Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistajai J. M., jos gynėjai advokatei Gitanai Butrimienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

J. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta vieneriems metams laisvės apribojimo, įpareigojant ją nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose ir per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, dirbant po 20 valandų per mėnesį.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš J. M. R. M. priteisiant 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2013-10-19, apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), savo šeimos nariui – sutuoktiniui R. M., nagais apdraskė kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veido sritį, taip mušdama bei smurtaudama sukėlė nukentėjusiajam R. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai vienareikšmiškai neįrodo, jog nukentėjusiajam kaklo apdrėskimus padarė būtent apeliantė. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad be nukentėjusiojo parodymų ir paaiškinimų byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jos kaltę dėl minėtų veiksmų. Nors liudytoja I. K. teismo posėdyje paaiškino, kad ji klausė nukentėjusiojo, kas jį apdraskė, o jis jai sakė, kad tai žmonos darbas (b. l. 87), tačiau liudytoja konflikto nematė, o teisme apie apdraskymus paaiškino tik tai, ką jai sakė brolis R. M.. Jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai dėl jos suinteresuotumo. Pati nuteistoji nuo pat pirmosios jos apklausos neigė bet kokį fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju, savo parodymų laikėsi nuosekliai visą baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Be to, tikėtina, kad jei ji pirštų nagais būtu padariusi odos nubrozdinimus nukentėjusiajam kakle, jos panagėse būtų rasta nukentėjusiojo odos dalelių. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas nagų nuokarpų su panagių turinio DNR tyrimas. Todėl, neatlikus šio tyrimo ir taip nepašalinus abejonių dėl nuteistosios kaltės, taip pat nesant jokių kitų patikimų įrodymų, kad kaklo apdrėskimus nukentėjusiajam padarė būtent ji, vien tik nukentėjusiojo paaiškinimai neįrodo jos kaltė, ypač kai jie nebuvo nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuolat kito dėl smurto panaudojimo formų ir kitų bylos aplinkybių (suvartoto alkoholio ir pan.).

J. M. skunde pabrėžia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nevertino nukentėjusiojo elgesį neigiamai charakterizuojančių aplinkybių. Jo paties parodymais nustatyta, kad jis buvo neblaivus (b. l. 9, 10, 37), kad jis pats išprovokavo konfliktą, be to, yra ne kartą anksčiau smurtavęs prieš apeliantę (baudžiamoji byla nutraukta dėl susitaikymo), kad jų tarpusavio santykiai jau kurį laiką buvo konfliktiški dėl jos iniciatyva pradėto skyrybų proceso. Teismas nuosprendyje taip pat visiškai nepasisakė ir nevertino liudytojos L. D. teismo posėdyje pagarsintos SMS žinutės, kurią 2013-10-20, 01.51 val. nakties, tai yra tą pačią naktį, kurią vyko konfliktas, jai atsiuntė vyriausias nuteistosios ir nukentėjusiojo sūnus D., „Močiute, tėtis muša mamytę, aš noriu verkti“. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis savo parodymuose, duotose 2013-10-23, nurodė, kad devynerių metų sūnus D. matė jų konfliktą (b. l. 9), tą patį patvirtino ir 2014-03-18 vykusioje akistatoje bei papildomos apklausos metu (b. l. 10, 37).

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajam dydžiu. J. M. nuomone, nukentėjusysis neįrodė ne tik teismo priteistos 500 Lt neturtinės žalos, bet ir apskritai jokios padarytos žalos, kadangi ji jam ir nebuvo padaryta. Pirmiausia 2014-05-29 teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad pas gydytojus dėl akies sužalojimo lankėsi vieną kartą, medikamentų jokių nenaudojo, tik akies lašiukus gydytoja išrašė (b. l. 76). Tačiau vieno karto apsilankymas pas gydytoją nepatvirtina nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos. Neturtinės žalos turinys turi būti įrodytas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, o ne vien tik subjektyviais motyvais. Pažymėtina, kad nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo kreipėsi į gydymo įstaigą vieną kartą, darbingumo neprarado (tokių duomenų nėra), o be abejotinos specialisto išvados nebuvo pateikta jokių kitų duomenų, patvirtinančių R. M. sveikatos pablogėjimą ar patirtus dvasinius išgyvenimus. Todėl civilinis ieškinys yra tenkintas iš dalies nepagrįstai, kadangi yra paremtas ne objektyviais duomenimis, o vien tik subjektyviais nukentėjusiojo motyvais.

Skundo autorė nesutinka ir su jai paskirta bausme, pažymėdama, kad ji yra vieniša trijų mažamečių vaikų motina, nukentėjusysis vaikams išlaikymo neskiria (išlaikymo įsiskolinimas 2014-04-01 dienai sudarė 1273,21 Lt), jai vienai tenka išlaikyti vaikus, todėl teismo paskirta bausmė – namuose būti nuo 23 val. iki 06 val. ryto ir neatlygintinai išdirbti 80 val., pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus, kadangi jai apribojama teisė dirbti papildomai naktinėse pamainose, taip pat dirbti už atlyginimą, o ne neatlygintinai, tam, kad galėtų kuo geriau užtikrinti vaikų poreikius.

Atsikirtimu į nuteistosios J. M. apeliacinį skundą nukentėjusysis R. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį kaip teisėtą ir pagrįstą palikti nepakeistą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas J. M. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir tinkamai motyvavo savo išvadas dėl J. M. veiksmų teisinio vertinimo.

Iš nuteistosios J. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo išvados dėl jos kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tačiau aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistosios skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog J. M. kaltė dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra visiškai įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiojo R. M. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme duotais parodymais, liudytojos I. K. ir eksperto S. M. paaiškinimais, specialisto išvadoje nustatytais duomenimis ir kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistoji savo kaltę dėl R. M. nežymaus sveikatos sutrikdymo nuosekliai neigia, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje J. M. savo šeimos nariui – sutuoktiniui R. M., nagais apdraskė kaklą ir vieną kartą kumščiu sudavė į veido sritį, tokiu būdu jam padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. M. kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo grindė nukentėjusiojo R. M. (buvusio nuteistosios sutuoktinio) parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvados duomenys. Apeliacinio skundo argumentai dėl specialisto išvados abejotino pobūdžio, kadangi nukentėjusiajam konstatuotas akies paraudimas galėjo atsirasti ne dėl trauminio poveikio, bet dėl krislo, atmetami kaip nepagrįsti. Specialisto išvadoje Nr. G2779/13(02) R. M. po dešinės akies obuolio jungine konstatuota kraujosruva, kuri padaryta kietu buku daiktu dėl vieno trauminio poveikio, taip pat konstatuoti odos nubrozdinimai kakle, padaryti kietu bukabriauniu daiktu, galimai pirštų nagais dviem trauminiais poveikiais. Specialisto išvadoje papildomai nurodyta, kad dešinės akies obuolys stipriai injakuotas, ragenoje nustatytas svetimkūnis (rudos spalvos krislas). Svetimkūnio patekimo į dešinę akį būdo nustatyti nėra galimybės (b. l. 20). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas S. M. paaiškino, kad nukentėjusiajam konstatuotas dešinės akies sužalojimas galėjo būti padarytas sudavus kietu buku daiktu į akį, nuo ko akis parausta. Paraudusi akis galėjo pasidaryti ir nuo krislo, tačiau krislas nepaneigia trauminio poveikio į akį (b. l. 86-87). Be to, apygardos teismas pažymi, kad nukentėjusiajam buvo nustatyta ne tik paraudusi akis, bet ir paviršiniai odos nubrozdinimai, padengti rudais šašais, einantys kaklo dešinėje pusėje, galimai padaryti pirštų galais. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad čiuopiant nukentėjusysis jautė skausmą nosies srityje. Šie nustatyti sužalojimai visiškai atitinka nukentėjusiojo nuoseklius parodymus dėl sužalojimų kiekio, pobūdžio bei lokalizacijos, tai yra kad J. M. nagais apdraskė jam kaklą ir kumščiu sudavė į veido sritį – nosį bei dešinę akį (vieną kartą) (b. l. 1, 8, 9, 10, 76-77). Tai, kad nukentėjusysis kitą dieną po įvykio buvo sužalotas patvirtino ir jo sesuo I. K., teisme nurodžiusi, kad tą rytą brolį vežė į akių kliniką, jis nematė viena akimi, kaklas ir veidas buvo apdraskytas (b. l. 87-88). Nuteistosios nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti darbe ar kažkur kitur, nes, kaip pats nurodė, dieną prieš įvykį vartojo alkoholį, yra jokiais duomenimis neparemtos prielaidos, kurių nepatvirtina jokie byloje esantys nustatyti faktiniai duomenys. Apeliaciniame skunde akcentuojamas anksčiau pasireiškęs neigiamas R. M. elgesys su nuteistąja, aplinkybės dėl jos iniciatyva pradėto skyrybų proceso ar teismo posėdyje pagarsintų SMS žinučių turinys taip pat nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu ir J. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, teisingai rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Kauno apylinkės teismas teisingai vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, kad R. M. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent J. M. nusikalstamais smurtinio pobūdžio veiksmais.

Kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo motyvai dėl J. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis). Pagal BK 37 straipsnį nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Tai reiškia, kad pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Atsižvelgiant į nurodytos teisės normos formuluotę, pirmiausia turi būti atkreipiamas dėmesys į padarytos žalos dydį, pobūdį, tai yra požymius, išreiškiančius nusikaltimų pavojingumą. Taigi jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paprastai mažareikšmėmis nepripažįstamos veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą asmens sveikatai. Be to, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Šiuo atveju nustatyta, kad J. M. padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį ir taip pasikėsino į BK 140 straipsnio saugomą vertybę – žmogaus sveikatą. Neteisėtus veiksmus prieš savo šeimos narį apeliantė atliko siekdama atitinkamo rezultato – padaryti fizinę žalą savo sutuoktiniui, ir tokius padarinius sukėlė. Nekyla abejonių, jog dėl nuteistosios smurtinių veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, be to, jam buvo konstatuoti tam tikri sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad J. M. padaryta nusikalstama veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant ją BK 37 straipsnio nuostatų kontekste negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, taigi negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl nuteistosios ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių, neigiamos nukentėjusiojo charakteristikos, šiuo atveju nepagrindžia veikos pripažinimo mažareikšme, nes, kaip jau minėta, BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai (sutrikdyta kito asmens sveikata) visgi kilo. Todėl taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio teisinio pagrindo.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai nuteistajai individualizuotos bausmės. Nors skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas teisingai parinko bausmės rūšį – laisvės apribojimą, tačiau nustatydamas šios bausmės dydį ir įpareigojimus, neįvertino visų bausmės individualizavimui svarbių aplinkybių. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskiria kaltininkui individualizuotą bausmę, kuria siekiama įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu su laisvės apribojimu skiriamais įpareigojimais ar nustatomais draudimais taip pat turi būti siekiama bausmės tikslų. Tai nėra savitikslė priemonė, atsieta nuo paskirtos laisvės apribojimo bausmės.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė ir nustatyti įpareigojimai – būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ir neatlygintinai išdirbti 80 valandų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis) ir atsižvelgęs į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių), kilusias pasekmes (nežymiai sutrikdyta asmens sveikata), į tai, kad J. M. anksčiau neteista, dirba, turi gyvenamąją vietą, taip pat augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus, sprendžia, kad jai paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė ir nustatyti įpareigojimai, yra neadekvati priemonė, siekiant bausmės tikslų. Šiuo atveju minėtos nuteistosios pavojingumą charakterizuojančias aplinkybės teismui leidžia pagrįstai manyti, kad ir sumažinus J. M. laisvės apribojimo bausmę iki 6 mėnesių bei neskyrus skundžiamame nuosprendyje nustatytų įpareigojimų, J. M. bus tinkamai nubausta, ji laikysis įstatymų ir vėl nenusikals, o paskirta bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl nuteistajai neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Aukštesnysis teismas taip pat sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nežymus sveikatos sutrikdymas R. M. sukėlė neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, tačiau sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad nuteistoji gauna minimalų darbo užmokestį, augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus, kuriems išlaikymo nukentėjusysis neteikia (susidaręs įsiskolinimas), todėl teisėjų kolegija, įvertinus šiuos duomenis ir vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys) bei siekdama skirtingų interesų pusiausvyros, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir nustatė per didelį neturtinės žalos dydį už nežymų sveikatos sutrikdymą R. M., todėl jis mažintinas iki 300 Lt. Atitinkamai skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo J. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 100 Lt (28,96 Eur) (b. l. 122). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš J. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistosios J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nuosprendį pakeisti:

J. M. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį skirtą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki 6 (šešių) mėnesių, neskiriant įpareigojimų.

Nukentėjusiajam R. M. iš nuteistosios priteistą civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 300 (trijų šimtų) litų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.