- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-25
- Bylos Nr.
- 2-306-372/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00181-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- "Bodesa"
- Advokatai
- Artūras Vaišvila
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 113.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios UAB „RG aliuminis“ ieškinį atsakovui UAB „Bodesa“ dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Teismo nustatytos faktinės aplinkybės
2010-01-19 Šiaulių apygardos teismo nutartimi UAB „RG Aliuminis“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Bankrotas“, administratoriaus įgaliotas asmuo M. K.. 2010-01-19 Šiaulių apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2010-03-25, bankrutuojančios įmonės dokumentai perduoti administratoriui 2010-06-04. Atstatydinus bankroto administratorių UAB „Bankrotas“, 2010-10-12 Šiaulių apygardos teismo nutartimi administratoriumi paskirta UAB „Šiauleksa“, įgaliotas asmuo J. K. (2010-10-18 įgaliojimas Nr.10/10/34). Pagal įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 (2001 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija), 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrutuojančioje įmonėje kreditorių interesus gina ir atstovauja bankrutuojančios įmonės administratorius. Ieškiniu prašoma ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).
Šalies argumentai
Ieškovo atstovai prašo bylą nagrinėti pagal patikslintus reikalavimus, kuriuos išdėsto taip:
1. Pripažinti 2009-08-17, 2009-10-12, 2009-10-30, 2009-10-30, 2009-11-02, 2009-11-03, 2009-11-09, 2009-11-12, 2009-11-18 Reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas tarp ieškovo BUAB „RG aliuminis“ ir atsakovo UAB „Bodesa“ negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos ir taikyti restituciją atsakovui perleistų reikalavimų sumų apimtyje 650 546,08 Lt;
2. Pripažinti 2009-10-30 Pirkimo pardavimo sandorius tarp ieškovo BUAB „RG aliuminis“ ir
atsakovo UAB „Bodesa“ pagal PVM sąskaitas faktūras serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini), serija (duomenys neskelbtini) negaliojančiais ir taikyti restituciją. Kadangi ieškovas bankrutuojanti įmonė, atsakovo grąžintas turtas turėtų būti parduotas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, todėl prašo taikyti restituciją negrąžinant turtą, o priteisti iš atsakovo 88 948,25 Lt sumą.
Nurodo, kad administratoriaus UAB „Šiauleksa“ įgaliotiniui J. K. perėmus bankrutuojančios bendrovės dokumentus, buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 18 d. bendrovė buvo sudariusi 9 Reikalavimų perleidimo sutartis su atsakovu UAB „Bodesa“ dėl kreditoriaus teisių perleidimo už 650546,08 Lt. 2009 m. spalio 30 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryti 3 pirkimo-pardavimo sandoriai, pagrįsti PVM sąskaitomis-faktūromis, pagal kuriuos atsakovas įsigijo ieškovui priklausiusią įrangą, baldus, kompiuterinę ir programinę įrangą, nekilnojamąjį turtą, kurio vertė sudarė 88948,25 Lt.
Visose Reikalavimo perleidimo sutartyse nurodyta, kad visos kreditoriaus teisės, kylančios jų pagrindu, perleidžiamos atsakovui neatšaukiamai ir besąlygiškai. Savo turiniu šios sutartys yra neatlygintinės, pagal jas atsakovas įgijo iš ieškovo reikalavimo teisių už 650 546,08 Lt. P. R. teises į gautinas sumas ir neturėdamas kitų šaltinių piniginėms lėšoms gauti, ieškovas pats savarankiškai vykdyti veiklos nebegalėjo. Tolesni atsiskaitymai tarp ieškovo ir jo kreditorių buvo vykdomi tokia tvarka: ieškovas teikė rašytinius prašymus atsakovui, nurodydamas, kaip paskirstyti pagal perleidimo sutartis gautas sumas; pagal šiuos prašymus atsakovas lėšas, gautas iš skolininkų pagal įsigytas Reikalavimo perleidimo sutartis, paskirstydavo ieškovo kreditoriams, pasilikdamas lėšų dalį sau už ieškovo skolas, taip pat dalį pinigų pervesdamas pačiam ieškovui. Viso per 2009-09-04 - 2009-12-23 laikotarpį ieškovas pateikė atsakovui prašymų paskirstyti 709 387,83 Lt sumą, iš kurios 288 476,19 Lt buvo skirti ieškovo įsiskolinimui atsakovui apmokėti, 144 382,88 Lt buvo pervesti pačiam ieškovui, likusi 276 528,76 Lt suma buvo skirta sumokėti kitiems ieškovo kreditoriams. Tokią atsiskaitymo per atsakovo sąskaitą schemą ieškovas ir atsakovas sugalvojo, siekdami išvengti mokesčių biudžetui sumokėjimo, nes jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį Šiaulių apskrities VMI buvo pateikęs mokestinį reikalavimą ieškovo bankui pradelstiems mokesčiams sumokėti. Bet kuri pinigų suma, įplaukusi į ieškovo sąskaitą, būtų nukreipta ieškovo pradelstiems mokesčiams valstybei padengti.
Bankroto bylos iškėlimo dieną – 2010-01-19 ieškovo įsiskolinimas kreditoriams sudarė 572451,41 Lt. Atsakovo kreditorių sąraše jau nebuvo. Piniginėmis lėšomis, gautomis pagal įgytas reikalavimo teises, atsakovas iki bankroto bylos iškėlimo disponavo savo nuožiūra, tame tarpe ir kompensavosi visą ieškovo įsiskolinimą sau. Ieškovas, sudarydamas reikalavimų perleidimo sutartis su atsakovu, suteikė jam pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Ieškovo ir atsakovo sudaryti reikalavimo perleidimo sandoriai prieš bankroto bylos iškėlimą, nors įstatymo nedraudžiami, tačiau neatitiko įprastos verslo praktikos.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises tuo atveju, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Kad reikalavimo perleidimo metu ieškovas buvo nemokus, patvirtina mokesčių inspekcijos pateiktas mokestinis reikalavimas banke dėl lėšų nurašymo nuo ieškovo sąskaitos. Atsakovas, pasirašęs Reikalavimų perleidimo sutartis, tapo privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi buvo tenkinamas pirmiau nei kitų ieškovo kreditorių reikalavimas, t. y. jeigu atsiskaitymai būtų vykę per ieškovo sąskaitą, pirmiau būtų ne atsakovo, bet mokesčių inspekcijos reikalavimas.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovai mano, kad viena iš priežasčių, dėl kurių ieškovas sudarė Reikalavimo perleidimo sutartis su atsakovu, yra ta, kad atsakovas yra ieškovo akcininkas, kuriam priklauso 32 procentai ieškovo akcijų. Likusieji 68 procentai ieškovo akcijų priklauso R. G., kuris yra ieškovo valdybos narys ir atsakovo akcininkas, valdantis 50 procentų akcijų ir kartu einantis direktoriaus pareigas. Tai atitinka CK 6.67 str. 7 p. numatytas nesąžiningumo prezumpcijos sąlygas. Gautų pinigų skirstymas reikalavimų perleidimo sutartyse nenumatytas, todėl akivaizdu, kad atsakovas vadovavo ieškovui kaip dalyvis, nors dalyviai valdyti negali kitaip, nei numato Akcinių bendrovių įstatymas.
Būdamas ne tik ieškovo kreditorius, bet ir dalyvis, atsakovas gerai žinojo ieškovo sudėtingą finansinę padėtį ir tuo pasinaudojo, sudarydamas sau išskirtines sąlygas ieškovo įsiskolinimui iki bankroto bylos iškėlimo padengti. Jau reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu tiek pačiam ieškovui, tiek atsakovui buvo aišku, kad ieškovas iš vykdomos veiklos visų kreditorinių reikalavimų nepatenkins ir artimiausiu metu bankrutuos.
Siekdamas visiškai panaikinti ieškovo įsiskolinimą sau, atsakovas 2009-10-30 sudarė tris Pirkimo-pardavimo sandorius su ieškovu pagal PVM sąskaitas faktūras ir įsigijo iš ieškovo visą jam priklausantį kilnojamąjį turtą už 88 948,25 Lt. Už įsigytas prekes atsakovas ieškovui nesumokėjo. Visose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad užskaitomas ieškovo ir atsakovo tarpusavio įsiskolinimas, tačiau nenurodyta, kokios ieškovo skolos ir pagal kokius dokumentus užskaitomos. Be atsakovui parduoto turto, ieškovas tolimesnės veiklos vykdyti nebegalėjo, todėl iš karto 2 mėnesiams tarp atsakovo ir ieškovo 2009-11-05 buvo sudarytos to paties Turto nuomos sutartys. Pasibaigus nuomos sutartims, turtas buvo grąžintas atsakovui, o jau 2010-01-39 ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo atstovai daro išvadą, kad atsakovas ir šioje situacijoje elgėsi nesąžiningai prieš kitus kreditorius, nes būdamas ieškovo dalyviu, pasinaudojo pirmenybe prieš kitus kreditorius dėl ieškovo įsiskolinimo padengimo. Bankrutuojančios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus, kas ir buvo padaryta sudarant aukščiau nurodytas reikalavimo perleidimo sutartis ir pirkimo-pardavimo sandorius. Tokie sandoriai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir pažeidžia kreditorių teises.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai prašo ieškinį atmesti.
Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, jog ginčijami sandoriai sudaryti po prievolių kreditoriams atsiradimo momento ir gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus. T. y. nėra jokių įrodymų kokios prievolės ir kokiems kreditoriams buvo pažeistos ieškovo ginčijamais sandoriais jų sudarymo metu. Ieškovas nenurodė ir nepagrindė neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui. Actio Pauliana instituto taikymo sąlyga ieškinyje neįrodyta ir nepagrįsta.
Reikalavimo perleidimo sutartis ieškovas ginčija tuo pagrindu, kad būdamas nemokus, jis suteikė pirmenybę kitam kreditoriui – atsakovui. Tam, kad šiuo pagrindu ieškinys būtų tenkintas, turi būti įrodytos dvi aplinkybės: kad ieškovas reikalavimo perleidimo sutarčių metu buvo nemokus ir kad reikalavimo perleidimo sutartimis atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Tačiau ieškovas jų neįrodė. Ieškovo mokumas, sudarius reikalavimo perleidimo sutartis, išliko toks pat ir nekito, t. y. šių sutarčių sudarymas neturėjo jokios neigiamos įtakos ieškovo mokumui, actio Pauliana taikymui ginčijant reikalavimą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, t. y. kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas nevykdė įsipareigojimų (nemokėjo skolų, neatliko iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti Ieškovo įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 7 d.). Ieškovas ieškinyje pripažįsta ir patvirtina, jog tiek reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu, tiek po to ieškovas atsiskaitinėjo su savo kreditoriais. Pats ieškovas nurodo, kad iš pagal perleistus reikalavimus gautų lėšų 565 004,95 Lt buvo skirti padengti ieškovo kreditorių reikalavimams. Vien VMI ir VSDF biudžetams laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovas sumokėjo 101 612,40 Lt, o per visus metus VMI ir VSDF biudžetams buvo sumokėta 139 763,11 Lt, atitinkamai VMI 58 997,67 Lt ir VSDFV – 80 765,44 Lt.
Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Ieškovas per atsakovą išsiieškojo ir gavo iš savo skolininkų dideles sumas, iš kurių buvo atsiskaityta su kreditoriais. Ieškovo mokumas nekito. Šios aplinkybės neneigia ir pats ieškovas.
Ieškovas neįrodė to, kad po ginčijamų reikalavimų perleidimo sutarčių sudarymo ieškovo turto ir skolų iki šių sutarčių sudarymo santykis pasikeitė ir kaip pasikeitė. Iš visų nurodytų aplinkybių matyti, jog ieškovo turto ir skolų santykis nė kiek nepasikeitė, nes tiek kiek buvo perleista reikalavimų, tokiai sumai (net daugiau) buvo sumažinti ieškovo kreditoriniai įsipareigojimai. Nėra įstatymo, kuris
imperatyviai nustatytų ar įtvirtintų atsiskaitymo su kreditoriais eilę. Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu joks teisės aktas nenumatė eilės tvarkos, kurios ieškovas turėjo laikytis, atsiskaitinėdamas su savo kreditoriais. Ieškovas savo nuožiūra galėjo apsispręsti, kurių kreditorių reikalavimus tenkinti, o kurių ne. VMI neturėjo į ieškovą jokių išskirtinių teisių, kokių neturėjo kiti ieškovo kreditoriai, įskaitant ir atsakovą. Todėl ta aplinkybė, kad ieškovas pasirinko atsiskaityti su kitais savo kreditoriais, negalėjo pažeisti jokių VMI teisių, nes tie ieškovo kreditoriai, su kuriais buvo atsiskaityta, turėjo lygiai tokias pačias teises gauti prievolės įvykdymą iš ieškovo, kaip ir bet kurie kiti ieškovo kreditoriai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad „sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymu yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto“. Iš gautų lėšų buvo tenkinami ieškovo (144 382,88 Lt), atsakovo ir kitų ieškovo kreditorių (276 528,76 Lt sumai), įskaitant ir VMI bei Sodra, reikalavimai.
Ieškovas pats savo nuožiūra rinkdavosi kaip skirstyti gautas lėšas, t. y. kurių kreditorių skolas pirmiausia dengti. Gautas iš skolininkų lėšas ieškovas galėjo panaudoti savo nuožiūra. Ieškovas galėjo padengti visą VMI skolą, buvusią reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo momentu. Tai ieškovo teisė, kurios neribojo ar nereglamentavo jokie įstatymai. Už tai atsakovas nėra ir negali būti atsakingas.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas klaidina teismą, sakydamas, kad buvo padengtas visas atsakovo reikalavimas. Pagal atsakovo kreditorinį reikalavimą ieškovas yra skolingas 16 678,51 Lt. Tai patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 26 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartys, kuriomis buvo patvirtinti ieškovo kreditorių reikalavimai, tarp kurių yra ir atsakovas UAB „Bodesa“ su 16 678,51 Lt reikalavimu. Atsižvelgiant į anksčiau paminėtą, ieškovas neįrodė ir antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo.
Privalėjimas sudaryti sandorį vertinamas ne tik iš teisinės pareigos, bet ir iš tuo metu siejusių faktinių aplinkybių visumos bei susiklosčiusios verslo logikos. Ieškovas nenurodo ir su ieškiniu nepateikia jokių ginčijamus sandorius sudaryti privertusių faktinių aplinkybių visumos, kuri turėjo esminės įtakos. Iš visų aplinkybių visumos matyti, jog šiame atsiliepime nurodytų sandorių (prašymų, perleidimo sutarčių, atsiskaitymų su kreditoriais, skolų išreikalavimas iš skolininkų, ieškovo įsipareigojimų perėmimas ir t.t.) sudarymas ieškovui buvo gyvybiškai būtinas, kad ieškovas galėtų toliau tęsti veiklą, vykdyti įsipareigojimus, pirkti žaliavas gamybai, atsiskaitinėti su savo kreditoriais, mažinti kreditorinius įsipareigojimus ir gamybinius, komercinius nuostolius, išvengti bankroto. Ginčijami veiksmai nebuvo sudaryti vienu metu, kas patvirtina, kad jie sudaryti tik tuomet, kai jau reikėjo ieškovui pagalbos, kad ieškovo kreditorius nesustabdytų jo veiklos. Šie sandoriai leido išvengti ir galimų užsakovų netesybų priskaičiavimo bei dar didesnių kreditorinių reikalavimų atsiradimo. Ginčijami veiksmai atitiko būtent ieškovo interesus, buvo sumažinti ieškovo įsipareigojimai, buvo užtikrintas ieškovo veiklos tęstinumas, ir tuo pačiu ieškovo kreditorių interesų užtikrinimas. Sandorių sudarymą padiktavo susiklosčiusių aplinkybių visuma ir verslo logika.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo, kad ginčijami sandoriai yra neatlygintini. Sandoris yra neatlygintinas tuomet, kai viena jo šalių iš kitos gauna ką nors neatlygintinai, t. y. kai yra gaunama kažkokios neatlygintinos naudos. Iš visų aplinkybių matyti, jog reikalavimo perleidimo sandoriai ir su jais neatsiejamai susiję sandoriai buvo atlygintiniai. Šią aplinkybę pripažįsta ir neginčija ieškovas. Iš gautos 709 387,83 Lt sumos visa šia suma buvo padengti ieškovo kreditorių reikalavimai, pačiam ieškovui buvo grąžinta 144 382,88 Lt suma. Pagal reikalavimo perleidimo sandorius ir su jais susijusius sandorius gautos sumos buvo panaudotos ieškovo įsiskolinimams padengti. Be to, atsakovas perėmė ieškovo įsipareigojimus didesnei nei 300 000 Lt sumai, laidavo už ieškovą, paėmė paskolą. Visa atsakovui perleista reikalavimų suma grįžo ieškovui pinigais ir kreditorinių reikalavimų sumažėjimu, t.y. ieškovo įsiskolinimų dengimu, o ne gauti neatlygintinai. Sprendžiant dėl to, reikia konkrečioje situacijoje nustatyti trečiojo asmens sąžiningumą ar ne, būtina įvertinti tai, kad sandorio atlygintinumas ar neatlygintinumas CK 6.66 straipsnio prasme turi reikšmės, kai sprendžiama dėl to, ar trečiasis asmuo, įgijęs daiktinių teisių skolininko turto atžvilgiu ginčijamo sandorio pagrindu, turi ar turėjo tam tikrų turtinio pobūdžio pareigų skolininkui. Vertinant, ar skolininko ir trečiojo asmens buvo sudarytas atlygintinis sandoris, ar ne, taip pat turi būti įvertinama, kad tik neatlygintinio, t. y. tik tokio, kai trečiasis asmuo neturėjo jokių papildomų finansinių įsipareigojimų skolininkui, sandorio atveju trečiojo asmens sąžiningumas neturi teisinės reikšmės. Iš visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visumos matyti, jog negalima reikalavimo perleidimo sandorių vertinti atskirai nuo kitų su tuo susijusių aplinkybių visumos (ieškovo prašymų skolininkams, ieškovo prašymų atsakovui, skolų išreikalavimu, kreditorinių reikalavimų dengimu, įsipareigojimų perėmimu). Reikalavimo perleidimo sandoriai buvo tik vienas elementas iš visumos aplinkybių, leidusių ieškovui tęsti ir vykdyti savo veiklą, o tuo pačiu ir išvengti bankroto. 2008 metų pabaigoje - 2009 metų pradžioje, t.y. tepraėjus pusmečiui nuo ieškovo įsteigimo ir veiklos pradžios, dėl prasidėjusios ekonominės krizės, dėl dviejų didžiausių ieškovo skolininkų neatsiskaitymo, ieškovui negavus 324 530,28 Lt sumos, ir dar dėl VMI inkasinio pavedimo, labai susikomplikavo ieškovo, neturinčio dar tiek daug apyvartinių lėšų, kad galėtų užglaistyti tokius praradimus iš kitų objektų, padėtis. Buvo būtinybė imtis veiksmų visumos: ieškovo prašymai skolininkams, jo prašymai atsakovui, reikalavimo perleidimo sutartys, atsakovo atsiskaitymai su ieškovo kreditoriais, ieškovo įsipareigojimų perėmimas, ieškovui būtino turto išnuomavimas už ženkliai mažesnę nei būtina padengti savo įsipareigojimus sumą. Ieškovo ir atsakovo sąžiningumas priklauso nuo jų tarpusavio santykių. Jau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas buvo saistomi įvairiais tarpusavio sutartiniais ir kitokiais santykiais, piniginėmis prievolėmis vienas kitam, vienas kito prievolių užtikrinimais.
2008 m. liepos 11 d. Laidavimo sutartimis (duomenys neskelbtini) bei 2008 m. rugsėjo 15 d. Laidavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas buvo užtikrinęs ieškovo prievolių UAB „Danske lizingas“ įvykdymą. 2008 m. birželio 18 d. Laidavimo raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas iki 200 000 Lt sumai užtikrino ieškovo prievolių įvykdymą kreditoriui REYNAERS POLSKA. 2009 m. balandžio 24 d. Laidavimo raštu kreditoriui YAWAL S.A. atsakovas užtikrino ieškovo prievolių įvykdymą. Atsakovas padengė ieškovo įsipareigojimus kreditoriams REYNAERS POLSKA, YAWAL SPOLKA AKCIJNA, UAB „Lituką ir ko“, UAB „Baltijos langu technika“, UAB „AŠA“ ir UAB „Ridvalda“ viso už 10 396,09 Lt sumą. Ieškovui nebeišgalėjus mokėti įmokų UAB „Danske lizingas“ už lizinguojamą ir veikloje naudojamą turtą, atsakovas 2009 m. lapkričio 5 d. trimis Finansinio lizingo sutartimis ir nuomos sutartimi neatlygintinai perėmė ieškovo įsipareigojimus iš UAB „Danske lizingas“ 86 203,58 Eur sumai, kas sudaro 297 643,72 Lt, kad tik ieškovas galėtų tęsti veiklą. Jei atsakovas nebūtų perėmęs ieškovo įsipareigojimų lizingo davėjui, tai dėl jo pradelstų įsipareigojimų lizingo davėjui, pastarasis būtų nutraukęs lizingo sutartis ir atsiėmęs lizingo sutarčių dalyką, kuris buvo esminis ir pagrindinis Ieškovo veikloje – įranga, be kurios ieškovo veikla būtų sustojusi akimirksniu. Sustabdžius veiklą būtų patirti dar didesni nuostoliai. Atsakovas ne tik perėmė ieškovo įsipareigojimus lizingo davėjui, bet ir padengė UAB „Danske lizingui“ turėtas ieškovo skolas.
Ieškovui nebeišgalėjus mokėti įmokų UAB „Danske lizingas“ už lizinguojamą ir veikloje naudojamą turtą, atsakovui perėmus visus ieškovo įsipareigojimus pagal sudarytas lizingo sutartis, atsakovas pernuomojo lizinguotą turtą ieškovui, suteikdamas jam galimybę naudotis šiuo turtu už gerokai mažesnius įsipareigojimus, nei ieškovas jais naudojosi per lizingo bendrovę, kad tik ieškovas galėtų tęsti veiklą. 2009 m. lapkričio 5 d. atsakovas, perėmęs ieškovo įsipareigojimus iš UAB „Danske lizingo“, Turto nuomos sutartimi išnuomojo ieškovui iš UAB „Danske lizingas“ lizingo pagrindais įsigytą turtą už bendrą 5 930 Lt nuomos mokestį, kai tuo tarpu pats ieškovas tuo metu lizingo bendrovei už šį turtą mokėdavo po 8 652,44 Lt per mėnesį. 2009 m. lapkričio 16 d. raštu atsakovas laidavo už ieškovą draudimo bendrovei UAB „PZU Lietuva“ 295 317 Lt sumai. Atsakovas savo vardu paėmė kreditą iš Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir perskolino šiuos pinigus 127 700 Lt ieškovui, taip užtikrindamas, jog jis turėtų pakankamai apyvartinių lėšų tęsti veiklą.
Ieškovas su atsakovo pagalba ir pasinaudodamas atsakovu, kaip tarpininku, ėmėsi visumos priemonių, kad būtų užtikrintas ieškovo veiklos tęstinumas ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymas, ir kad būtų išvengta bankroto. Toks buvo bendras ne tik ieškovo ir atsakovo interesas, bet ir ieškovo kreditorių interesas, nes ieškovas ir atsakovas buvo saistomi įvairiomis tarpusavio prievolėmis ir įsipareigojimais vienas kitam ir vienas už kitą, ir nuo šitų prievolių įvykdymo priklausė ieškovo veikla ir egzistavimas. Jei ne atsakovo veiksmai, tai ieškovo kreditoriniai reikalavimai ir nuostoliai būtų ženkliai didesni, o ieškovas būtų bankrutavęs dar anksčiau. Ieškovo argumentai, jog atsakovas, sudarant reikalavimo perleidimo sutartis, veikė siekiant ne ieškovo, o išimtinai tik savo interesų patenkinimo ir buvo nesąžiningas, yra nepagrįsti ir atmestini. Ši actio Pauliana sąlyga numato tai, kad kreditorius gali sandorį ginčyti tik tiek ir tik tokioje apimtyje, kiek reikalinga jo reikalavimams patenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika numato, jog „actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti“. Ieškovas ieškiniu ginčija ir reikalauja iš atsakovo priteisti ir tą dalį, kurią pats ieškovas iš atsakovo yra gavęs pagal minėtus sandorius – 144 382,88 Lt. To ieškovas neginčija ir pripažįsta.
Ieškovas savo ieškiniu taip pat prašo pripažinti negaliojančiais 3 šalių sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovas iš ieškovo įsigijo kilnojamo turto už 88 948,25 Lt. Atitinkamai visoje šioje sumoje tarp ieškovo ir atsakovo buvo atliktas tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas. Ieškovas teigia, kad atsakovas ir šioje situacijoje elgėsi nesąžiningai prieš kitus kreditorius, nes būdamas ieškovo dalyviu, nupirkęs iš ieškovo jo kilnojamą turtą, pasinaudojo galimybe pirmiau prieš kitus kreditorius padengti ieškovo įsiskolinimą jam. Ieškovo argumentai yra visiškai neteisėti ir nepagrįsti, kadangi ieškovas neįrodė visų aukščiau minėtų actio Pauliana sąlygų visumos. Iki bankroto bylos iškėlimo įskaitymas nėra draudžiamas. Tą patvirtina tiek Įmonių bankroto įstatymas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Jokių išimčių iš šios normos įstatymas nenumato. Draudimas vykdyti finansines prievoles yra taikomas ir įskaitymui, kadangi įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad „įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešini reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir Įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. kai perleidžiamas tiesiogiai Įmonės veikloje nenaudojamas ir taip pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.“
Šioje byloje ginčijamų pirkimo-pardavimo sandorių pripažinti negaliojančiais nėra visiškai jokio teisinio pagrindo, kadangi ieškovas neįrodė, kad pardavus šį turtą pablogėjo ieškovo finansinė padėtis arba kad jo nepardavus, iš šio turto būtų buvę galima tenkinti kitų kreditorių reikalavimus. Nenustačius šios aplinkybės actio Pauliana taikymas negalimas. Ieškovas neginčija to, kad jis savo kilnojamą turtą pardavė už per mažą kainą, ar kad ji neatitinka tokio turto rinkos kainos. Tai, kad ieškovas, pripažinus šiuos pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais, prašo taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu toje pačioje 88 948,25 Lt sumoje, tik patvirtina, kad ieškovas mano, jog tokia pirkimo-pardavimo sandorių kaina atitiko atsakovui parduoto kilnojamo turto rinkos kainą. Ieškovas nenurodė jokių kitų kreditorių, kurie būtų norėję pirkti turtą ir atlikti tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą.
Ieškovas neįrodė, jog kokiu kitu būdu šiais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės. Pardavus turtą ieškovas veiklos nenutraukė ir toliau ją vykdė. Šių sandorių pagrindu atlikus tarpusavio įsiskolinimų įskaitymą, buvo sumažinti ieškovo finansiniai įsipareigojimai, todėl jie ieškovui buvo naudingi. Ieškovas neįrodė, kad atsakovui parduotas kilnojamas turtas buvo esminis jo vykdomai veiklai ar kad sukurdavo jam pajamų bei kad juos pardavus atsakovui ieškovo veikla buvo sutrikdyta ir jis dėl to negavo pajamų. Ieškovas savo ieškinyje nepateikia visiškai jokių argumentų, kodėl šie ginčijami pirkimo-pardavimo sandoriai ir jų pagrindu atliktas įskaitymas pažeidė kitų ieškovo kreditorių teises ir galėtų būti pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
Įskaitymas pagal CK 6.131 str. 1 d. gali būti atliktas ir vienašališkai, todėl nuo to, ar atsakovas buvo ieškovo dalyvis ar nebuvo, niekaip nepriklausė. Ieškovo argumentas, kad atsakovas pasinaudojo galimybe įskaityti tarpusavio įsiskolinimus, nes buvo ieškovo dalyvis (akcininkas), taip pat yra nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1. kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2. ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3. nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas; 4. skolininkas neprivalo sudaryti ginčijamo sandorio; 5. skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 6. trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7. kreditoriaus reikalavimas nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Jei nėra bent vienos iš šių sąlygų, actio Pauliana ieškinys negali būti tenkinamas.
Visų pirma, ieškovas nurodo, kad ginčijami Reikalavimo teisės perleidimo sandoriai yra neatlygintini. Sandoris yra neatlygintinas tuomet, kai viena jo šalių iš kitos gauna ką nors neatlygintinai, t. y. kai yra gaunama kažkokios neatlygintinos naudos. Priešingai nei teigia ieškovas, iš visų aplinkybių matyti, jog reikalavimo perleidimo sandoriai ir su jais neatsiejamai susiję sandoriai buvo atlygintiniai. Laikotarpyje nuo 2009 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 12 d. šalys sudarė 9 Reikalavimo perleidimo sutartis (15-32 b. l., 1 t.). Teismui pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2011 m. birželio 3 d. Specialisto išvada Nr.5-4/57 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „RG aliuminis“ (2-18 b. l., 2 t.). Joje nenuginčijamai patvirtinta, kad per UAB „Bodesa“ atsiskaitomąją sąskaitą ieškovui UAB „RG aliuminis“ pervedė 709387,83 Lt. Šios sumos atsakovo buvo gautos pagal ginčijamas Reikalavimo perleidimo sutartis, o po to ieškovo direktoriaus J. B. nurodymu atsakovas pervedinėjo jas būtent ieškovo reikmėms. Kaip nustatyta Specialisto išvadoje, su UAB „RG aliuminis“ su kitais kreditoriais buvo atsiskaityta 276528,76 Lt, 261726,19 Lt buvo pervesta atsakovui, o 144382,88 Lt buvo grąžinta pačiam ieškovui. Tokiu atveju teismas sprendžia, kad gautos sumos buvo panaudotos ieškovo įsiskolinimams padengti. Tai reiškia, kad iš esmės ieškovas atsiėmė iš savo debitorių skolas, kurias panaudojo savo reikmėms. Specialisto išvadoje nustatyta, kad 2009 m. sausio 1 d. atsakovas buvo stambiausias ieškovo kreditorius, 2009 m. lapkričio 5 d. jo kreditorinis reikalavimas sudarė 70661,29 Lt (11 b. l., 2 t.). Esant tokioms aplinkybėms, visa atsakovui perleista reikalavimų suma grįžo ieškovui pinigais ir kreditorinių reikalavimų sumažėjimu, t.y. ieškovo įsiskolinimų dengimu, o ne gauta neatlygintinai. Teismas sprendžia, kad pats iš debitorių atgautų lėšų grąžinimas ieškovui savaime negali pažeisti kreditorių interesų, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad buvęs UAB „RG aliuminis“ vadovas ne savo valia raštu darė pavedimus išmokėti lėšas konkretiems kreditoriams. Pats faktas, kad lėšos buvo mokamos, galimai pažeidžiant mokėjimo eilę, gali būti vertinamas įmonės vadovo neteisėtais veiksmais, pažeidžiančiais kreditorių interesus, tačiau tokių aplinkybių aiškinimasis yra atskiro ieškinio reikalas. Kaip jau nustatyta, atsakovas ieškovui pervedė 709387,83 Lt sumą. 2009-08-17 ieškovo įsiskolinimai kreditoriams sudarė 710516,04 Lt, tai patvirtina pats ieškovas (3 b. l., 3 t.). Tai reiškia, kad atsakovas iš esmės išreikalavo iš ieškovo debitorių praktiškai tokią pat skolos sumą. Už išieškotų skolų panaudojimą buvo atsakingas pinigus gavęs ieškovas, todėl šiuoju atveju atsakovo kaltės teismas nenustatė.
Sprendžiant klausimą dėl ieškovui priklausiusio turto perleidimo teisėtumo, teismas visų pirma įvertina tai, kad ieškovas pardavė atsakovui visą įmonei priklausantį turtą už 88948,25 Lt, pinigų nemokant ir atliekant tarpusavio užskaitas tik atsakovui, apeinant kitus kreditorius (33-38 b. l., 1 t.). Kaip matyti iš Specialisto išvados (9 b. l., 2 t.), turtas buvo parduotas už likutinę vertę. Pats atsakovo atstovas cituoja teismų praktiką, kurioje nurodyta, kad kreditorių interesas atgauti skolas už parduotą įmonės turtą ginamas tik parduodant jį rinkos kaina. Jokių duomenų apie tai, kad ieškovo vadovas bent bandė nustatyti rinkos kainą, teismui nepateikta. Formaliai turto perleidimo sandoriai ir skolų įskaitymas negali būti laikomi neteisėtais veiksmais, kadangi įmonei bankroto byla tuo metu nebuvo iškelta. Tačiau teismas privalo įvertinti jų sudarymo aplinkybes ir išanalizuoti ieškovo reikalavimus CK 6.66 straipsnio pagrindu, jau iškėlus bankroto bylą, kadangi turtas perleistas, likus mažam laikui iki bankroto bylos iškėlimo. Kreditorius ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė 2009-12-21, o turtas buvo perleistas 2009-10-30.
Įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą ir prašo pripažinti negaliojančiais 2009 m. spalio 30 d. pirkimo pardavimo sandorius, sudarytus UAB „RG aliuminis“ ir UAB „Bodesa“. Suformuotoje teismų praktikoje yra nustatyta, kad bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, turi teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius, akcentuodamas du esminius jų požymius –
priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės mokumui. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartimi ieškovei UAB „RG aliuminis“ buvo iškelta bankroto byla (6-7 b. l., 1 t.). Teismui buvo pateiktas ieškovės UAB „RG aliuminis“ 2009 m. gruodžio 31 d. balansas, kuriame įmonės turtas įvertintas už 219708 Lt sumą. Tačiau iš jo analizės matyti, kad ilgalaikio įmonės turto buvo tik už 11619 Lt sumą. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, įmonei priklausantis turtas buvo perleistas atsakovui, o po to tarp šalių buvo sudarytos sutartys dėl jo nuomos. Tai patvirtina teismui pateiktos Turto nuomos sutartys (39-44 b. l., 1 t.). Atsakovo atstovo teiginys, kad nebuvo daugiau kitų kreditorių, norinčių perimti atsakovo įsigytą turtą, yra nepagrįstas, kadangi teismui nepateikta įrodymų, kad jog tas turtas iš viso buvo viešai siūlomas įsigyti, atliekant tarpusavio skolos įskaitymą. Teismas sprendžia, kad ieškovas perleido atsakovui būtinus įrenginius, tuo atimdamas galimybę tęsti gamybą. Nevykdant veiklos, ieškovas tuo pačiu prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Tas faktas, kad ieškovas buvo priversta nuomotis iš atsakovo tą patį turtą, kuris buvo perleistas pastarajam, rodo, jog atsakovo veiksmai šioje situacijoje laikytini nesąžiningais. Tai patvirtina ir atsakovo pateiktas reikalavimas bankroto administratoriui, prašant įtraukti ją į kreditorių sąrašą dėl to, kad ieškovas nesumokėjo turto nuomos mokesčio (89 b. l., 1 t.). Pateikdamas atsiliepimą į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovo direktorius J. B. nurodė, kad 2010-01-08 įmonėje liko tik 4 darbuotojai – direktorius, vyr. finansininkė ir 2 montuotojai. Tai įrodo, kad reali ieškovo veikla buvo sustabdyta, perleidžiant turėtą turtą. Bankroto byloje yra bankrutavusios UAB „RG aliuminis“ administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotinio veiklos ataskaita, kurioje yra užfiksuoti duomenys apie jo perimtą materialų ilgalaikį turtą. Administratorius nurodė, kad dalyvaujant antstolei, jis 2010-05-12 iš buvusio įmonės vadovo J. B. perėmė tokį materialų ilgalaikį turtą: keletą menkaverčių baldų, kompiuterį, monitorių ir reklaminius tentus. Šio turto balansinė vertė sudarė 2473 Lt. Trumpalaikio turto (inventoriaus, medžiagų ir įrankių) perduota už 9635,69 Lt, tačiau tai taip pat menkavertis turtas. Tokiu atveju teismas daro išvadą, kad ieškovas pagal likutinę vertę perleido atsakovui svarbiausią turtą, suteikiantį galimybę tęsti gamybą.
Sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo, teismas pripažįsta, kad bankroto administratorius pagrįstai reikalauja ne grąžinti turtą natūra, o priteisti jo vertę pinigais (CK 6.146 straipsnis). Tokią išvadą teismas daro dėl to, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų apie nusipirkto turto dabartinę būklę. Atsakovas jį valdo beveik 3 metus. Kompiuteriai ir kita programinė įranga moraliai sensta žymiai greičiau. Naudojami darbo įrankiai dėvisi. Tik tokiu atveju, jei atsakovas būtų pateikęs įrodymus, kad įrankiai buvo visai nenaudojami ir teismo sprendimo vykdymo metu yra išlikę, būtų pagrindo taikyti restituciją natūra. Bankroto administratorius gina visų kreditorių interesus, todėl jis negali sutikti, kad naudojimui netinkamas turtas būtų grąžintas bankrutavusiai įmonei bei dar kartą parduodamas dar mažesnėmis kainomis, nei tomis, kuriomis pirko pats atsakovas.
Tenkinant ieškinį iš dalies, teismas išsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Ieškovas kaip bankrutuojanti įmonė yra atleistas nuo žyminio mokesčio, todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai jį privalo sumokėti atsakovas (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju atsakovas valstybei turi sumokėti 2668 Lt žyminio mokesčio. Ieškovas naudojosi advokato pagalba. Viso advokatui buvo sumokėta 3175, 20 Lt (14-17 b. l., 3 t.). Teismas sprendžia, kad ieškovo turėtos atstovavimo išlaidos dalintinos pusiau, pagal patenkintų reikalavimų kiekį. Tokiu atveju iš atsakovo ieškovui priteisiama 1587 Lt atstovavimo išlaidų. Tokiu pat būdu iš atsakovo priteisiama 13,86 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti tarp ieškovo UAB „RG aliuminis“ (įmonės kodas 301741215, adresas – Šiauliai, Pramonės g. 15) ir atsakovo UAB „Bodesa“ (įmonės kodas 145241220, adresas – Šiauliai, J. Basanavičiaus g. 166) 2009 m. spalio 30 d. pirkimo pardavimo sandorius, įformintus pagal PVM sąskaitas faktūras serija ALM Nr. 2009099, serija ALM Nr. 2009100, serija ALM Nr. 2009101, negaliojančiais.
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui bankrutavusiai UAB „RG aliuminis“ (įmonės kodas 301741215, adresas – Šiauliai, Pramonės g. 15) iš atsakovo UAB „Bodesa“ (įmonės kodas 145241220, adresas – Šiauliai, J. Basanavičiaus g. 166) 88948,25 Lt už parduotą kilnojamąjį turtą, lėšas nukreipiant proporcingam atsiskaitymui su bankrutavusios UAB „RG aliuminis“ kreditoriais.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Bodesa“ (įmonės kodas 145241220, adresas – Šiauliai, J. Basanavičiaus g. 166) 2681,86 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti iš atsakovo UAB „Bodesa“ (įmonės kodas 145241220, adresas – Šiauliai, J. Basanavičiaus g. 166) ieškovui UAB „RG aliuminis“ (įmonės kodas 301741215, adresas – Šiauliai, Pramonės g. 15) 1587 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.