Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-08 · Administracinė byla Nr. A-438-50-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-08
Bylos Nr.
A-438-50-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Sigita Rudėnaitė
Pareiškėjas
A.D.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Advokatai
Leonidas Zubanovas, Vytautas Mačiulskis, Regina Baranauskienė, Anatolijus Zubanovas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. A8 – 50/2007Procesinio sprendimo kategorija 25
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 8 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjui A.D.,pareiškėjo atstovui J.S.,vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.D. skundą atsakovui Klaipėdos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl 2006 m. sausio 26 d. sprendimo Nr.42-2-D/06 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A.D. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr.42-2-D/06.

Skunde nurodė, kad 2004 m. gruodžio 13 d. akcinė bendrovė "Klaipėdos energija" pateikė jam ieškinį dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas. Pareiškėjui buvo suteikta pirminio lygio valstybinė teisinė pagalba. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2005 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr.S/01-1 "Dėl antrinės pagalbos teikimo", apeliaciniame procese pagalbą teikti buvo skirtas advokatas Vytautas Mačiulskis, kuris inicijavo teisinės pagalbos nutraukimą ir tai 2005 m. birželio 6 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Minėtas sprendimas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. sprendimu buvo panaikintas ir pareiškėjui vėl buvo teikiama valstybės teisinė pagalba, buvo skirtas advokatas Anatolijus Zubanovas, kuris dalyvavo apeliaciniame procese. Kasaciniame procese advokatas A.Zubanovas dalyvauti atsisakė, todėl buvo paskirta advokatė Regina Baranauskienė, kuri inicijavo antrinės teisinės pagalbos nutraukimą motyvuodama tuo, kad kasacinis procesas būtų neperspektyvus. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, remdamasi advokatės pranešimu, 2006 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr.42-2-D/06 nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pareiškėjas pabrėžė, jog su tokiu sprendimu nesutinka, nes advokatė priėmė pranešimą nesusipažinusi su byla, nežinodama pagrindinių kasacinių motyvų. Taip pat, pareiškėjo nuomone, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba netinkamai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normas ir sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą priėmė kerštaujant dėl Klaipėdos apygardos administraciniam teismui paduoto skundo.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau - Tarnyba) 2005 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. S/01-1 suteikė A.D. valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-916-57/05 (bylos numeris apeliacinės instancijos teisme 2A-522-370/2005), antrinę teisinę pagalbą teikti priskyrė advokatą Vytautą Mačiulskį, kurį dėl nesutarimų pakeitė advokatas Leonidas Zubanovas, o pastarąjį taip pat dėl kilusių vidinių konfliktų - advokatė Regina Baranauskienė. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo suteikta pagal antrąjį gyventojo turto ir pajamų lygį, valstybei garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas A.D. kasacine tvarka norėjo apskųsti Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Klaipėdos energija" ieškinį dėl įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. lapkričio 16 d. nutartyje A.D. apeliacinio skundo, kuriame jis prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, netenkino ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialines teisės normas, todėl padarė pagrįstą išvadą ieškinį tenkinti iš dalies. Atsakovo teigimu, Klaipėdos apygardos teismo nutartis buvo pagrįsta, todėl pareiškėjo A.D. prašymas surašyti kasacinį skundą buvo nepagrįstas ir advokatės R. Baranauskienės netenkintas. Kasacinis skundas minėtoje civilinėje byloje nebūtų buvęs perspektyvus, nes pagrindinė kasacijos funkcija - užtikrinti vienodą teisės aiškinimą ir taikymą (Civilinio proceso kodekso 4 straipsnis, Teismų įstatymo 23 straipsnis), todėl kasacinis teismas gali pasisakyti tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, jeigu jais yra suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo problema, atitinkanti Civilinio proceso kodekso 346 straipsnyje nurodytus pagrindus. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas A.D. pagal sprendimą Nr. S/01-01 buvo negalimas, pareiškėjo reikalavimas parengti kasacinį skundą buvo akivaizdžiai nepagrįstas ir tolimesnis atstovavimas jam civilinėje byloje būtų buvęs neperspektyvus. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies l - 2 punktais, dėl šių aplinkybių antrinė teisinės pagalba buvo nesuteikta ir, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio l dalies l punktu antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo A.D. skundą patenkino ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr.42-2-D/06 "Nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą" panaikino.

Teismas konstatavo, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priimdama ginčijamą 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 42-2-D/06 "Nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą", vadovavosi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1-2 punktais, 23 straipsnio l dalies l punktu ir 3 dalimi. Minėto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies l ir 2 punktai numato pagrindus, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama, t.y. nurodo atvejus, kada nuo pat pradžių antrinė teisinė pagalba neteikiama - kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai, teismo nuomone, turėjo ir galėjo spręsti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš priimdama 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr.S/01-1.

Minėtos straipsnio normos, teismo nuomone, nenumato galimybės nutraukti jau suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimo šiais pagrindais. Jau suteikus antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą galima nutraukti tik vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio l dalies 1-8 punktais. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi ir 23 straipsnio l dalies l punktu, numatančiu, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas kai paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau, kaip nurodė teismas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad 23 straipsnio l dalyje l punkte numatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindas — kai paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, nėra sietinas su 11 straipsnyje 5 dalyje numatytais antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindais.

Teismas konstatavo, jog analizuojant įstatymą nustatyta, kad teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atsiranda tada, kai yra pagrindai, nurodyti įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, t.y. — atitinkama turtinė padėtis bei atitinkama gyvenamoji vieta. Fizinis asmuo, kuris kreipiasi dėl valstybės teisinės pagalbos suteikimo turi teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, taip pat jų turtas ir metinės pajamos negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Taigi asmuo neturinčiu teisės gauti antrinės teisinės pagalbos, šios bylos nagrinėjimo kontekste, teismo teigimu, gali būti pripažintas tik tada, kai jis neatitinka reikalavimų apibrėžtų 11 straipsnio 2 dalyje ir tik tada atsiranda teisiniai pagrindai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal įstatymo 23 straipsnio l dalies l punktą. Kaip pabrėžė teismas, įstatymo leidėjas numatė ir specialiai išskyrė įstatyme pagrindus kada antrinė teisinė pagalba neteikiama (įstatymo 11 straipsnio 5 dalis) ir kada asmuo laikomas neturinčiu teisės gauti antrinę teisinę pagalbą (neatitinkant įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimų), todėl įstatyme numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai negali būti tapatinami su neturėjimu teisės gauti antrinę teisinę pagalbą. Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai kai asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą, tačiau ji nėra teikiama, o 23 straipsnio l dalyje l punkte numatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindas kai paaiškėja, jog asmuo kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, iš vis neturi teisės gauti antrinės teisinės pagalbos.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas pateikė leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galioja iki 2008 m. liepos 21 d., duomenų apie tai, kad pakito jo turtinė bei finansinė padėtis, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teismui nepateikė. Bylos nagrinėjimo metu tokios aplinkybės taip pat nebuvo nustatytos, todėl teismas pripažino, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priimant 2006 m. sausio 26 d. sprendimą Nr.42-2-D/06 "Nutraukti antrinės teisinės pagalbos tiekimą" netinkamai taikė materialines teisės normas ir tai vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio l dalies l punktu yra pagrindas skundžiamo akto panaikinimui.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 14d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškina Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnį bei 23 straipsnio l dalies l punktą. Atsakovo teigimu nurodyto Įstatymo 11 straipsnis yra pavadintas "Asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą". Tai, anot atsakovo, reiškia, kad visas 11 straipsnis, tame tarpe ir jo 5 dalis, apibrėžia asmens teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teismas pripažino, kad "įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, kai asmuo turi teise į antrinę teisinę pagalbą, tačiau ji nėra teikiama". Tačiau, atsakovo teigimu, realiai tokios situacijos kuriai esant asmuo turi teisę į antrinę teisinę pagalbą, bet ji jam neteikiama, negali būti. Jeigu teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmeniui atsirastų vien esant sąlygoms, numatytoms 11 straipsnio 2 dalyje, kaip teigia teismas, tai nustačius šias sąlygas, kitam teisinių santykių subjektui - teisinės pagalbos tarnybai automatiškai atsirastų prievolė užtikrinti šią asmens teisę, t.y. suteikti teisinę pagalbą neatsižvelgiant į 11 straipsnio 5 dalyje numatytas teisinės pagalbos neteikimo pagrindus. Tačiau suteikiant antrinę teisinę pagalbą privalo būti atsižvelgiama ir į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatytus teisinės pagalbos neteikimo pagrindus. Taigi asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą apibrėžia visų sąlygų, numatytų 11 straipsnyje, tame tarpe ir jo 5 dalyje, visuma. Asmuo, turinčiu teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, gali būti pripažintas tik esant 11 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms ir nesant 11 straipsnio 5 dalyje nurodytoms sąlygoms. Pasak atsakovo, skirtumas tarp Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies yra tik toks, kad Įstatymo 2 dalyje nustatyti reikalavimai teisinės pagalbos subjektui, o 5 dalyje - reikalavimai, kuriems esant galimas teisinės pagalbos subjektas neturi teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Reikalavimų teisinės pagalbos subjektui (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis) ir teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (Įstatymo 11 straipsnio 5 dalis) nebuvimas, kartu apibrėžia asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Anot atsakovo, jeigu teisinės pagalbos teikimo procese paaiškėja, kad asmens reikalavimas nepagrįstas arba atstovavimas byloje neperspektyvus, kartu paaiškėja ir tai, kad asmuo neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies l punktas).

2. Šiuo atveju pareiškėjo A.D. civilinės bylos nagrinėjimo metu, paaiškėjo, jog kasaciniam skundui surašyti nėra kasacijos pagrindų. Pagal Civilinio proceso kodekso 346 straipsnį kasacija galima tik tuo atveju, kai yra bent vienas iš trijų šiame straipsnyje nurodytas pagrindas. Tačiau nagrinėjamu atveju jokių teisės normų pažeidimų, turinčių esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nustatyta nebuvo. Taip pat nenustatyta, kad Klaipėdos m. apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėję A.D. civilinę bylą dėl įsiskolinimo priteisimo, nukrypo nuo Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos arba Aukščiausiojo teismo praktika ginčijamu teisės klausimu būtų nevienoda. Tokiu būdu, nesant kasacijos pagrindų kasacija nebuvo galima. Todėl, anot atsakovo, pareiškėjo A.D. reikalavimas surašyti kasacinį skundą civilinėje byloje buvo akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme surašant kasacinį skundą būtų akivaizdžiai neperspektyvus. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 3 dalį kasacinį skundą surašo ir pasirašo advokatas. Tačiau jeigu nėra kasacijos pagrindų, advokatas negali būti verčiamas surašyti kasacinį skundą, nes tai prieštarautų Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio l daliai, tai draudžia ir Lietuvos advokatų etikos kodekso 4.1 ir 6.3 punktai. Todėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 42-2-D/06 teisingai nutraukė teisinės pagalbos teikimą.

Teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 ir 5 dalyse yra nustatyta prielaidų visuma tik kurių buvimas kartu gali sudaryti asmeniui sąlygas atsirasti jo subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą.

O būtent, asmuo, kaip subjektas, turi atitikti sąlygas, numatytas minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taip pat objektas, dėl kurio kreipiasi asmuo, turi atitikti sąlygas, numatytas įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje.

Kaip minėta, tik šių prielaidų visuma yra būtina sąlyga atsirasti asmens subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą.

Ir priešingai, nebuvimas bent vienos iš šių prielaidų, daro negalimu ir pačios subjektinės teisės atsiradimą.

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo atvejis, kai paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama tokia pagalba, neturi teisės gauti antrinės teisinės pagalbos, aiškinamas siejant su šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytų prielaidų buvimu.

Dėl ko, priešingas pirmosios instancijos teismo šios teisės normos išaiškinimas negali būti pripažintas teisingu.

Tačiau Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimas turi būti paremtas ne subjektyviu teisinę pagalbą teikiančio subjekto vertinimu, o faktiniais konkrečios bylos duomenimis, kurie akivaizdžiai patvirtintų konkrečios bylos neperspektyvumą ar reikalavimų nepagrįstumą.

Šiuo konkrečiu atveju tokiais duomenimis galėtų būti atitinkamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys tokios kategorijos bylose ir pan.

Iš ginčijamo atsakovo 2006 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 42-2-D/06 matyti, kad jame tokių faktinių duomenų nėra nurodyta, o tik remiamasi subjektyvia advokatės R.Baranauskienės nuomone dėl tolesnės bylos baigties.

Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad atsakovo sprendimas dėl bylos neperspektyvumo ir reikalavimų nepagrįstumo yra neįrodytas, kiek tai liečia reikalavimą šias aplinkybes nustatyti akivaizdžiai ir neabejotinai.

Esant šioms aplinkybėms tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismo priimtas iš esmės teisingas sprendimas paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusSigita Rudėnaitė