Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-19 · Byla Nr. ATP-344-312/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-19
Bylos Nr.
ATP-344-312/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-10937-2013-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-344/2014Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-10937-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 45.4.4.; 45.4.5.; 7.9.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTI S2014 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarimo, kuriuo už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 127 str. 2 d. jam skirta 110,00 Lt (vieno šimto dešimties litų) bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. – 3100,00 Lt (trijų tūkstančių vieno šimto litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., paskirtos administracines nuobaudos subendrintos, ir M. K. skirta galutinė nuobauda – 3100,00 Lt (trijų tūkstančių vieno šimto litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 17 d., apie 9:07 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz 1820“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus, važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino ar tai daryti saugu, atsitrenkė į pakeliamus vartus ir juos sugadino. Tokio būdu, pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 9 p., 106 p. reikalavimus. Be to, jis pasitraukė iš šio eismo įvykio vietos, neįvykdęs KET 232 p. reikalavimų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu M. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo nepilnai ir nevisapusiškai, neištyrė visų byloje surinktų rašytinių įrodymų, jų teisiškai nevertino ir padarė klaidingas išvadas. Teismo posėdžių metu buvo peržiūrėti video įrašai ir nuotraukos, iš kurių teismas vėliau padarė nepagrįstą išvadą, kad apelianto vairuojamas automobilis „Mercedes Benz 1820“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kliudė pakeltų vartų apatinę dalį ir juos sužalojo. Išklausius proceso dalyvių paaiškinimus, peržiūrėjus video įrašus bei pateiktas nuotraukas, ši aplinkybė buvo neaiški ir neįtikinanti, kad buvo tikslinga atlikti papildomą autoįvykio tyrimą - eksperimentą, atkuriant galimo įvykio situaciją pagal tuos pačius įrašus bei nuotraukas. 2014 m. sausio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus specialisto tarnybiniu pranešimu teismui pranešta, kad atlikus eksperimentą, nustatyta, jog apelianto vairuojamas automobilis „Mercedes Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, kai pakrovimo - iškrovimo strėlė nuleista, gali įvažiuoti į sandėlį pro pakeliamus vartus, jų nekliudydamas. Ši išvada iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo asmens UAB „A. I.“ atstovo ir darbuotojų-liudytojų R. R., M. K., R. P. bei L. D. parodymams ir paneigia nukentėjusiojo asmens UAB „A. I.“ pateiktą versiją, kad apelianto vairuojamas automobilis sužalojo pakeliamus įmonės vartus ir padarė 3813,00 Lt turtinę žalą. Iš to seka, kad, tariamai nukentėjęs asmuo galėjo net sąmoningai ir tyčia suklaidinti kelių policijos pareigūnus, kurie pagal nukentėjusio asmens atstovų pateiktą klaidingą versiją apeliantui surašė administracinių teisės pažeidimų protokolą.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamame teismo nutarime policijos pareigūno A. G. tarnybinis pranešimas, kaip įrodymas, yra paminėtas, tačiau jis liko neištirtas, teisiškai neįvertintas, nes neaptarti ir nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo asmens, liudytojų parodymų ir minėta išvada nustatytų aplinkybių. Teismas minimą policijos pareigūno išvadą interpretavo ne taip, kaip yra surašyta ir nedavė jokio paaiškinimo. Išvadoje teigiama, kad apelianto vairuojamas automobilis gali atbulas įvažiuoti pro vartus jų nekliudydamas, o sprendime, kažkodėl, pasisakoma, kad ši išvada, patvirtina jau padarytas išvadas. Teismas remiasi liudytojo R. P. padaryta išvada, tačiau tik teismas gali daryti išvadas, o ne liudytojas. Iš gamyklos dirbančiųjų kalbų nurodo supratęs, kad vartus apgadino patys įmonės darbuotojai. Įmonės administracijai nenustačius konkrečių turtinę žalą padariusių asmenų, buvo apkaltintas svetimos įmonės vairuotojas, pasitelkiant tuos pačius, aiškiai suinteresuotus išvengti žalos atlyginimo prievolės įmonės darbuotojus. Įmonės atstovė - liudytoja R. R. buvo įsipareigojusi teismui pateikti vaizdo įrašą nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d, tačiau į sekantį teismo posėdį tokio įrašo nebepateikė, motyvuodama tuo, kad įrašas duomenų bazėje neišliko. Tačiau teismas nesigilino, kodėl po tariamo įvykio, kitų dienų įrašų nebeliko. Toks įmonės atstovų elgesys vertintinas kaip sąmoningas vengimas pateikti teismui įrašus, iš kurių galima matyti arba bent įtarti kitus asmenis, padariusius vartų sužalojimą.

Nukentėjusiosios atstovės R. R. teigimu, UAB „A. I.“ kreipėsi į draudimo kompaniją AB „Lietuvos draudimas“, kuri įmonei padarytą žalą 3813,00 Lt jau yra atlyginusi. Žinant, kad draudimo specialistai tokius sužalojimus fotografuoja ir net filmuoja, žalos paskaičiavimo byla gali būti patikimas įrodymas, nustatant sužalojimų lokalizaciją vartuose, jų dydį ir gylį, padarymo mechanizmą. Teismas tokių duomenų iš AB „(duomenys neskelbtini)“ nepareikalavo, todėl nesant oficialių nuotraukų originalų, neturėjo teisės vertinti R. R. pateiktų nuotrauką kaip įrodymų ir jas teisiškai vertinti. Mano, kad nukentėjusioji pusė turi pateikti sužalotų vartų segmentus, kad trasologiškai būtų galima ištirti sužalojimų padarymo įrankį ir mechanizmą. Nesant tokių įrodymų ir tyrimų, teismo išvada, kad vartų segmentų sužalojimai padaryti apelianto vairuojamo automobilio pakėlimo mechanizmo strėle, yra tik spėlionė. Be to, draudimo kompanijos veiksmai apžiūrint vartus ir nustatant sužalojimus, neinformavus ir nedalyvaujant kaltajai šaliai, yra vertintini kritiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Nuodugniai išstudijavus 2013 m. rugsėjo 25 d. eismo įvykio schemą, sudarytą dalyvaujant policininkui ir tai pačiai liudytojai R. R., ir palyginus su vizualiai matomu vaizdu matyti, kad schema sudaryta su trūkumais, nes nenurodyta, kur ir ant kokio pagrindo yra pastatyta vaizdo kamera, drebėjusi, nuo tariamo kontakto tarp automobilio ir vartų segmentų. Patekus į gamyklos teritoriją ir savarankiškai apžiūrėjus tariamo įvykio vietą, matyti, kad dviguba vaizdo kamera, esanti išorinėje gamyklos pusėje ir sumontuota ant gelžbetoninės atramos daugiau kaip per 10 metrų nuo vartų - vartų nemato ir negali matyti. Vartai, apie kuriuos šioje byloje eina kalba, yra sumontuoti kaip atskira metalo konstrukcija, todėl, ir esant transporto priemonės kontaktui su aliuminio skardele dengtais vartų segmentais, virpesys vaizdo kamerai persiduoti negali. Pastato siena yra pakankamai didelė ir stipri. Įmonės ceche yra sumontuoti keli galingi tiltiniai kranai, nuo kurių atsitrenkimo į galinius amortizatorius pastato siena tikrai sudreba kartu su vaizdo kamera. Peržiūrint vaizdo įrašus, vaizdo kameros sudrebėjimo momentas galėjo sutapti su tiltinio krano darbu ceche. Teismo samprotavimas, kad vaizdo kamera sudreba kartu su vartų konstrukcija nuo kontakto su automobiliu yra kritikuotinas ir vertintinas kaip samprotavimas, nepatikrintas ir neturintis realaus pagrindo, o pateiktas nukentėjusiosios pusės. Mano, kad grįsti teismo nutarimą samprotavimais ir spėlionėmis, nesant objektyvių ir neginčytinų įrodymų, neteisinga ir neleistina.

Teismas nepagrįstai pasisakė, kad apelianto parodymai yra nenuoseklūs. Slėpti tariamą autoįvykį ir pasišalinti iš įvykio vietos apeliantui nebuvo jokio pagrindo, nes tiek automobilis, tiek visi kroviniai yra apdrausti „KASKO“ draudimu. Nei apeliantas, nei jo darbdavys dėl tokių įvykių jokios žalos neturi. Gamyklos teritorijoje apeliantas teigia išbuvęs gana ilga laiką. Metalo iškrovimas vyko prie pat vartų, kur dirbo gamyklos darbininkai, sargas, sandėlio ir cecho vadovai, važinėjo galingi autokarai, todėl nematyti sulaužytų vartų yra nerealu. Liudytojų parodymais, vartai nefunkcionavo, t. y. nei pakelti, nei nuleisti jų techniškai nebuvo galima. Šioje vietoje niekas negalėjo paaiškinti, kaip ir kodėl gamyklos vartai nebuvo darinėjami, ištisas aštuonias dienas, o buvo uždrausta juos eksploatuoti ir suremontuoti, kai tik buvo aptiktas pažeidimas. Teismas nepaklausė ir netyrė, kada paskutinį kartą iki tariamo įvykio vartai buvo nuleidžiami arba pakeliami. Nuo kada ir kiek laiko iki tariamo įvykio vartai buvo pakelti. Kas ir kada pakėlė vartus įvykio dieną, kokios būklės jie buvo. Kuo pasireiškė vartų „nefunkcionalumas“. Neištyrus šių aplinkybių, teisminis įrodymų tyrimas, apelianto manymu, yra nepilnas, paviršutiniškas ir nevisapusiškas. Mano, kad atliekant pakartotinį tariamo autoįvykio aplinkybių tyrimą, paaiškėtų nukentėjusiosios pusės atstovų siekis gauti draudimo išmokas ir išlikti pareigingiems ir tvarkingiems prieš savo darbdavius. Apelianto, turinčio B, BE, C ir CE vairuotojo kategorijas, kaip šešiasdešimtmečio žmogaus asmenybė, nukentėjusiosios pusės yra pasmerkta bei nuvertinta, kad jis tinkamas tik į bedarbius.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad skunde nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos, interpretuojamos klaidingai bei iškraipytos. M. K. bet kokiu būdu vengia atsakomybės už įvykdytą teisės pažeidimą, nes Vilniaus apylinkės teismo nutarimu jam yra paskirta ženkli nuobauda. Skunde pateikti kaltinimai nukentėjusiai pusei dėl nesąžiningo apkaltinimo, dėl vengimo pateikti teismui medžiagą ir siekio gauti draudimo išmokas yra įžeidžiantys ir neturintys jokio pagrindo bei įrodymų. UAB „A. I.“, kaip nukentėjusioji pusė, neturėjo ir neturi siekių apkaltinti niekuo dėtą asmenį, nes įmonės turtas yra apdraustas ir draudiminio įvykio atveju yra atlyginama žala. Šiuo atveju, įmonei padaryta žala kompensuota draudimo kompanijos dar nė neprasidėjus teismo procesui. Akivaizdu, kad M. K. paskirta nuobauda verčia jį toliau kovoti dėl tariamai nepagrįsto, jam nepalankaus Vilniaus apylinkės teismo nutarimo.

Motyvuojamoji dalis

M. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 257 str., administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 248 str., administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. K. padarė jam inkriminuotus pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. nustato administracinę atsakomybę asmeniui už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Apeliantas savo skunde ginčija patį faktą, kad tai jis apgadino UAB „A. I.“ priklausančio pastato pakeliamus vartus bei pateikia subjektyvų byloje surinktų įrodymų vertinimą. Tačiau visi nurodyti apelianto teiginiai yra neginčijamai paneigti liudytojų parodymais ir administracinio pažeidimo byloje surinkta medžiaga, tame tarpe ir vaizdo įrašu, kuriame aiškiai užfiksuota įvykio eiga. Būtent administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku M. K. vairuojamas automobilis įvažinėjo atbuline eiga pro UAB „A. I.“ priklausančio pastato pakeliamus vartus. Šią aplinkybę pripažįsta ir pats apeliantas, tačiau teigia vartų nekliudęs. Iš policijos pareigūno A. G. 2014 m. sausio 6 d. darytų nuotraukų matyti, kad krovininis automobilis „Mercedes Benz 1820“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) turi pakrovimo-iškrovimo strėlę, kuri yra tarp vairuotojo kabinos ir krovinio gabenimo vietos, be to yra išsikišusi aukščiau už vairuotojo kabinos stogą. Vaizdo įrašas patvirtina, kad būtent tuo metu, kai atbuline eiga įvažiuojant automobiliui, jo pakrovimo-iškrovimo strėlė buvo ties vartų konstrukcija, ši konstrukcija, kartu su pačiu automobilio priekiu ir kamera sudrebėjo (tai akivaizdžiai matyti vaizdo įraše), o automobilis iš karto sustojo. Tai akivaizdžiai patvirtina buvus kontaktą tarp pakrovimo-iškrovimo strėlės ir vartų. Nors M. K. aiškino, jog pats sustabdė automobilį, nes norėjo patraukti plokštes, ši jo gynybinė pozicija pagrįstai atmesta, kaip neįtikinanti. Vaizdo įraše užfiksuota, kad po 6 sekundžių nuo buvusio kontakto, automobilis pavažiavo į priekį ir vėl sustojo. Apeliantas išlipo iš automobilio, visų pirma, pažiūrėjo į viršų, o tada nuėjo į pastato vidų, į vartų dešinę pusę, kur yra vartų pakėlimo mechanizmas, po 9 sekundžių grįžo, sėdo į automobilį ir tęsė važiavimą. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių veiksmų reikėjo, siekiant pakelti apgadintus vartus. Be nurodytos vaizdo medžiagos, pirmosios instancijos teismo išvados patvirtintos byloje esančiose nuotraukose užfiksuotais vartų apgadinimais, iš kurių matyti, kad apatinė vartų sekcija buvo užlenkta į vidų bei sulenkta apytiksliai per vidurį, taigi, būtent tokio pobūdžio apgadinimai atsirastų su vartais kontaktuojant ne visai vairuotojo kabinai ar kokiai nors kitai ištisinei, plačiai konstrukcijai, o aukščiau už vairuotojo kabiną išsikišusiai pakrovimo-iškrovimo strėlei, kokią turi M. K. vairuotas automobilis „Mercedes Benz 1820“. Skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino ir policijos pareigūno A. G. 2014 m. sausio 6 d. tarnybiniame pranešime ir nuotraukose užfiksuotus duomenis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad, nors tarnybiniame pranešime nurodyta, kad krovininis automobilis „Mercedes Benz 1820“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulas, kai pakrovimo-iškrovimo strėlė nuleista, gali įvažiuoti į sandėlį pro pakeltus vartus, esančius pozicijoje, kuri atkurta pagal byloje esančias nuotraukas, tačiau kaip fiksuota aptartame vaizdo įraše, M. K. iš karto po vartų apgadinimo pakėlė vartus ir tik po to pilnai įvažiavo automobiliu į cechą. Būtent tokioje pakeltoje pozicijoje nuotraukose ir buvo užfiksuoti vartai apgadinimų aptikimo dieną. Tai, kad apeliantui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados, nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Be to, kad būtent M. K. vairuotas automobilis apgadino vartus, patvirtina ir kiti įrodymai – liudytojų R. P., M. K., R. R. parodymai, kurie, skirtingai nei apelianto parodymai pirmosios instancijos teisme, buvo nuoseklūs, juos patvirtina kita byloje surinkta medžiaga.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. administracinė atsakomybė inter alia kyla ir vairuotojui, pasitraukusiam iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Šis pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos, paprastai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-7-4/2013, 2AT-29/2013).

Byloje nustatyta, kad M. K. 2013 m. rugsėjo 17 d., apie 9:07 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz 1820“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus, važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino ar tai daryti saugu, atsitrenkė į pakeliamus vartus ir juos sugadino. Vaizdo įrašas patvirtina, kad asmuo atsitrenkimą į pakeliamus vartus pajuto, išlipęs žiūrėjo į viršų, taigi, matė padarytus apgadinimus. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad M. K. suprato, jog sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas svetimas turtas, todėl laikydamasis KET 232 p. reikalavimų, priklausomai nuo to, sutinka ar nesutinka su eismo įvykio aplinkybėmis, turėjo užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba kviesti policiją į eismo įvykio vietą, tačiau to nepadarė ir iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Šios aplinkybės rodo, kad M. K. suvokė sukėlęs eismo įvykį, taip pat, kad išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET taisykles, neteisėtai iš jos pasišalina, t. y. Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą jis padarė, veikdamas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nebuvo surinkta visa nubaustojo kaltę patvirtinanti medžiaga, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai padaryti dėl M. K. kaltės įvykdžius jam inkriminuotus pažeidimus. Likę apeliacinio skundo argumentai, kuriais bandoma sumenkinti surinktų įrodymų įrodomąją vertę, laikytini deklaratyviais ir apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisakys.

Vis dėlto konstatuotina, kad M. K. už padarytus pažeidimus paskirta nuobauda savo griežtumu prasilenkia su teisingumo principo reikalavimais. Lietuvos Respublikos K. T. (toliau tekste – K. T.) baigiamuosiuose aktuose ne kartą konstatavo, kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nagrinėjamojoje administracinėje byloje nustatyta, kad padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra labai šiukštūs, apelianto sukeltas eismo įvykis vyko privačioje teritorijoje, M. K. atliekant savo darbines pareigas, t. y. pristatant krovinį, eismo įvykio metu padaryta tik turtinė žala. Pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos M. K. nesutrukdė policijai išaiškinti eismo įvykio aplinkybes ir jo padarytus KET pažeidimus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pažeidėjas įvykio metu galėjo būti neblaivus. M. K. vairavimo stažas didelis, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nubaustajam teisė vairuoti yra reikalinga siekiant toliau dirbti, o netekus teisės vairuoti, jis taptų bedarbiu. Apeliantui iki pensinio amžiaus yra likę tik dveji metai, taigi, darbo praradimas sukeltų jam itin neigiamas socialines pasekmes, nes sulaukus tokio amžiaus, galimybės įsidarbinti ženkliai sumažėja. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad M. K. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. paskirtas ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra aiškiai per griežta ir neproporcinga nuobauda. Lietuvos Respublikos ATPK 20 str. numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, t. y. paliekant galioti paskirtą pakankamai didelę piniginę baudą. Atsižvelgusi į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, padarinius, nubaustojo asmenybę, spręstina, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą M. K. dėl nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., taikyti ATPK 30¹ str. 1 d. nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. paskirta 3100,00 Lt bauda paliekama galioti, o teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas neskirtinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (Lietuvos Respublikos ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (Lietuvos Respublikos ATPK 257 str.), tačiau netinkamai įvertino visas M. K. charakterizuojančias aplinkybes ir paskyrė teisingumo principo neatitinkančią administracinę nuobaudą - teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutaria:

M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nutarimą pakeisti.

Panaikinti M. K. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. galutinę administracinę nuobaudą M. K. paskirti 3100,00 Lt (trijų tūkstančių vieno šimto litų) dydžio baudą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė