Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-13 · Administracinė byla Nr. I-1387-342/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-13
Bylos Nr.
I-1387-342/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00204-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
D.B.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1387-342/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00204-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 1.38; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Remigijaus Armino ir Laimutės Jokubauskaitės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

dalyvaujant atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovei Jolitai Grigaitienei,

2016 m. gegužės 4 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D.B. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja D.B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b.l. 4-6) prašo teismo:

1) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2016-02-15 raštą Nr. (23.45.)-SP13-1380;

2) įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – iš naujo išnagrinėti jos 2016-01-20 prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti;

3) atlyginti 5000 Eur neturtinę žalą, kartu priteisiant ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteisto sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas kartu su 5 procentų metinėmis palūkanomis nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Nurodo, jog atsakovei registruotu paštu 2016-01-20 pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, prašydama paskirti socialinę pašalpą nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 imtinai, būsto šildymo išlaidų kompensaciją nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 imtinai, karšto vandens išlaidų kompensaciją nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31 imtinai. Pažymi, jog atsakovė byloje skundžiamu sprendimu atsisakė jai skirti piniginę socialinę paramą. Mano, jog sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo jį panaikinti. Pabrėžia, jog skundžiame sprendime nurodyta atsisakymo suteikti paramą priežastis, jog kartu su ja gyvenanti pareiškėjos motina T.Ž., kuri neturi teisės gauti kompensacijos, yra netinkamas motyvas sprendimui neskirti socialinės paramos. Akcentuoja, jog atsakovė neprašė jos tikslinti jokių duomenų, pateikti papildomų dokumentų, tačiau iš kart priėmė sprendimą neskirti socialinės paramos, kuris yra neteisėtas, deklaratyvus. Teigia, jog atsakovė nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos padėti nepasiturintiems gyventojams realiai gauti pašalpą bei kompensaciją. Dėl tokių atsakovės neteisėtų veiksmų ji patyrė neturtinę žalą, kadangi buvo morališkai sumenkinta, patyrė dvasinį sukrėtimą ir skausmus, pradėjo kamuoti nemiga, patyrė nervinę įtampą, pradėjo vartoti vaistus. Neturtinę žalą įvertina 5000 Eur suma bei prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteisto sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas kartu su 5 procentų metinėmis palūkanomis nuo teismo priteistos sumos nuo skundo teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą informuota tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (b.l. 15) nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti. Paaiškina, jog 2016-01-29 savivaldybės administracijoje buvo gautas pareiškėjos 2016-01-20 prašymas-paraiška piniginei socialinei paramai gauti. Nurodo, jog skundžiamu sprendimu pareiškėjai nepaskirta kompensacija vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 6 dalimi, numatančia, jog jei viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę ir (arba) būstą nuomojasi bendrai gyvenantys asmenys ir vienas gyvenantis asmuo ir (arba) dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, ir (arba) du ar daugiau vienų gyvenančių asmenų, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą(atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena (vienas) iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių ir nė vienam iš vienų gyvenančių asmenų. Akcentuoja, jog su pareiškėja kartu deklaruojanti gyvenamąją vietą T.Ž. neturi teisės gauti kompensacijos. Paaiškina, jog pareiškėjai socialinė pašalpa taip pat nepaskirta vadovaujantis minėto įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, socialinė pašalpa gali būti skiriama tik nuo prašymą-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu vienas gyvenantis asmuo turi teisę į pašalpą. Argumentuoja, jog pareiškėja prašymą-paraišką pateikė kaip asmuo, neįeinantis į T.Ž. šeimyninę sudėtį, nors mokėsi Klaipėdos suaugusiųjų mokykloje ir 2015-08-17 – 2016-02-04 dirbo ir gavo kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydį. Teigia, jog pareiškėja pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį įėjo į bendrai gyvenančių asmenų sudėtį. Mano, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo jo naikinimui. Prašo atmesti pareiškėjos reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovė teismo posėdžio metu prašo atmesti pareiškėjos skundą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.

Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjai nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons tatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2016-02-15 sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-1380 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijų skyrimo. Pareiškėja skundžia Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta skirti kompensacijas ir socialinę pašalpą, prašo įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti šį klausimą bei priteisti neturtinę žalą.

Dėl piniginės socialinės paramos skyrimo

Vertindama skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (2014 12 02 įstatymo Nr. XII-1366 redakcija) (toliau – ir Įstatymas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014-01-30 sprendimu Nr. T2-2 patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Įstatymas reglamentuoja piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – ir kompensacijos). Įstatymo 8 straipsnyje aprašytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti, viena iš jų – asmenys yra įsiregistravę Lietuvos teritorinėje darbo biržoje ar kitos valstybės valstybinėje įdarbinimo tarnyboje (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas), 11 straipsnyje reglamentuotas kompensacijų dydis. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Visų pirma, bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė turi neviršyti turto vertės normatyvo; antra, kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų turi atitikti bent vieną iš šio Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą; trečia, įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais turi būti sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu viename būste gyvenamąją vietą yra deklaravę ir (arba) būstą nuomojasi bendrai gyvenantys asmenys ir vienas gyvenantis asmuo ir (arba) dvi ar daugiau bendrai gyvenančių asmenų grupių, ir (arba) du ar daugiau vienų gyvenančių asmenų, kurie už būsto šildymą ir (ar) geriamąjį vandenį, ir (ar) karštą vandenį atsiskaito pagal vieną sąskaitą (atsiskaitomąją knygelę), tačiau bent viena (vienas) iš jų neturi teisės į kompensacijas, jos neskiriamos nė vienai iš šių bendrai gyvenančių asmenų grupių ir nė vienam iš vienų gyvenančių asmenų

Įstatymo 9 straipsnis skirtas reglamentuoti socialinės pašalpos dydį. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis nustato, kad kompensacijos skiriamos 3 mėnesiams nuo mėnesio, kurį bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo įgijo teisę į kompensacijas, pirmos dienos, tačiau ne daugiau kaip už du praėjusius mėnesius iki prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo kreipėsi dėl kompensacijų ir sprendimo priėmimo metu, taip pat laikotarpiu, už kurį skiriamos kompensacijos, turi teisę gauti kompensacijas, o Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog socialinė pašalpa skiriama 3 mėnesiams nuo minėto prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Tokios pačios nuostatos numatytos ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2014-01-30 sprendimu patvirtintame Tvarkos apraše.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2016 01 20 atsakovei pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti, prašydama skirti socialinę pašalpą, geriamojo vandens išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir būsto šildymo išlaidų kompensaciją laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2016-01-31. Atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2016-01-20 prašymą, skundžiamu 2016 02 15 sprendimu Nr. (23.45)-SP13-1380 atsisakė skirti piniginę socialinę paramą vadovaudamasi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 8 straipsnio 6 dalies bei 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t.y. tuo pagrindu, jog pareiškėja neatitinka sąlygų piniginei socialinei paramai gauti, nes kartu gyvenamąją vietą deklaravusi T.Ž. neturi teisės gauti kompensacijų ir kad socialinė pašalpa skiriama nuo prašymo-paraiškos pateikimo mėnesio pirmos dienos, jeigu kreipimosi ir sprendimo priėmimo metu vienas gyvenantis asmuo turi teisę į šią pašalpą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja ir T.Ž., kuri neturi teisės gauti kompensacijų, yra deklaravusios gyvenamąją vietą vienu adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašyme-paraiškoje save nurodė, kaip asmenį, neįeinantį į T.Ž. šeimos sudėtį. Pareiškėja nuo 2015 07 17 iki 2016 02 04 dirbo ir gavo didesnes pajamas kaip 1 valstybės remiamų pajamų dydį, todėl neatitiko kriterijų socialinei paramai gauti (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Vertintina, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo teisinis ir faktinis pagrindas priimti sprendimą piniginės socialinės paramos neskirti ir toks pagrindas buvo nurodytas ginčijamame sprendime.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą. Socialinė parama – viena iš socialinės apsaugos formų. Šiuo Konstitucijos straipsniu išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją; jos padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Tačiau, pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 1997 m. gruodžio 3 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 kovo 5 d. nutarimai). Teisėjų kolegijos nuomone, asmenys, besinaudojantys solidarumo principu grįstomis socialinės apsaugos formomis, inter alia pinigine socialine parama – socialine pašalpa ir kompensacijomis, privalo nuolat patys aktyviai rūpintis savo gerove, būti sąžiningais, laikytis nustatytų socialinės paramos gavimo taisyklių.

Įvertinus bylos rašytinius įrodymus ir išanalizavus teisinį socialinės piniginės paramos skyrimo reglamentavimą teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą socialinei piniginei paramai gauti. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog atsakovės 2016 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. (23.45.)-SP13-1380 paremtas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę iš naujo svarstyti prašymą piniginei socialinei paramai gauti.

Dėl skundžiamo akto atitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms

Pareiškėja argumentuoja, jog sprendimas, kurį ji skundžia byloje yra raštas, o atsakovė jokio įstatymų nustatyta tvarka priimto sprendimo nepriėmė, todėl byloje vertintina, ar skundžiamas sprendimas yra individualus teisės aktas.

Vertindama atsakovės priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmenims teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Be to, sprendžiant, ar atitinkamas aktas sukelia asmenims teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį akto turinį, ar jais yra išreiškiami tam tikri valinio pobūdžio patvarkymai.

Pažymėtina, kad vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovė yra Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovės skundžiamas raštas vertinamas kaip sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes. Jame nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, aiškiai nurodyta priežastis, lėmusi neigiamo sprendimo priėmimą – pareiškėja nebuvo ilgiau kaip 3 mėnesius registruota teritorinėje darbo biržoje, todėl neturi teisės gauti socialinę paramą, nurodyta jo apskundimo tvarka. Šių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo skundžiamo akto panaikinti dėl jo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėja prašo iš atsakovės priteisti 5000 Eurų neturtinę žalą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų – dėl piniginės socialinės paramos neskyrimo.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kadangi byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl pagrįstai ir teisėtai netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimo. Tiek CK 6.271 straipsnis nustato, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008;2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjos prašymas atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos. CK 6.37 straipsnyje numatytos palūkanos pagal prievoles. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tik skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šioje byloje ginčas kilo ne iš civilinių teisinių santykių, o iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 1 straipsnis, 15 straipsnio 1 dalies 11 punktas), todėl pareiškėjos reikalavimai dėl 5 procentų palūkanų priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos D.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Aušrelė MažrimienėRemigijus ArminasLaimutė Jokubauskaitė