Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir Alytaus skyrius) 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (7.4) DV_S-10813 „Dėl pirmosios savarankiškai dirbančio asmens veiklos“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas), 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2019 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (9.8) I-4400 „Dėl pirmosios savarankiškai dirbančio asmens veiklos ir priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų panaikinimo“ (toliau – ir Valdybos sprendimas), 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių panaikinti 1629,82 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 474,71 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1–8) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog, priimant skundžiamus sprendimus, buvo netinkamai taikytos ir aiškintos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies nuostatos, todėl priimti neteisėti ir nepagrįsti sprendimai.

Tvirtino, jog pareiškėjas atitiko Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas dėl socialinio draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo, nes, pagal minėtą nuostatą, pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Pažymėjo, jog 2018 m. sausio 17 d. pareiškėjui įsiregistravus draudėju, vykdančiu individualią veiklą, po 2018 m. sausio 1 d. jis pirmą kartą tapo savarankiškai dirbančiu asmeniu, dėl to jo pirmos individualios veiklos pradžia, skirtingai, nei vertino atsakovas, laikytina 2018 m. sausio 17 d. Pareiškėjui po 2000 m. birželio 30 d. (buvimo registruotu draudėju, dirbančiu pagal patentą, pabaigos) 2018 m. sausio 17 d. įsiregistravus draudėju, vykdančiu individualią veiklą, jis per daugiau kaip 10 metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu, nes juo tapo po 2018 m. sausio 1 d., todėl atitiko abi Įstatyme numatytas sąlygas dėl lengvatos taikymo.

Pareiškėjas teigė, jog VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta socialinio draudimo įmokų nemokėjimo lengvata negali lygiateisiškai pasinaudoti visi savarankiškai dirbantieji, taip yra pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės principas, o Alytaus skyrius, taikydamas minėtą įstatymo normą, turėjo vadovautis ne tik pažodiniu įstatymo nuostatos vertinimu, bet atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą asmenų lygybės principą. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 22–23) nurodė, jog Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Alytaus skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi imperatyviai VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią pareiškėjas neatitiko sąlygų dėl lengvatos taikymo socialinio draudimo įmokų nemokėjimui, nes jo individuali veikla po 2018 m. sausio 1 d. buvo įregistruota jau antrą kartą, po šios datos per ne mažesnį kaip 10 metų laikotarpį pareiškėjas nebuvo savarankiškai dirbančiu asmeniu, todėl jam lengvata pagrįstai nebuvo taikoma. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kyla dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (7.4) DV_S-10813 „Dėl pirmosios savarankiškai dirbančio asmens veiklos“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (9.8) I-4400 „Dėl pirmosios savarankiškai dirbančio asmens veiklos ir priskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo panaikinti 1629,82 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 474,71 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog 2019 m. gegužės 10 d. Alytaus skyriuje buvo gautas pareiškėjo skundas dėl individualios veiklos įmokų perskaičiavimo, pritaikant lengvatą, numatytą VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (b. l. 10). Alytaus skyrius Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 11), nurodydamas, jog pareiškėjas neatitinka VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų sąlygų dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo. Pareiškėjas, pasinaudojęs ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, Sprendimą apskundė Fondo valdybai, kuri Valdybos sprendimu jo skundo netenkino.

Administracinėje byloje esminis ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos taikymo.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje numatytos pajamos ir atvejai, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos. Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta (aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), jog individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai, ūkinių bendrijų tikrieji nariai, ūkininkai bei jų partneriai ir asmenys, vykdantys individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios socialinio draudimo įmokų gali nemokėti. Pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu. Šios dalies nuostata taikoma ir asmenims, kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte apibrėžta, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas iki 2018 m. sausio 1 d. vykdė individualią veiklą, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 3 d. iki 2000 m. birželio 30 d. buvo registruotas draudėju Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriuje, kaip asmuo, dirbantis pagal patentą (draudėjo kodas 460620). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriuje draudėju, vykdančiu individualią veiklą, pareiškėjas buvo įregistruotas nuo 2018 m. sausio 17 d. (draudėjo kodas 3138271).

Teismas iš esmės sutinka su atsakovo išdėstyta VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos samprata ir taikymu. Pažymėtina, jog ši norma įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 2, 3, 8, 10, 11, 12, 13, 19, 25, 35 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pagrindu. Įstatyme apibrėžiant pirmosios veiklos pradžią buvo nurodyta, jog pirmosios veiklos pradžia laikoma diena, kurią po 2018 m. sausio 1 d. asmuo pirmą kartą tampa savarankiškai dirbančiu asmeniu, 2018 m. sausio 1 d. datą siejant su šios lengvatos taikymo pradžia, o ne su pirmos individualios veiklos pradžios data. Tokį teisės normos aiškinimą iš esmės pagrindžia Pakeitimo įstatymo Aiškinamojo rašto nuostatos, kuriose įstatymo leidėjo nurodyta, kad minėtais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimais siūloma įtvirtinti socialinio draudimo įmokų „atostogas“, nustatant vienerių metų socialinio draudimo įmokų „atostogas“ savarankišką veiklą pradedantiems asmenims (sumokant įmokas nuo minimalaus mėnesinio atlyginimo iš valstybės biudžeto skiriamų asignavimų), nenurodant konkrečios datos (Aiškinamojo rašto 4 dalies 1 punktas).

Taigi akivaizdu, jog įstatymo leidėjas, apibrėždamas pirmosios veiklos pradžią tam tikra data (2018 m. sausio 1 d.), įtvirtino teisę asmenims pasinaudoti lengvata po 2018 m. sausio 1 d., jeigu jie pirmą kartą užsiima individualia veikla (pradeda savarankišką veiklą), kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme arba kurie po 2018 m. sausio 1 d. per ne mažesnį kaip dešimties metų laikotarpį nebuvo savarankiškai dirbančiais asmenimis. Konkrečiu atveju po 2018 m. sausio 1 d. (po normos taikymo pradžios) pareiškėjas savarankiškai dirbančiu asmeniu tapo nebe pirmą, o antrą kartą, taip pat pareiškėjas neatitiko ir minėtoje normoje nurodytos kitos sąlygos, todėl atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl socialinių draudimo įmokų nemokėjimo lengvatos taikymo VSD įstatymo 11 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo skundžiamų sprendimų panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.