- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-1216/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00402-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- UAB „LNTV“, „LNTV" Serneta
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „LNTV“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Verantas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LNTV“, trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Serneta“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 2 285 000 Lt skolą ir 6 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 31 d. nutartimi UAB „Verantas“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2012 m. balandžio 30 d. Buvęs įmonės vadovas A. N. (A. N. pagal juridinių asmenų registro duomenis) bankroto administratoriui neperdavė jokių dokumentų, tik yra gautas jo 2011 m. gruodžio 30 d. atsakymas, kad visi dokumentai yra pamesti. 2012 m. lapkričio 19 d. A. N., atvykęs į Lietuvą, perdavė administratoriui spaudą ir nurodė, kad jam jokių dokumentų surasti nepavyko, todėl negali jų perduoti. Administratorius iš banko sąskaitos išrašų nustatė, kad ieškovas pagal 2007 m. spalio 11 d. kreditavimo sutartį Nr. KS/753 2007-10-17 gavo iš AB „Citadelė“ bankas 661 781 EUR, kuriuos konvertavus į litus apskaitytos 2 288 203, 30 Lt įplaukos sąskaitoje. Tą pačią dieną bankiniu pavedimu 2 285 000 Lt suma buvo pervesta į atsakovo UAB „LNTV“ sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį – pagal 2007 m. spalio 10 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį. Kreditavimo sutartyje kredito paskirtis numatyta žemės sklypui ir pastatui pirkti, todėl pinigai galėjo būti pervesti į atsakovo sąskaitą tik žemės sklypo ir pastato pirkimui pagal nurodytą preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė pinigų negrąžino ir neatsiskaitė nekilnojamuoju turtu. Paaiškino, kad administratorius neturi preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties, nes jam dokumentai neperduoti, tačiau mokėjimo pavedime yra nurodyta mokėjimo paskirtis būtent pagal preliminariąją 2007 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, be to, atsakovas neginčijo aplinkybės, kad pinigai buvo pervesti preliminarios sutarties pagrindu. Sąskaitų duomenys patvirtina, kad pinigai nebuvo grąžinti, o nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad nebuvo perduotas ir joks nekilnojamasis turtas. Atsakovas neneigė, kad preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, tik tvirtino, kad reikalavimo teisė buvo perleista UAB „Serneta“, tačiau nei atsakovas, nei UAB „Serneta“ nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties, todėl reikalavimo perleidimo faktas neįrodytas. Atsakovo pateiktas 2012 m. vasario 20 d. suderinimo aktas nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu reikalavimo perleidimą, nes jame reikalavimo perleidimo sandoris nenurodytas, o atsakovas tai pripažįsta esant tik informacija apie reikalavimo perleidimo sandorį. Pateiktas suderinimo aktas nei turiniu, nei forma neatitinka įstatymo reikalavimų, keliamų reikalavimo perleidimo sutarties formai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Verantas“ 2 285 000 Lt skolos, 6 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-05-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 275 Lt atstovavimo išlaidas, o valstybei – 26 850 Lt žyminį mokestį ir 21,43 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
Teismas nustatė, kad buvęs ieškovo vadovas bankroto administratoriui neperdavė jokių dokumentų. Įvertinęs įmonės sąskaitos išrašus nustatė, kad ieškovui buvo suteikta 661 781 EUR paskola, kuri konvertuota į litus, ieškovui pervesta 2 284 997,44 Lt, o pagal 2007 m. spalio 17 d. ieškovo prašymą pervesta UAB „LNTV“ 2 285 000 Lt atsiskaitymui už perkamą pastatą pagal preliminarią 2007 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, teismas taip pat nustatė, kad po minėtos sumos pervedimo, ieškovas jokio turto neįgijo, todėl padarė išvadą, kad jokia pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Šios aplinkybės neginčijo ir bylos šalys. Esminis ginčas buvo dėl to, ar ieškovas turi reikalavimo teisę, nes atsakovo teigimu, ši teisė yra perleista trečiajam asmeniui UAB „Serneta“. Atsakovas nurodo, kad 2 285 000 Lt ieškovo reikalavimas yra perleistas trečiajam asmeniui UAB „Serneta“, kuris už šį reikalavimą sumokėjo 798 802,64 EUR ir tai patvirtina 2012 m. vasario 20 d. suderinimo aktas.
Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo perleidimo fakto, nurodė, kad ši aplinkybė nėra tinkamai įrodyta bei pažymėjo, kad atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Serneta“ yra susiję juridiniai asmenys, UAB „Serneta“ yra UAB „LNTV“ akcininkas. Suderinimo aktą UAB „LNTV“ ir UAB „Serneta“ vardu pasirašė tas pats asmuo S. E.. Trečiajam asmeniui UAB „Serneta“ iškėlus bankroto bylą, reikalavimo perleidimo sutartis taip pat nebuvo pateikta, nes trečiojo asmens vadovas bankroto administratoriui taip pat neperdavė dokumentų.
Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra pateikta rašytinė reikalavimo perleidimo sutartis, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė dėl reikalavimo fakto buvimo nėra įrodyta. Teismas taip pat nusprendė, kad suderinimo aktas nepatvirtina, kad yra perleistas būtent ginčo reikalavimas, kadangi akte nėra jokių duomenų apie neva sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį ir kokiu pagrindu atsiradęs reikalavimas yra perleistas. Net ir pripažinus, kad šis aktas patvirtina ginčo reikalavimo perleidimą, toks suderinimo aktas, teismo nuomone, laikytinas niekiniu, kadangi suderinimo akto pasirašymo metu (2012-02-20) jau buvo priimta nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Verantas“ (bankroto byla iškelta 2013-01-31). Nors nutartis dar buvo neįsiteisėjusi, tačiau UAB „Verantas“ buvusio vadovo A. N. veiksmai, pasirašant nurodytą suderinimo aktą, pripažinti prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei. Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Verantas“ teismas nustatė, kad nutartis, kuria UAB „Verantas“ vadovas A. N. buvo įpareigotas pateikti dokumentus, reikalingus sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo įteikta dar 2011 m. gruodžio 20 d., o 2012 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas UAB „Verantas“ direktoriaus A. N. atsakymas, kad jis negali pateikti dokumentų, kadangi jie pamesti. Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis teismas nustatė, kad UAB Verantas“ direktorius A. N. 2012 m. vasario 14 d. pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties iškelti bankroto bylą, kas, teismo vertinimu, patvirtina, kad tuo metu jis žinojo ir apie bankroto bylos iškėlimą. Tai reiškia, kad buvęs UAB „Verantas“ vadovas A. N., pasirašydamas suderinimo aktą, jau žinojo apie UAB „Verantas“ iškeltą bankroto bylą, o teismui patvirtinęs, kad UAB „Verantas“ dokumentai pamesti, jų neturėdamas negalėjo pasirašyti suderinimo akto. Todėl suderinimo aktą, kuris pasirašytas dviejų tarpusavyje susijusių asmenų UAB „LNTV“ ir UAB „Serneta“, atstovaujamų to paties direktoriaus S. E., ir UAB „Verantas“ buvusio vadovo A. N., jam jau žinant apie iškeltą bankroto bylą UAB „Verantas“, pripažintino niekiniu, kaip sudarytą dėl nesąžiningų jį pasirašiusių asmenų veiksmų, dėl ko toks aktas prieštarauja gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Atsakovo atsikirtimo motyvą, kad reikalavimo teisė į ginčo sumą yra perleista trečiajam asmeniui UAB „Serneta“, atmetė kaip neįrodytą (CPK 178 straipsnis).
Atsakovui pripažinus, kad jis nėra grąžinęs 2 285 000 Lt pagal šalių sudarytą preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nurodyta pinigų suma priteista ieškovui, kaip patirti nuostoliai (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), o atsakovui nesudarius pagrindinės sutarties tai yra jo be pagrindo įgytos lėšos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „LNTV“ prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – BUAB „Verantas“ ieškinį atsakovui UAB „LNTV“ atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad 2012 m. vasario 20 d. ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens sudarytas suderinimo aktas nepagrindžia reikalavimo perleidimo fakto, nes šiame akte nurodyta, kad UAB „Serneta“ yra įsigijusi ieškovo 2 285 000 Lt reikalavimą į atsakovą, todėl atsakovas nėra skolingas 2 285 000 Lt ieškovui, kad atsakovas 2 285 000 Lt sumą yra skolingas UAB „Serneta“. Atsakovas nėra reikalavimo perleidimo sutarties šalis, todėl jis šios rašytinės sutarties negali pateikti. Apie šios sutarties sudarymą atsakovui buvo pranešta sudarant suderinimo aktą, kuriame pateiktas informatyvus patvirtinimas, kas ir kokio dydžio reikalavimą perėmė. Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008 nurodo, kad tarpusavio suderinimo aktas yra laikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad teismas sprendime visiškai nepagrįstai konstatavo, jog suderinimo aktas negali patvirtinti tos aplinkybės, kad ieškovas perleido ginčo reikalavimą BUAB „Serneta“, todėl sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12, 178 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m rugpjūčio mėn 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1591/2012). Atsakovo nuomone, jis šią pareigą įvykdė, t.y. pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi savo atsikirtimuose į ieškovo ieškinį. Tuo tarpu ieškovas, siekdamas paneigti atsakovo įrodytas aplinkybes bei įrodyti savo reikalavimo teisę į atsakovą, privalėjo pagrįsti savo argumentus. Be to, teismas sprendimą priėmė taip pat neturėdamas jokių objektyvių įrodymų, remdamasis išimtinai nepagrįstais ieškovo teiginiais. Atsakovas atkreipė dėmesį į teismų praktikoje naudojamą įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio mėn. 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012). Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju jo į bylą pateiktų įrodymų visuma neabejotinai leido manyti, kad ieškovas nebeturi jokios reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu, kadangi ieškovo turėta reikalavimo teisė yra perleista BUAB „Serneta“.
2. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl direktoriaus įgaliojimų pasirašant suderinimo aktą, nes sudarant suderinimo aktą (2012-02-20), nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui dar nebuvo įsitesėjusi (įsiteisėjo 2012-04-30), kas reiškia, jog ieškovo direktorius A. N. atstovavo ieškovą ir turėjo teisę pasirašyti suderinimo aktą, todėl teismas sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad ieškovo direktorius neturėjo teisės pasirašinėti suderinimo akto, todėl minėtas aktas neva yra niekinis.
3. Teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 26 850 Lt žyminio mokesčio, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, asmenys, kurie dalyvauja bankrutuojančių ar restruktūrizuojamų įmonių iškeltose bylose, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Dėl šios priežasties atsakovas taip yra atleidžiamas ir nuo žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą mokėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013, konstatavo, jog „atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atsakovai UAB „Aliuminio konstrukcijos“ ir antstolė A. P. yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą, teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo dalį, kuria iš atsakovų yra priteistas žyminis mokestis į valstybės biudžetą. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu atsakovams grąžintinas ir sumokėtas žyminis mokestis už paduotus kasacinius skundus (atsakovui UAB „Aliuminio konstrukcijos“ - 1793 Lt, atsakovei antstolei A, P. - 178 Lt).“ Remdamasis minėta teismų praktika, apeliantas nurodė, kad tuo atveju, jei byla yra inicijuojama atleisto nuo žyminio mokesčio asmens ir jo atžvilgiu yra priimamas palankus teismo sprendimas, teismas neturi teisės valstybės naudai priteisti iš atsakovų mokėtino žyminio mokesčio.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Verantas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovui buvo pervesta ir negrąžinta 2 285 000 Lt suma, sumokėta jam pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Pinigų perdavimo faktą pripažino ir pats atsakovas, tačiau jis ginčijo ieškovo reikalavimo teisę reikalavimo perleidimo trečiajam asmeniui faktu. Ieškovo nuomone, reikalavimo perleidimo faktas byloje nėra įrodytas, nes jį gali pagrįsti tik į bylą pateikta rašytinė reikalavimo perleidimo sutartis.
CK 6.103 str. numato, jog reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir pagrindinei prievolei. Ginčo prievolę, kurios įvykdymo šioje byloje reikalauja ieškovas BUAB „Verantas“, atsirado sudarytos preliminariosios sutarties pagrindu. Pagal CK 6.165 str. 2 d., preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Tokiu būdu, vadovaujantis CK 6.103 str. bei 6.165 str. 2 d. nuostatomis, šios bylos ginčo reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti rašytinė. Atsižvelgiant į tai, ginčo reikalavimo perleidimo faktas galėjo būti nustatytas ir konstatuotas tik esant į bylą pateiktai rašytinės formos reikalavimo perleidimo sutarčiai, sudarytai tarp ieškovo BUAB „Verantas“ ir trečiojo asmens BUAB „Serneta“. Kadangi tokia sutartis į bylą nebuvo pateikta, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog šiam ginčui aktualus reikalavimo perleidimo faktas negali būti nustatytas ir konstatuotas, nesant tam jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad byloje buvo imtasi visų įmanomų priemonių, kad į bylą būtų pateikta tarp ieškovo BUAB „Verantas“ ir trečiojo asmens BUAB „Serneta“ sudaryta rašytinė reikalavimo perleidimo sutartis (vienintelis įrodymas, galintis patvirtinti reikalavimo perleidimo faktą). Ieškovas pažymėjo, kad CK 6.109 str. 5 d. numato, jog pranešimu apie reikalavimo perleidimą laikomas sutarties dėl reikalavimo perleidimo perdavimas naujajam kreditoriui ir šios sutarties pateikimas skolininkui, o CK 6.109 str. 7 d. numato, jog skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi, kuomet reikalavimo perleidimo sutarties į bylą nepateikė ne tik skolininkas (atsakovas UAB „LNTV“), bet ir pats tariamas naujasis kreditorius (tretysis asmuo BUAB „Serneta“), tai tokia situacija byloje sudarė pagrindą teismui, vadovaujantis įrodinėjimo procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu bei CK 6.109 str. 5 ir 7 d.d. nuostatomis, padaryti išvadą, jog toks reikalavimo perleidimo sandoris apskritai nebuvo faktiškai sudarytas, o suderinimo akte esanti nuoroda į tokį sandorį neatitinka tikrovės ir nėra susijusi su šio ginčo reikalavimu.
Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į atsakovą ir trečiąjį asmenį siejančius ryšius, t. y. UAB „Serneta“ nuo 2011 m. vasario 23 d. yra UAB „LNTV“ akcininkas; Suderinimo akto sudarymo metu UAB „Serneta“ ir UAB „LNTV“ vadovas (direktorius) buvo tas pats asmuo – S. E., kuris Suderinimo aktą pasirašė tiek UAB „Serneta“, tiek UAB „LNTV“ vardu; šios bylos nagrinėjimo metu UAB „Serneta“ ir UAB „LNTV“ vadovas (direktorius) buvo tas pats asmuo – N. L.; tiek atsakovas UAB „LNTV“, tiek trečiasis asmuo UAB „Serneta“ (iki bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo) šioje byloje buvo atstovaujami to paties asmens – prokuristo V. M..
Dėl suderinimo akto turinio, ieškovas nurodo, kad juo nėra įtvirtinamas (sudaromas) joks reikalavimo perleidimo sandoris, o yra tik pateikiama abstrakti nuoroda apie tai, jog toks sandoris neva buvo sudarytas. Vien tik šalių deklaravimas (pareiškimas) apie sudarytą sandorį, nesant tinkamų ir leistinų tokio sandorio sudarymo įrodymų, savaime nepatvirtina ir neįrodo tokio sandorio sudarymo fakto bei jo sukeliamų pasekmių. Suderinimo akte apskritai net ir nėra nuorodos bei patvirtinimo, jog UAB „Verantas“ ir UAB „Serneta“ yra sudarę rašytinę reikalavimo perleidimo sutartį, kaip tą numato įstatymas (CK 6.103 str., 6.165 str. 2 d.). Tai tik dar kartą patvirtina išvadą, jog joks reikalavimo perleidimo sandoris iš tiesų faktiškai nebuvo sudarytas, o Suderinimo akte esanti abstraktaus pobūdžio informacija paprasčiausiai neatitinka tikrovės. Atsakovas UAB „LNTV“ savo apeliaciniame skunde išsamiai pasisakė tik dėl to, jog Suderinimo akto pasirašymo dieną UAB „Verantas“ direktorius A. N. vis dar buvo šios bendrovės vadovas ir tebeturėjo teisę (įgaliojimus) veikti UAB „Verantas“ vardu. Be to, ieškovas BUAB „Verantas“ atkreipė teismo dėmesį į tai, jog dar iki nutarties iškelti UAB „Verantas“ bankroto bylą priėmimo dienos, bankroto byloje buvo priimta Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis (civ. byla Nr.B2-2648-259/2011), kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, t.y. buvo areštuoti UAB „Verantas“ nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, piniginės lėšos bei turtinės teisės, esančios pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, taip pat sustabdytas išieškojimas vykdymo procese. Taigi, jau nuo 2011 m. birželio 17 d. ieškovas UAB „Verantas“ nebeturėjo teisės perleisti turimų reikalavimų. Tokiu būdu, net ir pripažįstant Suderinimo aktą reikalavimo perleidimo sandoriu, toks Suderinimo aktas vis tiek būtų niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 str., 1.81 str.), kaip pažeidžiantis priimtą teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Serneta“ prašo klausimą dėl apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra ir remtis pateiktais įrodymais, nes trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės dokumentai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar ieškovas (šiuo metu bankrutuojanti įmonė) turi reikalavimo teisę į atsakovą. Byloje nėra ginčo dėl to, ar atsakovas yra gavęs iš ieškovo 2 285 000 Lt sumą pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį. Šalys nesutaria tik dėl to, kas turi reikalavimo teisę į atsakovą – ieškovas UAB „Verantas“ ar trečiasis asmuo UAB „Serneta“. Atsakovas atsikerta į pareikštą ieškinį tuo, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, todėl jis dabar yra skolingas trečiajam asmeniui. Byloje taip pat yra nustatyta, kad tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo šiuo metu yra bankrutuojančios įmonės, jų vardu veikia bankroto administratoriai, kuriems buvę įmonės vadovai nėra perdavę įmonės dokumentų, todėl šios bendrovės negali pateikti į bylą reikalavimo perleidimo sutarties, kuri pagrįstų atsakovo atsikirtimus į ieškinį. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia į bylą pateiktu 2012 m. vasario 20 d. suderinimo aktu, kurį pasirašė ieškovas UAB „Verantas“, atsakovas UAB „LNTV“ ir trečiasis asmuo UAB „Serneta“. Atsakovo ir trečiojo asmens vardu pasirašė tas pats asmuo abiejų įmonių direktorius S. E., o ieškovo vardu jo vadovas A. S. N. Minėtame suderinimo akte yra nurodyta, kad trečiasis asmuo už 798 802,64 EUR įsigijo UAB „Verantas“ 2 285 000 Lt reikalavimą, trečiajam asmeniui perėmus reikalavimą, atsakovas yra skolingas trečiajam asmeniui bei kad trečiasis asmuo įsipareigojo padidinti atsakovo įstatinį kapitalą (t. 1, b. l. 111).
Teisėjų kolegija, vertindama šį atsakovo pateiktą įrodymą, pastebi, kad atsakovo minimas suderinimo aktas yra pasirašytas po to, kai jau buvo priimta, bet dar neįsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui UAB „Verantas“, tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovo bankroto administratorius ir ką patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, suderinimo aktas buvo pasirašytas galiojant Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės draudė įmonės vadovui bet kokį disponavimą turtinėmis teisėmis. Kaip matyti iš suderinimo akto turinio, jame yra tik nurodyta kaina (798 802,64 EUR), tačiau nėra nurodyta reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo data, nėra aptartas atsiskaitymo faktas už įsigytą reikalavimą. Nors atsakovas savo procesiniuose dokumentuose labai akcentuoja suderinimo akto kaip įrodymo reikšmę, teisėjų kolegija pastebi, kad kiekvienas įrodymas yra vertinamas ne atskirai, o kartu su kitais byloje esančiais įrodymai bei atsižvelgiant į visas nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovas remiasi reikalavimo perleidimo faktu, tačiau jis nenurodo, kada toks sandoris buvo sudarytas, nenurodo, kada trečiasis asmuo atsiskaitė už reikalavimą. Šiuo atveju atsakovas tam tikrų įrodymų nepateikimą grindžia savo kaip skolininko, su kuriuo nėra derinami tam tikri sandoriai, statusu, tačiau nutyli tą faktą, kad reikalavimo perleidimo sandorio šalimi nurodomas atsakovo akcininkas, abiem įmonėm vadovavo tas pats asmuo, todėl kolegija nesutinka su atsakovo argumentais dėl jo negalėjimo pateikti papildomus įrodymus.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad trečiajam asmeniui iškėlus bankroto bylą bankroto administratorius taip pat negalėjo pateikti įrodymų, kad reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas. Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad yra labiau tikėtina, kad reikalavimo sandoris nebuvo sudarytas, negu kad jis buvo sudarytas. Tokią išvadą kolegija daro dėl to, kad šalys ir trečiasis asmuo negalėjo į bylą pateikti pačios reikalavimo perleidimo sutarties, nenurodė, kada ši sutartis buvo sudaryta, jos sudarymo datos nenurodė ir po bankroto bylos iškėlimo pasirašytame suderinimo akte, nepateikė jokių įrodymų, kad reikalavimo perleidimo sandoris buvo įvykdytas ir už įsigytą reikalavimą trečiasis asmuo atsiskaitė su ieškovu. Nors pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas, kad būtų gauta pati reikalavimo perleidimo sutartis ar kiti jos sudarymą pagrindžiantys įrodymai, tokių duomenų bylos nagrinėjimo metu nepavyko gauti. Trečiasis asmuo savo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat patvirtino, kad jokių duomenų neturi. Taigi, įvertinus tai, kad nei ginčo šalys, nei trečiasis asmuo negalėjo pateikti pirminio dokumento, kurio pagrindu buvo sudarytas Suderinimo aktas, bei tai, kad šalys negalėjo pateikti jokių išvestinių įrodymų (atsiskaitymą pagrindžiančius įrodymus ar pan.), kolegijos nuomone, atsakovo pateiktas vienintelis įrodymas, kuris yra išvestinis ir kuris yra sudarytas tuo metu, kai galiojo teismo nustatytas draudimas sudaryti tokio pobūdžio sandorius, nėra pakankamas atsakovo nurodomai aplinkybei apie reikalavimo perleidimą pagrįsti.
Be to, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas iš atsakovo priteisė 26 850 Lt žyminio mokesčio už ieškinį. Apelianto nuomone, teismas negalėjo iš jo priteisti žyminio mokesčio, nes tai prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai civilinėje byloje 3K-3-575/2013. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo apelianto argumentu pastebi, kad jo nurodomoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundą byloje, kuri buvo iškelta pagal bankrutuojančios įmonės ieškinį. Nagrinėjamu atveju atsakovas už apeliacinį skundą žyminio mokesčio nemokėjo, o teismas ir nereikalavo jį susimokėti. Pirmosios instancijos teismas priteisė tik žyminį mokestį už ieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Taigi proceso įstatymas labai aiškiai numato, kad už ieškinį žyminio mokesčio nemoka tik bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys tik už apeliacinius ir kasacinius skundus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo žyminį mokestį už ieškinį, o, priimdamas apeliacinį skundą, nereikalavo šio mokesčio.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.