Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 80, 86, 87 straipsniais, vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. lV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 65 punktu. Teismas pažymėjo, jog esminiai pabėgėlio sąvokos elementai yra susiję su persekiojimu, kurį šiuo atveju R. F. mano esant dėl religinių įsitikinimų, t. y. dėl priklausymo (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgęs į visus byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus ir pasirėmęs Prieglobsčio reikalų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. išvada Nr. (15/6-7)13PR-28(RN), kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prieglobsčio suteikimo pasakojimas yra per daug abstraktus, atsietas nuo paties pareiškėjo asmens, o kaip išvykimo iš kilmės šalies priežastis akcentuotos bendro pobūdžio aplinkybės - (duomenys neskelbtini) nesutarimas su (duomenys neskelbtini), tačiau kiek toks nesutarimas konkrečiai liečia pareiškėjo persekiojimą dėl priklausymo būtent (duomenys neskelbtini) - aiškiai nenurodė. Tai, jog jis buvo (duomenys neskelbtini) sužalotas - nepagrindžia persekiojimo realumo, nes, anot paties pareiškėjo, tai įvyko prieš du metus, kas leidžia manyti, jog iš kilmės šalies išvykta ne dėl baimės būti persekiojamam dėl religijos. Jokių kitų aplinkybių bei įrodymų, patvirtinančių akivaizdų jo ar jo šeimos narių persekiojimą, pareiškėjas nenurodė ir neteikė, duomenų, kad yra ieškomas kokių nors valdžios institucijų dėl sąsajos su (duomenys neskelbtini), byloje nėra, todėl teismas nurodė, jog pareiškėjo sužalojimą galima būtų vertinti tik kaip vienkartinį bei vietinį smurto aktą. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme vartojama sąvoka ,,visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, jog prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, kad prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, su prašytoju tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas. Teismas konstatavo, kad tokių duomenų byloje nėra, todėl atvykimo į Lietuvą priežastys nevertinamos kaip priežastys, galinčios būti tinkamomis prieglobsčio suteikimo sąlygomis. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas surinko pakankamos informacijos atitinkamam sprendimui priimti bei išpildytos visos Tvarkos aprašo 66 punkte numatytos asmens, nagrinėjančio prieglobsčio prašymą, pareigos tyrime, todėl naikinti skundžiamą sprendimą skundo motyvais pagrindų nėra.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. kovo 6 d. sprendimu „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. F. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui R. F. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nes prieglobsčio prašytojas savo pasakojime pateikė prieštaringus faktus, o tai kelia pagrįstų abejonių jo papasakotos istorijos tikrumu, taip pat prieglobsčio prašytojo prašymas nėra nuoseklus.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti <...>“. Ši teisės norma iš esmės yra identiška Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunkčio antroje sakinio dalyje išdėstytai taisyklei. Abiejų teisės normų interpretavimas leidžia teigti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Visais atvejais persekiojimo baimė turi būti pagrįsta bent viena Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodyta priežastimi. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetinė prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pilietinis karas, vidaus ar visuotinai ginkluoti konfliktai ir su tuo susiję pavojai dar nėra savaime pakankamas pagrindas pabėgėlio statusui suteikti (Europos Sąjungos 1996 m. kovo 4 d. Bendroji pozicija nustatyta remiantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu dėl sąvokos „pabėgėlis“ apibrėžimo pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnį suderinto taikymo).

Kreipdamasis dėl prieglobsčio suteikimo R. F. apeliavo į jo persekiojimą dėl tautybės, t.y. priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei, bet tokia argumentacija nėra pagrįsta. Nekyla ginčo, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), tačiau nėra jokio pagrindo teigti, kad tokia priklausomybė sąlygoja jo galimą persekiojimą grįžus į (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš administracinėje byloje pateiktų faktinių duomenų, liečiančių žmogaus teisių situaciją (duomenys neskelbtini), nėra gauta jokios informacijos, kad su grįžusiais (duomenys neskelbtini) būtų blogai elgiamasi jų kilmės šalyje. Pagal Vokietijos pateiktus duomenis, (duomenys neskelbtini), kuriems nesuteiktas prieglobstis, nepatiria neigiamų pasekmių dėl to, kad kitoje šalyje buvo pateikę prašymą suteikti prieglobstį.

Didžiosios Britanijos darbo gairėse, skirtose darbuotojams, nagrinėjantiems (duomenys neskelbtini) piliečių prieglobsčio bylas, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai gali savanoriškai grįžti į bet kurį (duomenys neskelbtini) regioną bet kuriuo metu pagal Savanoriškos pagalbos grįžimo ir reintegracijos programą vykdomą Tarptautinės migracijos organizacijos. Taigi administracinėje byloje nėra surinkta pakankamai įtikinamų įrodymų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjui grįžus į jo kilmės šalį jis gali būti persekiojamas vien tik dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei.

Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos;

3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams“.

Šios nuostatos suponuoja išvadą, jog prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1-3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Taigi turi būti nustatyti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų teigti esant pagrindo imtis priemonių prieglobsčio prašytojo apsaugai.

Pareiškėjo paaiškinimas yra viena iš leistinų įrodinėjimo priemonių. Jo metu pateikti duomenys, negalintys būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, paprastai vertinami prieglobsčio prašytojo naudai. Bet aptariamo įrodymo priimtinumas paneigiamas, jei prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 str.).

Administracinėje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, jog pareiškėjas, aiškindamas išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, nebuvo nuoširdus ir atviras. Nurodydamas buvęs priverstas išvykti dėl persekiojimo už priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei nebuvo pakankamai nuoseklus. Pateikti paaiškinimai abstraktūs, prieštaringi, o tai kliūtis nustatyti santykinę materialią tiesą bei pagrindas nepriimti šio įrodymo (pareiškėjo paaiškinimo) pagrįsti baimei dėl negatyvių pasekmių, nurodytų įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ((duomenys neskelbtini) piliečio R. F. byla užvesta Migracijos departamento).

Kitų faktinių duomenų, patvirtinančių apelianto išvykimo iš šalies aplinkybes, nesurinkta ir negauta, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas kilmės šalį paliko dėl kitų asmenų veikos nukreiptos prieš jį ar jo šeimos narius.

Dėl išdėstytų priežasčių, apeliacinis instancijos teismo teisėjų kolegija tvirtina, kad pagal administracinėje byloje surinktus ir teismui pateiktus įrodymus, (duomenys neskelbtini) pareiškėjo R. F. atžvilgiu – saugi kilmės valstybė (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1-2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. F. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.