Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-06-12 · Administracinė byla Nr. I-3004-463/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-12
Bylos Nr.
I-3004-463/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00957-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
V. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3004-463/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00957-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

V. J. (toliau – pareiškėjas) 2017 m. kovo 22 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 700,00 Eur neturtinę žalą (b. l. 1–5).

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2014 m. kovo 18 d. iki 2014 m. kovo 25 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Paaiškina, kad jam trūko gyvenamojo ploto, nes kameroje buvo laikomi 4 asmenys, o kameros plotas neviršijo 7,8 kv. m. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kameroje nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes tualetu turėjo naudotis, stebint kitiems nuteistiesiems ir netgi pareigūnams. Nurodo, kad kameroje nebuvo karšto vandens, o dušu buvo galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę. Paaiškina, kad kameroje buvo blogas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, todėl pareiškėjas, saugodamas savo regėjimą, negalėjo domėtis savo bylos medžiaga, rašyti laiškų, skaityti knygų, domėtis literatūra.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–24). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pasak Lukiškių TI-K, teisės aktai nenumato, jog turi būti įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K tokių atitvėrimų ir negalėtų būti, nes pareigūnai tokiu atveju negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Nurodo, kad pagal higienos normų reikalavimus, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Karšto vandens tiekimo reikalavimas teisės aktuose nėra įtvirtintas. Lukiškių TI-K sudaryta galimybė nuteistiesiems praustis duše vieną kartą per savaitę taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas atitinka jam nustatytas apšvietimo normas. Pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Prašo priteisti iš pareiškėjo 1,32 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų teismui parengimą.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 8), Lukiškių TI-K atsiliepime tam neprieštaravo (b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia (be kita ko) minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,79 kv. m, išskyrus pirmąją atvykimo dieną, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m (b. l. 15). 1 dieną ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 7,79 kv. m ploto kameroje kartu su dar 2 asmenimis, o dar 4 dienas minėto ploto kameroje pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 3 asmenimis. Kameroje esantis sanitarinis mazgas užėmė 0,56 kv. m plotą (b. l. 19). Taigi, 5 paras pareiškėjui teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei 3,6 kv. m. Šią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (2016 m. spalio 20 d. sprendimas (duomenys neskelbtini) prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Kitomis dienomis Lukiškių TI-K laikėsi reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto suteikimo. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K, CK 6.271 straipsnio prasme, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, t. y. ši patalpa buvo matoma kitų asmenų, todėl pareiškėjas jautė nepatogumą, naudojantis tualetu.

Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės). Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nesant tokių galimybių, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad kamerose sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nėra techninių galimybių. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad tualetas negali būti atskirtas nuo kameros duryse esančio stebėjimo langelio, nes priešingu atveju nebūtų galima vykdyti nuolatinės asmenų kontrolės. Kita vertus, iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 10 d. pranešimo matyti, kad kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos vis dėlto yra įrengtos atskirose kabinose su durimis (b. l. 33). Tai, kad Lukiškių TI-K neginčija aplinkybės, jog pareiškėją, naudojantis tualetu, turėjo galimybę matyti pareigūnai pro duryse įrengtą stebėjimo langelį, patvirtina, kad sanitarinis mazgas sienele buvo atitvertas ne nuo likusio kameros plotos, o tik iš dalies. Teismas pažymi, kad tualetu besinaudojančio asmens stebėjimas žemina to asmens orumą, yra visuomeniškai nepriimtinas. Teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį (savaitę) nebuvo užtikrintas pareiškėjo minimalus privatumas.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas.

Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas – svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, todėl ginčo laikotarpiu kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo tikrinimai nebuvo atlikti. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Pareiškėjui nesiskundus dėl apšvietimo, įrodymų apie ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 313 (kurioje buvo pareiškėjas) buvusias apšvietos sąlygas, Lukiškių TI-K pateikti negali. Minėtoje kameroje atitiktis higienos normų reikalavimams (taip pat ir dėl apšvietimo) buvo tikrinta 2014 m. gegužės 13 d. (po 1,5 mėn. nuo pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K). Vilniaus visuomenės sveikatos centras minėtoje kameroje atliko apšvietos matavimus ir pažeidimų nenustatė (b. l. 44). Su apšvietimu susijusių reikalavimų pažeidimų minėtoje kameroje nebuvo nustatyta ir 2014 m. birželio 2 d. atlikto tikrinimo metu (b. l. 45). Atsižvelgiant į visa tai, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens.

HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad kamerose esančiose sanitarinio mazgo patalpose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nesant imperatyvaus reikalavimo kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemą, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam neužteko po dušu nusiprausti tik vieną kartą per savaitę (kaip minėta, ginčo laikotarpio trukmė šiuo atveju ir yra savaitė). HN 76:2015 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K užtikrinus šį minimalų reikalavimą, teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai dėl minimalaus privatumo, naudojantis tualetu, neužtikrinimo ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos kompensavimo pareiškėjui klausimą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009). LVAT taip pat yra nurodęs, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Darytina išvada, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos kompensavimą.

Kaip minėta, pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 700,00 Eur. Šio pareiškėjo reiškiamo prašymo prasme teismas pastebi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo, teismas pažymi, kad buvo nustatyti keli pažeidimai, t. y. 5 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 7 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo minimalus privatumas, naudojantis tualetu. Vertindamas šių pažeidimų pasekmes, teismas pastebi, kad byloje nėra duomenų, jog dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena. Vis dėlto, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti kompensuota pinigais.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati suma yra 100,00 Eur. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad asmens dvasinių kančių pinigais išmatuoti neįmanoma, todėl neturtinės žalos nustatymas pinigų suma visada yra tik tam tikros kompensacijos už patirtas kančias suteikimas, t. y. santykinio atlygio už skriaudą nustatymas.

Lukiškių TI-K, kaip minėta, prašė teismo iš pareiškėjo priteisti 1,32 Eur bylinėjimosi išlaidų (už dokumentų kopijų teismui darymą). Teismas, konstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, tenkino pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos kompensavimo, todėl laikytina, kad sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai. Be to, Lukiškių TI-K remiasi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – Tvarka). Minėtos Tvarkos 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ji reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme. LVAT administracinėje byloje Nr. A1827-858/2015 yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (1,32 Eur) priteisimo iš pareiškėjo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Malijauskienė