Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo advokato D. F. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria jis nušalintas nuo kaltinamojo V. Š. gynimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-365/2014.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. M., V. Š., G. V. kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 22 straipsnio l dalį 25 straipsnio 2 dalį 292 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį (du epizodai), B. S. kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį 292 straipsnio 2 dalį (du epizodai), 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį, V. P. kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 2 dalį (du epizodai), V. J. kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 25 straipsnio 2 dalį 292 straipsnio 2 dalį. Vilniaus apygardos teisme 2014 m. gruodžio 8 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu prokuroras pareiškė nušalinimą advokatui D. F., kuris nagrinėjamoje byloje gynė kaltinamąjį V. Š..

Skunde nurodoma, kad gynėjo nušalinimą bylą nagrinėjant teisme reglamentuoja BPK 61 straipsnio 1 dalis. Nušalinant gynėją šiuo pagrindu turi būti nustatytos visos advokato nušalinimo sąlygos, t. y. kad jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui ir, kad šio asmens interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Įstatymo numatytų advokato nušalinimo sąlygų baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-365/2014 nėra. Ankščiau teisinė pagalba M. A. M. N. teikta baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-200/2014, kuri jau išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir tai yra ne ta pati byla, kurioje kaltinimai pareikšti V. Š.. Ginamųjų interesai sutampa, vieni kitiems neprieštarauja. Be to, nušalinimas pareikštas pažeidžiant BPK 59 straipsnio 1 dalies nuostatas, jau po to kai 2014 m. lapkričio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pradėtas įrodymų tyrimas.

Skunde pažymima, kad teisiamajame posėdyje, vykusiame 2014 m. lapkričio 27 d., prokurorą, surašiusį byloje kaltinamąjį aktą, pavadavo kitas prokuroras, kuriam nebuvo žinomos su advokato D. F. ginamais asmenimis susijusios aplinkybės. Sužinojęs apie minėto advokato įstojimą į procesą, kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras, jau kitame teismo posėdyje, t. y. 2014 m. gruodžio 8 d., pareiškė jam nušalinimą.

Motyvuojamoji dalis

Advokato D. F. skundas atmetamas.

BPK 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, draudžianti tam pačiam advokatui būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. BPK 61 straipsnio, reglamentuojančio advokato arba advokato padėjėjo nušalinimą, 1 dalis numato, kad advokatas arba advokato padėjėjas neturi teisės dalyvauti procese kaip gynėjas, jeigu jis toje pačioje byloje teikia arba anksčiau teikė teisinę pagalbą asmeniui, kurio interesai prieštarauja teisinės pagalbos prašančio asmens interesams. Kaip matyti, nušalinimo instituto baudžiamajame procese paskirtis – užtikrinti tinkamą, nešališką bei teisingą procesą.

Advokatas skunde teigia, kad V. Š. ir nuteistojo M. A. M. N. parodymai iš esmės sutampa, tačiau šis skundo teiginys nepagrįstas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, baudžiamojoje byloje Nr. 1-149-200/2014 parodymus davęs M. A. M. N. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo neprisipažino, jis, nors ir patvirtino kai kurias inkriminuotas aplinkybes bei faktus, kai kurių veiksmų atlikimą, tačiau jų nevertino kaip nusikalstamų, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neigė tiek organizavęs neteisėtą afganistaniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tiek ir padėjęs padaryti šį nusikaltimą, t. y. neigė bet kokių nusikalstamo pobūdžio veiksmų atlikimą. Teismo nuosprendžiu jis nuteistas už Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 292 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, o jo kaltė, be kitų įrodymų, grindžiama ir V. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotais parodymais. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad būtent M. A. M. N. jam skambino, sakė, kada žmonės bus prie sienos, kiek jų bus, davė nurodymus tuos žmones apgyvendinti, nuvežti į tam tikras vietas, derino apmokėjimo klausimus bei atlygio dydį, vadovavo kitų bendrininkų veiklai, teiravosi apie rezultatą. Ikiteisminio tyrimo metu tarp M. A. M. N. ir V. Š. atlikta akistata, kurios metu V. Š. taip pat pažymėjo, kad M. A. M. N. prašė už piniginį mokestį apgyvendinti nelegalius migrantus, po to skambino, nurodė, kur juos vežti, domėjosi, kur jie yra tam tikru momentu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad V. Š. parodė, jog M. A. M. N. atliko organizatoriaus vaidmenį, tačiau šiuos jo parodymus įvertino kaip nenuoseklius. Nurodytos aplinkybės patvirtina egzistuojančius M.A. M. N. ir V. Š. parodymų prieštaravimus, ką skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo ir žemesnės instancijos teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas numato draudimą ginti kelis asmenis esant bet kokiems dviejų ar daugiau ginamųjų pasirinktų gynybos pozicijų neatitikimams, egzistuojantys prieštaravimai tarp asmenų parodymų neprivalo būti esminiai. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BPK 47 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos BPK 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio ir nenumato jokių išimčių, kurios leistų advokatui ginti priešingus interesus procese turinčius asmenis, todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis nušalinti advokatą nuo kaltinamojo V. Š. gynybos yra pagrįsta ir teisėta.

Advokatas skunde įrodinėja, kad M. A. M. N. ir V. Š. atžvilgiu vykstantys baudžiamieji procesai yra visiškai skirtingi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, dėl galimai M. A. M. N. ir V. Š. padarytų tų pačių nusikalstamų veikų, vyko vienas ikiteisminis tyrimas. Jiems abiems pareikšti analogiški kaltinimai, kad veikdami organizuotoje grupėje kartu su kitais asmenimis, organizavo neteisėtą žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų ir pasikėsino organizuoti žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną dėl savanaudiškų paskatų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vien tai, kad ikiteisminis tyrimas M. A. M. N. atžvilgiu buvo išskirtas minėtam asmeniui pasislėpus nuo teisėsaugos institucijų, nesudaro pagrindo laikyti, jog M. A. M. N. ir kaltinamojo V. Š. atžvilgiu pradėti du skirtingi ir tarpusavyje nesusiję baudžiamieji procesai. Leidus advokatui ginti kaltinamąjį V. Š. procese, kuris vyksta iš esmės dėl tapačių nusikalstamų veikų, būtų pažeisti jo gynybos interesai, o kartu esmingai pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas (Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagrįstas ir motyvuotas advokato, šiuo metu negalinčio ginti kaltinamojo Vilniaus apygardos teisme, nušalinimas, nepažeidžia kaltinamojo V. Š. tesės į gynybą. Advokatas nušalintas pagrįstai, siekiant užtikrinti paties kaltinamojo V. Š. interesus ir teisę į tinkamą gynybą baudžiamajame procese.

BPK 59 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareikšti nušalinimą galima iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai nušalinimą pareiškiantis asmuo nušalinimo pagrindą sužino pradėjus įrodymų tyrimą. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, advokatas D. F. į procesą baudžiamojoje byloje Nr. 1-85-365/2014 įstojo tik 2014 m. lapkričio 27 d., o iki tol rengtų posėdžių ir ikiteisminio tyrimo metu kaltinamąjį V. Š. gynė kitas advokatas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad prokuroras gynėjo nušalinimo pagrindą sužinojo tik 2014 m. gruodžio 8 d. teisiamojo posėdžio metu, dėl to BPK 59 straipsnio reikalavimai nepažeisti.

Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, advokato D. F. skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti advokato D. F. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.