- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-2122-555/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-05216-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Albina Rimdeikaitė
- Pareiškėjas
- V. M., A. M.
- Suinteresuotas asmuo
- V. J., AB „Swedbank“, UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, AB „Ūkio bankas“, UAB „Elekttro diesel“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-307-896/2012 pagal pareiškėjų V. M. ir A. M. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, byloje esant suinteresuotiems asmenims V. J., AB „Swedbank“, UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, AB „Ūkio bankas“, UAB „Elekttro diesel“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Kauno teritorinei muitinei, antstolei Astai Lukšienei, antstolei Svajonei Žukaitienei, antstoliui Artūrui Augliui bei pagal suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus V. J. pareiškimą pareiškėjams V. M. ir A. M. dėl skolos priteisimo ir prievolės pripažinimo solidaria.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl sutuoktinių turtinių prievolių kreditoriui pobūdžio.
Šalies argumentai
Pareiškėjai prašė nutraukti jų santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti teismui pateiktą patikslintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (t. 2, b. l. 93-102).
Suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, V. J. prašė priteisti iš pareiškėjos V. M. 24046,33 Lt negrąžintos paskolos pagal 2008-05-06 paskolos sutartį, kuria V. J. paskolino A. M. 7940 eurų (27415,23 Lt), konstatuojant, kad V. M. yra solidariai atsakinga pagal prievolę su A. M., iš kurio Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009-10-01 galutiniu sprendimu civilinėje byloje 2-2028-374/2009 V. J. priteista 27415,23 Lt skola, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 894,51 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. V. J. atstovė paaiškino, kad skola buvo priteista tik iš A. M., nes paskolos sutartyje V. M. nebuvo nurodyta. Kai vyko teismo procesas, pagal tuo metu buvusią teismų praktiką skola tuo metu buvo reikalaujama tik iš to asmens, su kuriuo sudaryta sutartis. Tai, kad teismas priteisė skolą tik iš A. M., neatleidžia V. M. nuo solidariosios atsakomybės. Kad paskola išleista ne šeimos reikalams, o asmeniniams tikslams, vadovaujantis CK 3.92 straipsniu, įrodyti turi A. ir V. M.. Jiems pripažinus, kad lėšos buvo panaudotos įmonės veiklai, nesvarbu, kad paskolos sutartis sudaryta su vienu iš sutuoktinių, kad kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo (t. 6, b. l. 64-65).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 14 d. daliniu sprendimu suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, V. J. reikalavimus patenkino, priteisė iš pareiškėjos V. M. 24046,33 Lt negrąžintos paskolos pagal 2008-05-06 paskolos sutartį, kuria V. J. paskolino A. M. 7940 eurų (27415,23 Lt), konstatuojant, kad V. M. yra solidariai atsakinga pagal prievolę su A. M., iš kurio Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009-10-01 galutiniu sprendimu civilinėje byloje 2-2028-374/2009 V. J. priteista 27415,23 Lt skola, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 894,51 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 proc. metinės palūkanos, 2012 m. birželio 15 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą daliniame sprendime.
Nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009-10-01 galutiniu sprendimu iš atsakovo A. M. priteista 27415 Lt negrąžinta paskola, 5 (penkių) procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2009-03-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 894,51 Lt bylinėjimosi išlaidos ieškovui V. J.. Tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus. Kreditoriui V. J. pareiškus savarankišką reikalavimą civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, pirmiausia išspręstinas kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo klausimas, kuris lemia teismo sprendimą dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo. Pareiškėjai neginčijo paties skolos buvimo fakto, todėl teismas nagrinėjo prievolės solidarumo klausimą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nurodė, kad pareiškėjų A. M. ir V. M. šeima prieš paskolos sudarymą turėjo dideles pajamas, V. M. turėjo stabilias pajamas, dirbo valstybinėje įmonėje, taip pat papildomai dirbdama buhaltere kitose įmonėse, A. M. buvo M. gamybos ir komercijos įmonės savininkas, vėliau UAB „Transimex“ vienintelis akcininkas, užsiėmė logistikos verslu, verslą vystė, 2008 m. pradžioje įmonė pirko tris vilkikų komplektus, A. M. į įmonę buvo investavęs beveik 170000 Lt lėšų, dėl kurių yra pripažintas kreditoriumi bankroto byloje (2008-12-10 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. B2-1515-42/2008 (t. 5, b. l. 96)). Dėl šeimos prievolių apimties teismas nurodė, kad šeima buvo gavusi apie 700 000 Lt kreditą iš banko, taip pat A. M. buvo laiduotojas už M. gamybos ir komercijos įmonės, vėliau už UAB „Transimex“ prievoles, Kauno apygardos teismo 2008-06-17 sprendimu iš UAB „Transimex“, A. M., V. M. solidariai priteista 144336,76 Lt skola, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos AB Swedbank naudai (t. 1, b. l. 75-76). Dėl pareiškėjų socialinės aplinkos - 2005 m. įsigijo namą, jį įrenginėjo, augino du vaikus. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad ne tik šeimos pajamos, bet iš išlaidos savo socialinei aplinkai išlaikyti buvo didelės. Atsižvelgdamas į A. M. paaiškinimus, teismas nurodo, kad paskolos suma 7940 Eur buvo ne vienkartinis pinigų gavimas, o tokia bendra paskolos suma susidarė per metus laiko (t. 6, b. l. 68). Teismas V. M. argumentus, kad jos ir A. M. finansai visada buvo atskiri, ji viena rūpinosi savo ir vaikų išlaikymu, jų nesiejo jokie bendri turtiniai santykiai, atmetė kaip nepagrįstus, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Sprendė, kad aplinkybė, kad V. J. nežino ir negali nurodyti kur tiksliai buvo panaudota paskola, neturi esminės reikšmės prievolės pripažinimui solidaria. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad 7940 Eur paskolos, susidariusios per metus laiko, skolos gavėjui A. M. vykdant ir plečiant verslą, rūpinantis šeimos gerbūviu, tenkinant šeimos poreikius, esant dideliems kreditiniams įsipareigojimams, paėmimas pripažintinas būtinu išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą (CK 3.109 straipsnio 2 dalis), todėl šią prievolę pripažino solidaria sutuoktinių A. M. ir V. M. prievole. Nustatęs, kad V. M. yra solidariai atsakinga pagal prievolę su A. M., iš kurio Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009-10-01 galutiniu sprendimu civilinėje byloje 2-2028-374/2009 V. J. priteista 27415,23 Lt skola, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kreditoriaus prašomą likusią neišieškotą 24046,33 Lt skolą teismas priteisė iš V. M., ją išieškant solidariai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja V. M. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu patenkinti ir patvirtinti 2011-11-08 sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, o suinteresuoto asmens V. J. reikalavimą priteisti iš pareiškėjos V. M. 24046,33 Lt negrąžintos paskolos pagal 2008-05-06 paskolos sutartį, kuria V. J. paskolino A. M. 7940 eurų, konstatuojant, kad V. M. yra solidariai atsakinga pagal prievolę su A. M., atmesti, priteisti iš V. J. bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai:
1. Teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei šalių paaiškinimams. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2008-05-06 paskolos sutarties sudarymo metu pareiškėjų šeima turėjo vienintelį finansinį įsipareigojimą „Swedbank", AB pagal 2005-07-18 kredito sutarti Nr. 05-044610-FA. 2008 m. metais vidutinės V. M. mėnesio pajamos buvo apie 8.000 Lt per mėnesį, o mėnesinės kredito įmokos sudarė iki 2.000 Lt. Teismas visiškai neatsižvelgė į ginčo sandorio sudarymo datą ir šeimos finansinę padėtį vertino ne tuo konkrečiu laikotarpiu, bet atsižvelgdamas į dar neegzistavusius finansinius įsipareigojimus, dėl to padarė klaidingą išvadą, kad paskola ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu šeimai buvo reikalinga. Taip pat teismas neatsižvelgė į realią šeimos turimo turto apimtį, kurią sudarė tik gyvenamasis namas ir po juo esantis žemės sklypas. Visas šis turtas buvo įsigytas iki 2008-05-06 paskolos sutarties sudarymo iš kredito lėšų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai - UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro pažymos, patvirtina, kad 2008-05-06 paskolos sutartimi gautos piniginės lėšos nebuvo įneštos į įmonę. Tokiu atveju nebuvo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2008-05-06 paskolos sutartimi gautus pinigus A. M. panaudojo verslui vystyti. V. J. teismo posėdžio metu nurodė (t. 6, b. l. 62-63), kad visus pinigus jis skolino tą pačią dieną kai buvo sudaryta paskolos sutartis, tačiau teismas sprendime rėmėsi vien tik A. M. paaiškinimais ir nurodė, kad pinigai buvo paskolinti per metus laiko. Todėl teismas privalėjo nustatinėti kiekvienos skolinamos pinigų dalies tikslą, tačiau to nepadarė. Kadangi pareiškėjo paaiškinimai prieštarauja V. J. paaiškinimams, todėl teismas turėjo pateikti motyvus, kodėl būtent rėmėsi pareiškėjo paaiškinimais.
2. Teismas nenustatė, kur paskolos pinigai buvo panaudoti, bei kokiu būdu šeima gavo ar bent jau galėjo tikėtis gauti materialinės naudos iš tokio sandorio. Teismo nustatytas vienerių metų pinigų skolinimo laikotarpis buvo vienintelė prielaida, nulėmusi galimybę sandorį pripažinti būtinu šeimos poreikių tenkinimui. Tačiau kaip nurodyta aukščiau, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams.
3. Teismui nustačius, kad A. M. ir V. J. siejo „neoficialūs" verslo ryšiai, kurių pagrindu buvo sudaryta 2008-05-06 paskolos sutartis, tai toks sandoris neatitinka LR CK 3.109 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, lemiančių bendrą sutuoktinių atsakomybę pagal sandorį. Teismas visiškai neatsižvelgė į įstatyme įtvirtintą reikalavimą sutuoktiniui elgtis rūpestingai bei apdairiai ir dėl to nepagrįstai nustatė solidarią V. M. atsakomybę pagal V. M. sudarytą paskolos sutartį.
4. Suinteresuotas asmuo V. J. neįrodė nei vienos prievolės bendrumą patvirtinančios aplinkybės, bendros prievolės taip pat nenustatė ir teismas.
5. Apeliantės nuomone, nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas dalinis sprendimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, V. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo dalinį sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai pažymėjo, kad sutuoktinių socialinių interesų sfera buvo plati. Sutuoktiniai paskolos su V. J. sutarties sudarymo momentu turėjo ne tik didelės vertės turtą, bet ir didelės apimties įsipareigojimų - praterminuotų piniginių prievolių kreditoriams, iš kurių prievolė V. J. sudaro tik nežymią prievolių dalį, dėl ko paskola šeimos poreikiams buvo reikalinga. Faktinei aplinkybei, kad paskolos su V. J. sudarymo metu, t.y. 2008-05-06, pareiškėjai jau turėjo uždelstų finansinių prievolių įrodyti pakanka Kauno apygardos teismo 2008-06-17 sprendime nurodytų aplinkybių. Teigia, kad prievolės pobūdžio nustatymas, taip pat galimybės išieškoti iš bendro sutuoktinių turto konstatavimas yra teismo prerogatyva. Nors V. J. negalėjo teismui tiksliai nurodyti, kur buvo panaudota paskola, tačiau teismas, vadovaudamasis ištirtais įrodymais, pagrįstai nustatė, kad paskola buvo panaudota ne asmeniniams, o šeimos interesams, ką patvirtina A. M. ir V. M. šeimos pajamų-išlaidų analizė. Mano, kad teismas tinkamai vertino įrodymus ir tinkamai motyvavo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjamas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu. Prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjęs, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
Nagrinėjamos bylos atveju trečiasis asmuo V. J., siekdamas, kad pareiškėjo A. M. prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Būtent šią aplinkybę tyrė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ir, nustatęs, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, pagrįstai sprendė, kad ginčo paskolos sutartis pripažintina bendra - solidaria prievole.
Apeliantė iš esmės nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, nurodo, kad teismas padarė neteisingas išvadas. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka bendrus šeimos poreikius yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės ir socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas A. M. skolinosi lėšas iš trečiojo asmens V. J. santuokos su V. M. metu, paskolos suma 7940 Eur buvo ne vienkartinis lėšų gavimas, nors 2008-05-06 tik buvo užfiksuotas jos sudarymo faktas, tačiau ji susidarė per metus laiko, pareiškėjas A. M. prisidėjo prie vaikų išlaikymo, rūpinosi šeimos buitiniais reikalais (t. 6, b. l. 68), sutuoktinių šeimos finansai nebuvo atskirti, šeimos socialinių interesų sfera buvo plati, A. M. vykdė ir plėte verslą, V. M. turėjo stabilias ir dideles pajamas, šeima turėjo didelius kreditinius įsipareigojimus.
Apeliantės nuomone, teismo išvada, kad A. M. gautas lėšas panaudojo verslui vystyti yra nepagrįsta. Pagal bylos duomenis matyti, kad AB bankas „Hansabankas“ 2006-03-09 M. gamybos ir komercijos įmonei suteikė 360 000 Lt paskolą (t. 3, b. l. 25-27), galutinis kredito grąžinimo terminas 2008-03-09, tačiau kredito sutartis skolininko nebuvo pilnai įvykdyta, todėl Kauno apygardos teismo 2008-06-17 sprendimu iš UAB „Transimex“ (2007-11-26 M. gamybos ir komercijos įmonė pertvarkyta į UAB „Transimex“, t. 6, b.l. 51-52) ir A. M. solidariai bei V. M. subsidiariai AB bankui „Hansabankas“ priteisė 144 336, 76 Lt skolos, palūkanas (t. 1, b. l. 75-76). Pažymėtina, kad pareiškėjas A. M. nurodė, kad 172 000 Lt yra įnešęs į įmonę, kai ji dar buvo individuali (t. 6. b. l. 68), jo 170 087 Lt kreditorinis reikalavimas (nesusijęs su darbo teisiniais santykiais) patvirtintas UAB „Transimex“ bankroto byloje (t. 5, b. l. 96). Atsižvelgiant į tai, kad iki M. gamybos ir komercijos įmonės pertvarkymo į UAB „Transimex“ pareiškėjas investuodavo lėšas į individualios įmonės veiklą, vykdė prievolę bankui, ir tuo metu skolinosi lėšų iš trečiojo asmens V. J., nesutiktina su apeliantės nuomone dėl pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstumo. Taip pat atsižvelgiant į anskščiau išdėstytą, apeliantės argumentai, kad jų šeima lėšų iš V. J. skolinimo metu turėjo tik vieną įsipareigojimą Swedbank, AB pagal 2005-07-13 kredito sutartį, atmestini.
CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-350/2008). Be to, teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, juos visumoje įvertino ir jų analizės pasekoje padarė atitinkamas išvadas dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, reikalavimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismų praktikoje suformuotos įrodymų pakankamumo taisyklės ir tikimybių pusiausvyros principo. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad teismas savo sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalių įrodymo ir argumento, o gali, įvertinęs šalių argumentus ir įrodymus, pateikti apibendrintą išvadą, pripažindamas tam tikrų faktų buvimą ar tai atmesdamas. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų apie pareiškėjų pajamas, turtinę padėtį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas A. M., skolindamas iš A. J. lėšas bei sudarydamas paskolos sutartį, būtų siekęs tenkinti tik savo asmeninius poreikius.
Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų buvo nurodyti bylos procesiniuose dokumentuose, dėl jų šalys paaiškino, juos teismas vertino, todėl dėl aukščiau nurodytų motyvų dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu (CPK 261 straipsnio 1 dalis). Apskundus dalinį sprendimą, dėl kitų reikalavimų ar reikalavimo dalies byla nagrinėjam toliau (CPK 261 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, byloje yra pareikšti pareiškėjų reikalavimai ir trečiojo asmens savarankiški reikalavimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas išsprendė daliniu sprendimu, o bylą kitoje dalyje - dėl pareiškėjų reikalavimų nagrinėjo toliau, priimdamas 2012 m. birželio 14 d. nutartį dėl bylos sustabdymo, kuria Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi iš esmės paliko galioti patikslinęs rezoliucinę dalį. Kolegijos vertinimu, apeliantės argumentas, kad teismas bylą išsprendė iš esmės, yra nepagrįstas.
Esant nurodytiems motyvams, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. dalinis sprendimas ir 2012 m. birželio 15 d. nutartis paliktini nepakeisti, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. dalinį sprendimą ir 2012 m. birželio 15 d. nutartį paliktini nepakeistus.