Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudžiamoji byla Nr. 1A-290-648/2013

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00926-2011-7

2013 m. balandžio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d., šiuo nuosprendžiu D. Z. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Į D. Z. paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas ir įskaičiuotas pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendį, kuris buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2011-04-24, apie 23 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atvirai iš K. S. rankų išplėšė ir pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia E63“, 579 Lt vertės, kuriame buvo 2 GB atminties kortelė, 70 Lt vertės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme teigdamas, kad ši bausmė yra per griežta. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantui galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu skundžiamu nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. su laisvės atėmimo bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2012-06-08 nuosprendžiu, kuris pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-14 nuosprendžiu D. Z. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus apygardos teismo 2012-06-08 nuosprendis, kuriuo apeliantui buvo paskirta 2 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, yra įsiteisėjęs. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju tikrina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tik dalyje dėl D. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir bausmių bendrinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistuoju D. Z., kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Kadangi D. Z. padarė nusikaltimą būdamas nepilnametis, todėl sprendžiant klausimą dėl apeliantui skirtinos bausmės rūšies bei dydžio atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos BK XI skyrių, kuris reglamentuoja nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Lietuvos Respublikos BK 91 str. 2 d. (2004-07-05 įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) numatyta, jog teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 str. 2 d. išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.

D. Z. padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą nuosavybei veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas teisiamajame posėdyje pripažino, kad jis padarė nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų (b.l. 112). Apelianto atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Kita vertus, D. Z. padarė nusikaltimą būdamas teistas, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą (b.l. 68-69). Be to, po D. Z. 2011-04-24 padaryto nusikaltimo jo atžvilgiu buvo priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai (b.l. 70, 74-79). Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto aptariamas nusikaltimas buvo padarytas po visų kitų nusikaltimų, dėl kurių padarymo buvo priimti ankstesni apkaltinamieji nuosprendžiai. Visi nuteistojo padaryti nusikaltimai yra turtinio pobūdžio. D. Z. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-10-29 nuosprendžiu buvo paskirta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 2 metams ir 6 mėnesiams. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-06-27 nutartimi nuteistajam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. D. Z. praeityje taip pat baustas administracine tvarka (b.l. 46). Minėtos aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pavojingumą visuomenei, kadangi jis, būdamas jauno amžiaus, ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad D. Z. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas nusikaltimo padarymo metu mokėsi ar dirbo, jis taip pat neatlygino nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. Z. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje įtvirtintas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog D. Z., atlikdamas bausmę, pradėjo galvoti apie normalų gyvenimą, nepilnamečių pataisos namuose jis padeda auklėtojai, neturi drausminių nuobaudų, yra gavęs paskatinimo priemonių, be to, nuteistasis mokosi, stengiasi parodyti, kad jis pasitaisė. Apeliantui subendrinta galutinė bausmė paskirta laikantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų, todėl jos mažinti taip pat nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 1 d. nurodyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Šio principo vienas iš aspektų baudžiamajame procese yra tas, kad tik teismui, išnagrinėjusiam baudžiamąją bylą ir pripažinusiam kaltinamąjį kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra suteikta prerogatyva parinkti baudžiamajame įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmės rūšį ir jos dydį. Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir kitomis reikšmingomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad teismo nesaisto prokuroro nuomonė dėl skirtinos kaltinamajam bausmės. Ta aplinkybė, jog prokuroras prašė skirti D. Z. tiek mažesnę bausmę už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą, tiek mažesnę galutinę subendrintą bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, savaime neleidžia pripažinti, kad apeliantui buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, taip pažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų, Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir Lietuvos Respublikos BK XI skyriaus, kuris reglamentuoja nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-31 nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą.