- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- 2A-767-516/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00842-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- A.G.
- Atsakovas
- Z.G.
- Trečiasis asmuo
- G.I.G., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A.G. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės A.G. ieškinį atsakovui Z.G. dėl servituto nustatymo. Tretieji asmenys G.I.G. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė A.G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti servitutą – teisę naudotis atsakovo Z. G. žemės sklypo valda, esančia (duomenys neskelbtini) kaip tarnaujančiu daiktu, nenustatant servituto ribų ( mažiausias servitutas ), siekiant užtikrinti daikto- jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo valdos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)., dėl kurios nustatomas servitutas, kaip viešpataujančio daikto- tinkamą naudojimą Patikslinusi ieškinį ieškovė prašė pagal pateikiamą UAB „Gekama projektai“ projektuojamo servitutinio kelio planą M 1:500, prašė nustatyti atsakovo Z. G. sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)., 33,18 m² ploto servitutą, plane pažymėtu S/30, suteikiantį teisę patekti jai į žemės sklypą, plane pažymėtu Nr. 8680/7:24, pagal pažymėtus taškus: 1, 2, 3, 4, esant tarp jų atstumams: nuo taško 1 iki taško 2 – 4 m, nuo taško 2 iki taško 3 – 7,41 m, nuo taško 3 iki taško 4 – 4,9 m, nuo taško 4 iki taško 1 – 7,47 m.
Ieškovė paaiškino, kad ji įsigijo statinius ir prie jų jau buvo suformuotas žemės sklypas nenumatant patekimo į tą žemės sklypą. Pagal pateiktą namų valdos žemės sklypo planą matyti, kad ieškovė neturi galimybių, nekertant atsakovo žemės sklypo valdos dalies, patekti, privažiuoti į savo žemės sklypo teritoriją, nes bendro naudojimosi paskirties įvažiavimas, t.y. asfaltuotas keliukas atsiremia į atsakovo žemės sklypo valdą ir į ieškovės namą. Iš žemės sklypo išsidėstymo matyti, kad jokio kito patekimo į ieškovės žemės sklypo teritoriją nėra. Iš kitos pusės įvažiavimas nenumatytas ir neįmanomas, nes iš kitos pusės yra kaimynų statiniai. Kad ieškovė galėtų pilnai naudotis savo žemės sklypu, t.y. įvažiuoti su transporto priemone, įvažiuoti su žemės įdirbimo technika, jai yra būtinas privažiavimas, o nekertant atsakovo žemės sklypo ribos to padaryti neįmanoma. Taip pat ieškovės žemės sklype yra kanalizacijos šulinys, todėl jo išvalymui taip pat būtina prie jo privažiuoti. Ieškovės namas kūrenamas malkomis ir tam kad jas atvežti į ieškovės teritoriją būtina kirsti dalį atsakovo žemės sklypo. Pas ieškovę su lengvaisiais automobiliais atvažiuoja giminės, bet įvažiuoti su automobiliu į ieškovei priklausantį sklypą nėra galimybės. Automobilį palikus bendrojo naudojimo įvažiavime, jie trukdo atsakovui naudotis bendru įvažiavimu. Anksčiau nebuvo su atsakovu santykiai konfliktiniai, todėl galimybė patekti į žemės sklypą per atsakovo žemės sklypo dalį buvo galima, tačiau prieš keletą metų tarp šalių santykiai pablogėjo. Ties ta riba, kur prašoma nustatyti servitutą, atsakovas pasodino medelius ir ieškovei patekti į žemės sklypą tapo neįmanoma. Atsakovo padėtis nepasikeistų nustačius servitutą ir nebūtų suvaržytos jo turtinės teisės naudoti žemės sklypo dalį, kuriai prašomas nustatyti servitutas, pagal kitą paskirtį nei ji naudojama dabar, nes ši sklypo dalis yra įvažiavimo į abi valdas asfaltuoto keliuko tąsa.
II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovas savo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo 1995 m., būdamas santuokoje su teismo įtrauktu dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu G.I.G.. Tuo metu galiojusio SŠK 21 str. numatė, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). yra atsakovo Z.G. ir trečiojo asmens G.I.G. nuosavybė. Ieškiniu faktiškai prašoma apriboti disponavimą dalimi žemės sklypo, t.y. nustatyti daiktinę teisę – servitutą, sklypui, kurio savininku taip pat yra G.I.G.. Teismo sprendimas ieškinio patenkinimo atveju tiesiogiai įtakotų G.I.G. kaip atsakovo byloje Z.G. bendraturčio ( bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvio ) turtines teises. Bet jai ieškinys nėra pareikštas. Teismas pažymėjo, kad remiantis LR CPK 111 str. 2 d. 2 p., 135 str. 1 d., dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį turi nurodyti ieškovas, tai reiškia, jog būtent ieškovas turi teisę apsispręsti, kokiam asmeniui kokio pobūdžio materialinius teisinius reikalavimus jis reiškia. Civilinio proceso kodekso normos nenumato teismo teisės savo nuožiūra nuspręsti, kokie asmenys turėtų atsakyti pagal pareikštą ieškinį, remiantis LR CPK 45 str. 1 d., tokį klausimą gali kelti tik bylos šalys ir tik motyvuotas šalių prašymas gali būti pagrindas teismui svarstyti šalių tinkamumo klausimą. Kadangi atsakovas nereiškė prašymo pakeisti byloje atsakovą ar spręsti teismui klausimą dėl G.I.G. įtraukimo dalyvauti atsakovu, tokia aiškiai išreikšta pozicija sudarė prielaidas būtent ieškovei apsispręsti dėl to, ar ji reikš materialaus pobūdžio reikalavimus G.I.G., ar tokių reikalavimų jai nereikš. Ieškovė, nors vėliau ieškinį tikslino, G.I.G., kaip bendrosios jungtinės nuosavybės su atsakovu Z.G., dalyviui, reikalavimų nepareiškė ir, atsižvelgiant į tai, kad ji byloje buvo atstovaujama dviejų teisininku, vienas iš kurių yra advokatas, ieškovės pozicija reikšti reikalavimus tik atsakovui Z.G. vertintina kaip savo procesinių teisių įgyvendinimas būtent ieškovės pasirinkta forma, ir atitinkamai teismas sprendžia bylą būtent pagal tuos reikalavimus, kuriuos ieškinyje suformulavo ieškovė, nes teismui draudžiama peržengti byloje pareikštus reikalavimus, išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai numatyti Civilinio proceso kodekse. Kadangi G.I.G. kaip bendraturčiui tiesiogiai materialaus pobūdžio reikalavimai nėra pareikšti, o ieškiniu siekiama apriboti daikto savininko teisės naudotis daiktu, toks ieškinys negali būti patenkintas.
Be to, teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje servituto nustatymo prielaidų klausimu yra išaiškinta, kad servitutas priverstinai ( teismo sprendimu ) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Ieškovė servitutą prašo nustatyti dėl to, kad ji negali patekti į savo žemės sklypą su žemės įdirbimo technika, jos žemės sklype yra kanalizacijos šulinis ir jo išvalymui taip pat būtina prie jo privažiuoti, malkoms atvežti bei atvykus giminaičiams pastatyti žemės sklype lengvąjį automobilį. Teismas nustatė, jog ieškovė žemės sklypą, su jame esančiu gyvenamuoju namu, (duomenys neskelbtini)., nupirko 1996-09-23 iš S.K.. Tuo metu atsakovo ir ieškovės žemės sklypo ribos jau buvo nustatytos ir iki šiol nekeičiamos. Tarp šalių gyvenamųjų namų yra 52 m² pločio bendro naudojimo įvažiavimas. Taip pat teismas nustatė, kad į ieškovės žemės sklypą galima patekti nuo bendro įvažiavimo tarp ieškovei priklausančio ūkinio pastato 2I1ž, esančio prie gyvenamojo namo ir šalių žemės sklypų ribos, šiuo metu esantį apie 1 m pločio įėjimą. Iš teismui pateikto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto matyti, kad ieškovei priklausantis ūkinis pastatas 2I1ž prie gyvenamojo namo yra registruotas, bet galimai yra perstatytas, nes jis yra 33 cm ilgesnis ir 48 cm platesnis, negu ankstesniuose matavimuose. VĮ „Registrų centras“ fiksuoja, kad jis yra rekonstruotas 2008 m. Taigi teismo teigimu, ieškovė pati padidinusi savo ūkinį pastatą tuo pačiu sumažino galimybę patekti į savo žemės sklypą. Ieškovė savo žemės sklypu naudojasi jau virš 13 metų ir per šį laikotarpį servitutas nebuvo reikalingas. Teismas nurodė, jog iš ieškovės prie ieškinio pateiktų nuotraukų matyti, kad jos žemės sklype nėra vykdoma jokia žemės ūkio veikla, t.y. nėra daržo, žemė yra apaugusi piktžolėmis. Net jeigu ir daryti prielaidą, kad šiame žemės sklype gali būti vykdoma tam tikra žemės ūkio veikla, atsižvelgiant į tai, kad sklypo plotis nesiekia 7 m jame dirbti didesnių gabaritų žemės ūkio technika negali. Šioje vietovėje nedideli, prie namų esantys žemės sklypai, paprastai įdirbami rankiniu būdu, arba pasinaudojus arklio jėgą, arba nedidelių gabaritų technika – motoblokais, o jų pateikimui į ieškovės žemės sklypą esamo įėjimo pakanka. Ieškovė nurodė, kad jai būtina privažiuoti prie jos sklype esančio kanalizacijos šulinio. Iš jau minėto Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus rašto bei kitos bylos medžiagos teismas nustatė, kad ieškovės žemės sklype esanti kanalizacijos išsėmimo duobė nėra registruota, todėl teismas laikė savavališka statyba. Savavališkai pastatytų įrenginių eksploatavimas yra draudžiamas. Be to, iš atsakovo pateiktų duomenų teismas nustatė, kad specialaus transporto, skirto kanalizacijos šulinių išvalymui, žarnų ilgis gali būti nuo kelių iki keliasdešimt metrų, todėl ieškovės žemės sklype įrengtą kanalizacijos išsėmimo duobę galima pasiekti nuo bendro įvažiavimo. Taip pat tam, kad apsirūpinti malkomis galima jas iškrauti bendro naudojimo teritorijoje ir vėliau suvežti į jų saugojimo vietą, ką ieškovė darydavo iki šiol. Šalys turi 52 m² pločio bendro naudojimo įvažiavimą, todėl pas ieškovę atvykus svečiams automobilį galima palikti bendro naudojimo teritorijoje arba priešais šalių gyvenamųjų namų įrengtoje nemokamojoje automobilių stovėjimo aikštelėje, dėl kurios egzistavimo ginčo nėra. Teismo nuomone, jei tarp šalių kyla ginčas dėl naudojimosi bendro naudojimo teritorija, šis ginčas gali būti sprendžiamas kita tvarka, bet ne servituto pagalba. Esant tokioms aplinkybėms teismas ieškovės ieškinį atmetė.
III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė A.G. prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti;
dėl atsakovo sutuoktinės G.I.G. procesinės padėties nurodo, jog jos teisės ir pareigos, nepriklausomai nuo jos procesinės padėties byloje, yra vienodos, nes vadovaujantis CK nuostatomis, preziumuojama, kad sutuoktinių teisės ir pareigos, kylančios iš bendros jungtinės nuosavybės yra lygios;dėl kitų pirmosios instancijos teismo argumentų pažymi, kad teismas akcentuodamas proporcingumo ir civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principą, atsakovo interesus ir teises naudotis savo daiktu, iškėlė aukščiau ieškovės interesų ir teisių, įvardydamas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl servituto nustatymo hipotetiškomis. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė įsigijo namų valdą su žemės sklypu, kuriam nebuvo suprojektuotas tinkamas įvažiavimas ar patekimas į savo sklypą ir kad administracine tvarka šio klausimo iš naujo peržiūrėti nėra galimybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Z.G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 sprendimą palikti nepakeistą.
Teigia, jog ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kokiu tikslu ir kokios, kam priklausančios transporto priemonės turėtų patekti į jos sklypą ir ten būtų statomos, koks konkretus poreikis apsprendžia šią būtinybę, turint omenyje tai, kad visai šalia ieškovės namo, kitoje gatvės pusėje yra įrengta nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Be to, esant reikalui, transporto priemonė galėtų stovėti ir ginčo šalių bendrame įvažiavime. Atsakovo nuomone, ieškovė taip pat neįrodė poreikio savo sklype laikyti ir naudoti stambių gabaritų žemės ūkio įdirbimo technikos. Taip pat byloje nebuvo nustatytas ieškovės poreikis su transporto priemonėmis patekti į žemės sklypą, kad pristatyti malkas, ar eksploatuoti savavališkai įrengtą nuotekų šulinį, kadangi nuo pat šio žemės sklypo įsigijimo ieškovė malkas atsigabendavo iki pat savo namų naudojantis bendru įvažiavimu
Atsakovas pažymi, kad ieškovė, įsigydama nuosavybėn žemės sklypą, matė ir suprato, jog į jį pateks tik per bendrą įvažiavimą, įsigijusi šį sklypą daug metų juo naudojosi, statinius rekonstravo be jokių trikdžių ar kliūčių.
Dėl G.I.G. nurodo, jog pati ieškovė suvokia, kad G.I.G. ir atsakovo teisės ir pareigos žemės sklypo atžvilgiu yra vienodos, šis nekilnojamasis daiktas jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi ieškovė reikalavimą dėl servituto nustatymo turėjo reikšti abiems bendraturčiams. Kadangi atsakovo parinkimas šios kategorijos bylose yra išimtinai ieškovo prerogatyva, ši teisė ieškovei teismo buvo išaiškinta, tai ieškinio pareiškimas tik Z.G. atžvilgiu nulėmė šioje situacijoje vienintelio galimo pagrįsto sprendimo priėmimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
Nuosavybės teisė, kaip civilinio pobūdžio teisė, gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Servituto nustatymas yra įstatymo pagrindu atliekamas civilinės nuosavybės teisės ribojimas. Servituto nustatymo tikslas yra viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo užtikrinimas. Teismas nustatydamas servitutą tarnaujančiajam daiktui, nustato daiktinės teisės suvaržymus, kurie susieti su tarnaujančiam daiktui – žemės sklypui - skirtais įsipareigojimais. Žemės sklypo savininko nuosavybės teisė dėl servituto nustatymo tampa ribota (CK 4.9, 4.111 straipsniai). Į žemės sklypą, kaip tarnaujantįjį svetimą daiktą, teismo sprendimu gali būti nustatomas servitutas, jeigu jo nenustačius nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudoti daikto pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, jog nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas iš proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009).
Tarnaujančiojo daikto apribojimus nusako servituto turinys, kurį reglamentuoja CK 4.112 straipsnis. Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. Nustatant servitutą turi būti orientuojamasi į kuo mažesnius tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimus.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, jos nuomone lemiančias servituto nustatymo poreikį, detaliai išanalizavo tiek faktinę situaciją (ieškovės ir atsakovo žemės sklypų padėtį vienas kito atžvilgiu), tiek argumentus, susijusius su ieškovės poreikiu naudoti jai priklausantį žemės sklypą pagal paskirtį, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog jai priklausantis žemės sklypas, nenustačius servituto atsakovo žemės sklype, pagal paskirtį negali būti naudojamas. Remiantis ieškovei priklausančio žemės sklypo nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 8680/0007-24 (priedas prie bylos) esančiu žemės sklypo planu, praktiškai visas ieškovei priklausančio žemės sklypo plotas (225 kv.m.) nurodytas kaip daržas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė poreikio tokio dydžio daržo apdirbimui pasitelkti didelių gabaritų žemės ūkio techniką, kuri negalėtų patekti į ieškovės žemės sklypą per bendrą ieškovės su atsakovu naudojamą įvažiavimą. Jokių statinių ar kiemo įrenginių, kurių eksploatavimui ar naudojimui pagal paskirtį būtų reikalingas privažiavimas per atsakovo žemės sklypą, nekilnojamojo turto registro duomenų byloje nėra, todėl, netgi jeigu tokie statiniai ar kiemo įrenginiai ieškovės žemės sklype egzistuoja, jie negali būti teisėtu pagrindu reikalauti servituto nustatymo. Ieškovė nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą įgijo 1996-09-23 pirkimo- pardavimo sutarties pagrindu. Aplinkybę, kad atskiro įvažiavimo, išskyrus bendrai naudojamą buvusios savininkės ir atsakovo, į ieškovės perkamą žemės sklypą nėra suprojektuota, ji žinojo arba turėjo žinoti pirkimo- pardavimo sutarties sudarymo metu, tačiau tai nebuvo kliūtimi įsigyti būtent tokį turtą ir nuo pirkimo pardavimo sutarties sudarymo iki ieškinio pareiškimo 2009-10-01 trylika metų jį naudoti pagal paskirtį. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė įsigijo namų valdą su žemės sklypu, kuriam nebuvo suprojektuotas tinkamas įvažiavimas ar patekimas į savo sklypą, savaime negali būti pagrindu panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir nustatyti servitutą. Servitutas, minėta, galėtų būti nustatytas, tačiau šiuo atveju būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad nenustačius servituto, ji negali žemės sklypo naudoti pagal paskirtį (Civilinio proceso kodekso 178 str.), t.y. realiai pagrįsti servituto būtinumą. Teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nagrinėjamu atveju servituto realus poreikis nebuvo įrodytas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su teismo argumentu, jog ieškinys dėl servituto nustatymo turėjo būti pareikštas abiems žemės sklypo, į kurį prašoma nustatyti servitutą, bendraturčiams, t.y. ne tik Z.G., bet ir G.I.G., kadangi servitutu būtų apribota (suvaržyta) jų abiejų bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliaciniame skunde nurodoma, esą G.I.G. teisės ir pareigos, nepriklausomai nuo jos procesinės padėties byloje (ar ji byloje būtų atsakovu, ar suinteresuotu asmeniu), yra vienodos, tačiau šis argumentas nėra pagrįstas: dalyvaujančio byloje asmens procesinę padėtį lemia tai, kokią įtaką teismo sprendimas turės jų materialinėms teisėms: jeigu byloje reiškiamo materialinio teisino reikalavimo patenkinimas tiesiogiai nustato, pakeičia ar panaikina asmens teises ar pareigas, toks asmuo byloje turi būti atsakovu. Trečiuoju asmeniu byloje gali dalyvauti asmuo, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms (Civilinio proceso kodekso 47 str. 1 d), todėl dalyvaujančio byloje asmens procesinės padėties klausimas susijęs ne tik su jo procesinėmis teisėmis, bet ir su materialinėmis teisėmis, kylančiomis teismo sprendimo pagrindu. Pati apeliantė nurodo, jog sutuoktinių teisės ir pareigos, kylančios iš bendros jungtinės nuosavybės yra lygios, taigi, iš esmės yra neginčijama teismo išvada, kad teismo sprendimas tiek atsakovui, tiek trečiajam asmeniui sukeltų tokias pačias, tokios pat apimties pasekmes, o tai reiškia, jog abiejų bendraturčių procesinė padėtis byloje turi būti vienoda; nagrinėjamoje byloje jie abu turėtų dalyvauti kaip atsakovai. Šiuo atveju ginčijamo santykio pobūdis lemia tai, kad teismo sprendimas ieškinio patenkinimo atveju būtų nedalomai susijęs su abiejų bendraturčių teisėmis ir pareigomis, t.y. įstatymais nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas lemia jų privalomą procesinį bendrininkavimą (Civilinio proceso kodekso 43 str. 1 d. 1 p.), todėl ieškovės pozicija reikšti reikalavimą tik vienam iš bendraturčių, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tai nurodė skundžiamame sprendime.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str., iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos, kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą sudaro 14 Lt (b.l. 134).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės A.G. į valstybės biudžetą 14 Lt (keturiolika litų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).