Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo R. C. (toliau – pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-07-11 nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad Alytaus apskrities VPK Kelių policijos skyriaus analizės ir administracinės veiklos grupės (toliau – Institucija) vyresnysis specialistas R. P., surašė R. C. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2013-12-11 apie 16.25 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas ,,Mitsubishi Pajero“ markės automobilį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neįvertino važiavimo sąlygų, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę. Atsiradus kliūčiai vairuojamo automobilio nesustabdė, atsitrenkė į prie važiuojamosios dalies krašto (automobilio ,,Mitsubishi Pajero“ važiavimo kryptimi stovėjusius dešiniajame kelkraštyje), stovėjusį ,,Toyota RAV 4“ markės automobilį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris nuo smūgio pavažiavęs atgal, atsitrenkė į prie važiuojamosios dalies krašto stovėjusį ,,Audi A4“ markės automobilį, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Kelių eismo taisyklių pažeidimas nulėmė automobilio ,,Mitsubishi Pajero“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir kitų ten stovėjusių automobilių ,,Toyota RAV 4“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir ,,Audi A4“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sugadinimą (apgadinimą), nesukėlė kito asmens nežymaus sveikatos sutrikdymo. Vairuotojas pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs vietos, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 133 ir 234 punktų reikalavimus, tokiais veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Taip pat jis nesutinka su tuo, jog teisėja kaip jo kaltės įrodymą vertino A. G. t. y. D. Ž. sesers parodymus, motyvuodama tuo, kad nėra pagrindo šiais parodymais netikėti. Jo įsitikinimu A. G. parodymus teisėja turėjo vertinti kritiškai jau vien dėl to, kad ji yra D. Ž. artima giminaitė - sesuo ir suinteresuota tuo, kad brolis išvengtų administracinės ir civilinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį bei apgadintus tris automobilius. Kita vertus, nors jis primygtinai prašė, tačiau teismas nesiėmė veiksmingų priemonių, kad pristatyti į teismo posėdį D. Ž. ir jį apklausti.

Be to, surašant protokolą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos jo teisės ir pareigos, numatytos ATPK 272 str., ir tai pažymima protokole, tačiau tai padaryta nebuvo.

Alytaus apskrities VPK viršininkas Kauno apygardos teismui 2014-08-11 pateikė raštą (b.l. 147), kuriuo prašo teismo nutarimą palikti nepakeistą ir R. C. skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

R. C. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.

Apeliaciniu skundu pažeidėjas ginčija įrodymų vertinimą bei savo kaltę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatyta.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisingą ir pagrįstą nutarimą R. C. administracinio teisės pažeidimo byloje. R. C. kaltė įrodyta bylos duomenimis – administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 1), tarnybiniu pranešimu (b. l. 4), R. M. paaiškinimu (b. l. 15), R. M. paaiškinimu (b. l. 17), R. Š. paaiškinimu ir apklausos protokolu (b. l. 16, 27), avarijos vietos schema bei foto nuotraukomis (b. l. 5 - 13), transporto priemonės techninės apžiūros aktu (b. l. 14), CD laikmena su vaizdo įrašu, VPK atstovo R. P. paaiškinimu teismo posėdžio (b. l. 94 – 95), liudytojų R. M., R. Š., R. M., A. L., T. Ž. parodymais duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 95 - 96), liudytojos A. G. parodymais (b. l. 104 – 105), liudytojos G. R. parodymais (b. l. 122 – 123) bei kita byloje esančia rašytine medžiaga.

Nors R. C. savo kaltę dėl šio pažeidimo neigė ir teigė, kad automobilį ,,Mitsubishi Pajero” vairavo D. Ž., kuris šiuo automobiliu sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, tačiau pirmos instancijos teismas šią jo versiją pagrįstai įvertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Tiek duodamas parodymus apklausiant policijos komisariate, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad automobilį vairavo ne jis, o D. Ž., teigdamas, kad jis tik sėdėjo šalia D. Ž., kad būtent D. Ž. sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos. Teismo posėdžio metu duodamas parodymus aiškino, kad automobilio savininkė G. R., jam buvo davusi savo automobilį, o supykusi, kad jis automobilį davė vairuoti kitam asmeniui, draugiško konflikto metu sužalojo jam kaktą, tačiau dėl konflikto jis į pareigūnus nesikreipė. Atsakydamas į nukentėjusiosios R. M. klausimą jis patikslino, jog G. R. jį sumušė autoįvykio dieną. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. R. nurodė, jog būtent R. C. įvykio dieną važiavo jos automobiliu „Mitsubishi Pajero”, kurį jam ji davė pati. Žino, kad R. C. vairavo jos automobilį ir padarė avariją. Apie avariją sužinojo sekančią dieną, ryte. Pats R. C. atėjęs jai pasakė, kad padarė avariją. G. R. nurodė, jog sužinojus, kad R. C. sudaužė jos automobilį, tarp jų įvyko konfliktas, ko pasėkoje jinai R. C. sužeidė kaktą (gal užkabino nagu). Toliau duodama parodymus teisme liudytoja jau teigė, jog ji nežino kas vairavo jos automobilį. Teismo posėdžio metu Alytaus apskrities VPK atstovas R. P., nurodė, jog apžiūrint „Mitsubishi Pajero”automobilį, kartu su liudytoju R. Š., prie jų priėjo R. C., jo kaktoje buvo kirstinė žaizda, todėl padarė išvadą, kad kirstinė žaizda buvo padaryta įvykus eismo įvykiui, vairuojamam automobiliui atsitrenkus į stovinčius automobilius, ko pasėkoje vairuotojas atsitrenkė galva į stiklą sau pasidarydamas žaizdą ir sudaužydamas stiklą. Liudytojas R. Š. patvirtino tą aplinkybę, jog sekančią dieną po įvykio, su policijos pareigūnu apžiūrint iš įvykio vietos pasišalinusį automobilį prie jų priėjo R. C. ir jo galvoje matė sužalojimą panašų kaip po smūgio, buvo prakirsta oda ir jo stebėjimo momentu žaizda atvirai matėsi.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad G. R. parodymai, jog konfliktas (ko pasėkoje buvo sužalotas R. C.) tarp jos ir pareiškėjo kilo sekančią dieną ryte, prieštarauja R. C. parodymams, kad konfliktas su automobilio savininke įvyko ir jis buvo sumuštas autoįvykio dieną. Be to, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, liudytoja G. R. nurodė, kad apžiūrėjusi savo automobilį, ji nepastebėjo priekiniame automobilio stikle esančio įtrūkimo, nors byloje esanti automobilio nuotrauka (b. l. 13), patvirtina, kad stiklo sugadinimas yra akivaizdžiai matomas. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog remtis G. R. parodymais nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliaciniu skundu prašoma atkreipti dėmesį į tai, jog policijos pareigūnas R. P., duodamas parodymus be teisės medicinos ir kt. specialistų pagalbos konstatavo, kad R. C. kaktoje buvo būtent kirstinė žaizda ir, kad ši žaizda atsirado atsitrenkiant eismo įvykio metu į automobilio, sukėlusio eismo įvykį, priekinį stiklą vairuotojo pusėje. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pažeidėjas R. C. yra nurodęs, kad sužalojimas jo kaktoje atsirado konflikto su automobilio savininke metu ir jis galėjo būti padarytas ranka, o pati automobilio savininkė G. R. nurodė, kad šis sužalojimas atsirado galimai jai įdrėskus nagu į pareiškėjo kaktą. Tuo tarpu pareigūnas R. P. (ką patvirtino ir liudytojas R. Š.) nurodė, kad sužalojimas pažeidėjo aktoje atrodė kaip kirstinė žaizda. Atkreiptinas dėmesys, kad įdrėskimo (nubrozdinimo) ir kirstinė žaizdos dėl audinių pažeidimo išoriškai skiriasi akivaizdžiai. Todėl net ir neturintis medicininių žinių asmuo gali įvertinti tokios žaizdos pobūdį. Todėl atsižvelgus į tai, kad automobilio „Mitsubishi Pajero” priekinis stiklas vairuotojo pusėje buvo įskeltas, pareigūno R. P. ir liudytojo R. Š. parodymai, kad R. C. kaktoje esanti žaizda buvo kirstinė, teismui abejonių nekelia.

Tai, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė ne D. Ž., patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta D. Ž. sesuo liudytoja A. G., kuri nurodė, kad brolis jai sakęs, kad jam buvo pasiūlyti 1000 Lt, kuriuos sausio pabaigoje jam padavė R. C. motina nuėmusi SEB banko bankomate. D. Ž. nurodė, kad taip padarė dėl to, kad vyrukas paprašė, nes praras teises, o broliui tuo metu labai reikėjo pinigų, kadangi jis yra narkomanas. A. G. teigė, jog brolis automobilį vairuoti moka, tačiau jis teisių niekada neturėjęs, savo automobilio neturi. Liudytoja mano, kad brolis tikrai to automobilio nevairavo, kadangi kai brolis dar buvo klinikoje, jis viską jai papasakojo. D. Ž. jai pasakė, kad jeigu automobilyje buvo žmogus, tai kam jam reikėjo vairuoti. Ji broliui sakiusi, kad reikės grįžti į teismą, o D. Ž. teigė, kad jam tas pats, nes jis nevairavo ir tegul C. atsiskaito su nukentėjusiaisiais, kiekvienam apmoka, o tada jis galės ką nori apsiimti.

Nors pareiškėjas savo skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas A. G. parodymus turėjo vertinti kritiškai jau vien dėl to, kad ji yra D. Ž. artima giminaitė - sesuo ir suinteresuota tuo, kad brolis išvengtų administracinės ir civilinės atsakomybės už sukeltą eismo įvykį bei apgadintus tris automobilius, tačiau šie jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra R. C. ir šioje byloje yra sprendžiamas ne D. Ž., o būtent R. C. administracinės atsakomybės klausimas, todėl skundo argumentas, jog liudytoja A. G. suinteresuota tuo, kad brolis išvengtų administracinės ir civilinės atsakomybės, visiškai nepagrįstas. Kaip matyti iš liudytojos A. G. parodymų, ji R. C. asmeniškai nepažįsta, tik vieną kartą yra mačiusi kada jis buvo atvykęs pas jos mamą į namus. Byloje jokių duomenų apie tai, jog A. G. asmeniškai pažįsta pareiškėją, gali būti šališka ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra, todėl, netikėti liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo.

R. C. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą R. C. nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, numatytos ATPK 272 str., ir tai pažymėta protokole. Tačiau kaip matyti iš prie bylos esančio administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3), priešingai nei teigia pareiškėjas savo skunde, jis yra 2013-12-19 patvirtinęs savo parašu, jog su protokolu susipažino, protokolo kopiją gavo, teisės ir pareigos, nurodytos ATPK 272 str. jam išaiškintos bei apie bylos nagrinėjimo datą ir laiką pranešta.

Taip pat atmestinas ir pareiškėjo skundo argumentas, jog teismas nesiėmė veiksmingų priemonių, kad į teismo posėdį būtų pristatytas ir apklaustas D. Ž.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant R. C. administracinę bylą pirmosios instancijos teisme, teismas eilę kartų liudytoją D. Ž. teismo šaukimais kvietė į teismo posėdį, tačiau šaukimai grįždavo neįteikti, informuojant apie tai, jog adresatas nurodytų adresu negyvena. Taip pat buvo priimta teismo nutartis (b. l. 108) minėtą liudytoją į teismo posėdį atvesdinti, tačiau Alytaus apskrities VPK raštu (b. l. 120) informavo, jog D. Ž. atvesdinti į administracinės bylos nagrinėjimą nėra galimybės, kadangi nurodytu adresu negyvena. Teismo posėdžio metu apklausus liudytoją A. G., jinai patvirtino tą aplinkybę, jog jos brolis D. Ž. yra išvykęs į užsienį, ten gyveną ir nesiruošia grįžti.

Be to skunde nurodė, jog šioje byloje teismui yra pateikti dokumentai, gauti pagal Alytaus AVPK raštą Nr. 52-S-18548, kurie yra ne lietuvių, o pareiškėjui nesuprantama kalba, tai pažeidė jo teisę susipažinti su visa bylos medžiaga. Pažymėtina, jog byloje pateikti dokumentai (b. l. 29 – 31) yra automobilio „Mitsubishi Pajero” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentų kopijos ir jie akivaizdžiai nėra susiję su pačiu eismo įvykiu. Todėl minėtų dokumentų vertimo buvimas ar nebuvimas sprendžiant administracinėn atsakomybėn patraukto R. C. kaltės klausimą, neturi.

R. C. skunde teigia, kad Alytaus AVPK pareigūnas, tyręs protokole nurodytus administracinius teisės pažeidimus bei nesurašęs administracinio teisės pažeidimo protokolo, jo ir D. Ž. atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą, o apklausdamas juos kaip traukiamus administracinėn atsakomybėn asmenis, įspėjo juos dėl administracinės atsakomybės pagal ATPK 187² str. už melagingų parodymų davimą ir vengimą duoti parodymus. Kaip matyti iš R. C. apklausos protokolų (b. l. 23, 26) ir teismo posėdžio metu duotų jo parodymų (b. l. 96 – 97), jis nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, jo duoti parodymai apklausiant jį policijos pareigūno ir duoti teisme posėdžio metu iš esmės sutampa, nėra jokių tarpusavio prieštaravimų, nurodomos tos pačios aplinkybės, todėl teigti, jog policijos pareigūnas įspėdamas jį dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą naudojo jo atžvilgiu psichologinį smurtą, nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo įžvelgti pareigūno, surašiusio administracinio teisės pažeidimo protokolą, veiksmuose nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d., požymių.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visapusiškai, objektyviai pakankamai išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Keisti nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.