovo naudai, todėl buvo neištirtos svarbios bylai aplinkybės. Nenurodė, kurios aplinkybės yra įrodytos ir kuriomis remiasi motyvuodamas savo sprendimą. Tuo teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį.

Teismas formaliai konstatuodamas atleidimo neteisėtumą pirmenybę suteikdamas tik formaliems atleidimo tvarkos pažeidimams, iš esmės pažeidė apeliantės teises, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

Teismas, priteisdamas kompensaciją ieškovui, neargumentavo sprendimo, kodėl turėtų būti priteista būtent tokio dydžio kompensacija. Nesiaiškino ir nevertino dėl kokių realių priežasčių ieškovas nesusirado kito darbo.

Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį darbo teisiniuose santykiuose reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas privalėjo vertinti ar ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti terminą.

Atsiliepimas

Ieškovas K. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-29 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškovo nuomone teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė nesilaikė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos, nustatytos LR DK. Sutinka su teismo sprendimu, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai ir nepagrįstai. Ieškovas pažymi, kad liudytoją prašė iškviesti ieškovas. Pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda darbuotojui skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui, atsižvelgus į įrodymų pakankamumo kriterijus, buvo atsisakyta prašymo liudytoju iškviesti A. J.. Teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino bylos aplinkybes nusprendė liudytojo A. J. nebekviesti, o tęsti bylos nagrinėjimą. Ieškovas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas pripažindamas, jog ieškovas buvo atleistas iš darbo neteisėtai formaliai vertino faktines ir kitas bylos aplinkybes. Ieškovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo vien tik formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai. Sutinka su teismo sprendimu dėl kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką, mano, kad teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė išeitinę išmoką ir kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką reglamentuojančias materialines teisės normas bei nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Teismas šiuo konkrečiu atveju, pagrįstai atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą, į ginčo esmę, ieškovo elgesį, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus, padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju prioritetas teiktinas ne civilinių teisinių santykių stabilumui, taikant ieškinio senaties institutą, o ieškovo teisių ir teisėtų interesų gynybai, todėl pagrįstai ir teisėtai ieškinio senaties termino netaikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Kolegija pripažįsta, kad šiuo atveju tai nėra ieškinio senaties terminas, kuris galėtų būti pagrindu atmesti K. B. reikalavimus. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminai nuo procesinių terminų skiriasi savo paskirtimi ir sukuria skirtingus teisinius padarinius. Ieškinio senatimi ribojamas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo veikimas. Tai užtikrina civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senaties terminai reglamentuojami įstatymo (materialiosios teisės normų) ir sukuria materialiuosius teisinius padarinius (pvz., ieškinio senaties termino praleidimas sudaro savarankišką teisinį pagrindą atmesti ieškinį). Tuo tarpu procesiniai terminai reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu ieškinio senaties terminai, sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Procesinių terminų paskirtis – užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą. Taigi ieškinio senaties ir procesiniai terminai skiriasi tiek teisiniu reglamentavimu, tiek jais sukuriamais teisiniais padariniais. Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (CK1.126 straipsnio 1 dalis), o pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė subjektinė teisė pasibaigia (CPK75 straipsnio 1 dalis). Procesinius terminus, priešingai negu ieškinio senaties terminus (CK1.126 straipsnio 2 dalis), teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios. Teismų praktikoje yra minimi procedūriniai terminai, tačiau jie pripažįstami giminingais procesiniams terminams, turinčiais skirtumų nuo ieškinio senaties terminų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. G. v. Šilutės pirmoji gimnazija, bylos Nr. 3K-3-96/2010). Šie procedūriniai terminai nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos (Lietuvos aukščiauiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-711/2013). Įvertinus šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo ir pripažino, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pateikti dėl svarbių priežasčių.

Dėl atleidimo pagrindo

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai įsakyme darbo drausmės pažeidimas, už kurį taikyta drausminė nuobauda, nenurodytas arba nurodytas nekonkrečiai, darbdavys (atsakovas) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turi teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (CPK226 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis, 415 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005). Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantas pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje turėjo teisę nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, už kurį ieškovui skirta ginčijama drausminė nuobauda, ir jį patvirtinančias aplinkybes, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš pateikto atsiliepimo į ieškinį (b.l.18-22, 1 t.), atsakovė aiškiai ir konkrečiai nurodo, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta dėl to, kad jis neatvyko į darbą 2013 m. balandžio 11,12,18 d. Šį pagrindą atsakovė nurodė ir pranešime, kurį jis pateikė ieškovui (b.l.3, 1 t.). Tokiu atveju kolegija daro išvadą, kad tiek ieškovui, tiek atsakovui buvo suprantama, už ką atleistas iš darbo ieškovas. Teismo posėdyje atsakovo atstovas pasisakė ir dėl to, kad 2013-03-29 ieškovas buvo rastas neblaivus darbo vietoje, tačiau tai buvo aptarta kaip ieškovo elgesį charakterizuojamas faktas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad darbdavys pats nesuprato, kokiu pagrindu atleido iš darbo ieškovą. Teismo posėdyje pats ieškovas nurodė, kad 2013 m. balandžio 11-12 dienomis tikrai nebuvo darbe, kadangi sirgo, tačiau tai patvirtinančio dokumento nepateikė, o kur buvo 18 dieną, neprisiminė (b.l.90, 1 t.). Taip pat ieškovas patvirtino, kad tomis dienomis darbo laiko žiniaraštyje buvo pažymėtos pravaikštos (b.l.29, 1 t.).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad ieškovas 2013-03-29 buvo neblaivus darbo vietoje. Kaip atsiliepime į ieškinį nurodė pati atsakovė, dėl šio darbo drausmės pažeidimo darbdavys nusprendė neskirti drausminės nuobaudos. Byloje nepateikta jokių tarnybinių pranešimų, patvirtinančių tą faktą, kad ieškovas 2013-03-29 buvo neblaivus darbo vietoje. Nušalinimo nuo darbo taip pat nekonstatuota, nors pats ieškovas pripažino tą dieną buvęs neblaivus (b.l.37, 1 t.). Tokiu atveju pripažintina, kad Įsakyme dėl atleidimo iš darbo nurodyta priežastis yra ta, kad ieškovas tris dienas (2013 m. balandžio 11, 12 ir 18d.) neatvyko į darbą, t.y., padarė pravaikštas. Šis faktas konstatuotas Tarnybiniame pranešime dėl darbuotojų neišėjimo į darbą (b.l.36, 1 t.). Darbdavys negalėjo atleisti iš darbo pagal Tarnybinį pranešimą dėl savavališko darbo nutraukimo, kadangi pastarasis dokumentas buvo parašytas tik 2013-04-26 (b.l.82, 1 t.), kai darbo sutartis su ieškovu jau buvo nutraukta 2013 m. balandžio 25 d. Nr.B-172 (b.l.4, 1 t.).

Pirmosios instancijos teismo sprendime neneigiama, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos darbdavys turėjo teisę taikyti drausminę nuobaudą, tačiau jo įsakymą laiko neteisėtu dėl dviejų priežasčių – kad darbdavys detaliai nenurodė atleidimo iš darbo pagrindo ir nepareikalavo iš ieškovo pasiaiškinimų dėl neatvykimo į darbą priežasčių. Kolegija jau pasisakė dėl atleidimo iš darbo pagrindo detalizavimo bei padarė išvadą, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė suprato, jog ieškovas atleistas už pravaikštas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Atleidimas iš darbo DK136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui. Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK234 straipsnis). Pagal DK136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas; b) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Pagal DK235 straipsnio 1 dalį šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Ar padarytas pažeidimas yra šiurkštus, gali būti sprendžiama pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tai teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK235 straipsnyje nustatyto šiurkštaus darbo pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys.

Kolegija daro išvadą, kad ieškovo padarytas darbo drausmės pažeidimas yra šiurkštus. Darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta 2013 m. vasario 15 d. (b.l.23, 1 t.). Ieškovui buvo nustatytas 3 mėnesių bandomasis laikotarpis. 2013 m. kovo 29 d. ieškovas buvo neblaivus darbo vietoje, tačiau už tai nebuvo nubaustas. 2013 m. balandžio 4 d. konstatuotas jo pavėlavimas į darbą (b.l.38, 1 t.). 2013 m. balandžio mėnesį jis padarė 3 pravaikštas. Nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje M. R. v. UAB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-13). Darbo teisės normos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą pagal DK136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kad jų tikslas – suderinti darbo teisinių santykių subjektų interesus, užtikrinant tiek darbuotojo teisių, tiek ir teisėtų darbdavio interesų apsaugą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad prasižengęs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų.Įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius gali būti pripažinta teismo kaip proporcinga darbdavio pasirinkta priemonė ginant savo interesus. Kaip atsiliepime nurodė pati atsakovė, ji užsiima statybų verslu, kuris yra sudėtingas, susijęs su pastovia darbuotojų kaita, jų darbo drausmės pažeidimais (pravaikštomis, girtavimu). Kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės argumenta, kad dėl netinkamų darbuotojų veiksmų krinta bendrovės reputacija, laiku neatliekami darbai. Įvertinusi ieškovo veiksmus (per nepilną mėnesį padarytas 3 pravaikštas, pasirodymą darbe neblaiviam, pavėlavimą į darbą), kolegija sprendžia, kad darbdavys nėra užtikrintas, kad darbuotojas toliau elgsis kitaip, nei iki šiol. Statybos darbai yra sudėtingi ir dėl nelaimingų atsitikimų rizikos, kadangi statybos darbų vadovai tiesiog fiziškai negali nuolat būti objekte ir kontroliuoti kiekvieną darbuotoją. Tuo tarpu ieškovas jau pasirodė kaip nepatikimas ir neatsakingas darbuotojas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija daro išvadą, kad atsakovės pasirinkta drausminė nuobauda yra adekvati padarytam šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui.

Dėl nepareikalavimo pasiaiškinti

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovės nepareikalavimas iš ieškovo pasiaiškinti dėl jo veiksmų yra esminis pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikoma, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirtadrausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį. Nepareikalaudamas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys patenka į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Ginčą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis V. M. v. UAB „Pašventupio baltutė“ byloje Nr. 3K-3-1298/2002; 2008 m. sausio 31 d. nutartis S. K.v. UAB „GEOTEC Baltija“). Nagrinėjamoje byloje kolegija nenustatė jokių esminių aplinkybių, kurios leistų daryti neabejotiną išvadą, kad ieškovo pasiaiškinimas keistų atsakovės nuomonę dėl skirtos drausminės nuobaudos taikymo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovo pateiktas paaiškinimas neįrodė, kad jo nebuvimas darbe 2013 m. balandžio 11,12,18 dienomis buvo pateisinamas kokias nors įrodymais.

Dėl sprendimo motyvų ir įrodymų vertinimo

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išdėstė sprendimo motyvus, pasisakė dėl esminių bylos aplinkybių, tačiau sprendimas apeliacinėje instancijoje naikinamas ne dėl procesinių teisės normų pažeidimo, o dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis. Skundžiamame teismo sprendime tai buvo galima daryti dėl to, kad įrodymai buvo susiję su atskirais šalių argumentais bei nedidele rašytinių įrodymų apimtimi.

Priimdama priešingą sprendimą, kolegija remiasi tais pačiais įrodymais, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė iš esmės nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir byloje priimti naują sprendimą. Ieškovo K. B. ieškinį atsakovei UAB „Adlex statyba“ atmesti.

TeisėjaiDanutė BurbulienėEgidijus MockevičiusBirutė Simonaitienė