- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-05
- Bylos Nr.
- A-556-690-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gudynas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- E. G. A.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. A. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. G. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 3-8), prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir NMA, ir Nacionalinė mokėjimo agentūra) 2006 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. AŪP/M Nr. 147024, kuriuo nutarta taikyti jai sankciją už tai, kad mažiau kaip 4 metus deklaravo žemės ūkio naudmenas, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau - ir Komisija, ir VAGK) 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 2006/05-4R-195, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas.
Pareiškėja paaiškino, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. pateikė atsakovui paraišką paramai gauti pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas” (toliau - ir Paraiška), tačiau NMA 2005 m. vasario 9 d. pateikė pranešimą Nr. KPP/M Nr. 22355, nurodantį paramos sumą, kuriame buvo numatyta sankcija už tai, kad mažiau kaip 4 metus deklaravo žemės ūkio naudmenas ir registravo turimus gyvulius. Dėl šio neteisėto sprendimo pareiškėja kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ir administracinius teismus. Administraciniai teismai panaikino minėtą atsakovo sprendimą kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir nurodė, kad NMA išlieka pareiga iš naujo išnagrinėti jos Paraišką ir dėl jos priimti administracinį sprendimą, prieš tai išsamiai įvertinus jos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus dėl žemės deklaravimo sutuoktinio vardu. Nacionalinė mokėjimo agentūra 2006 m. vasario 15 d. priėmė naują sprendimą dėl pareiškėjos 2004 m. rugsėjo 28 d. pateiktos Paraiškos, kuris iš esmės analogiškas 2005 m. vasario 28 d. sprendimui. Tuomet pareiškėja vėl kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri galutinai 2006 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 2006/05-4R-195, kuriuo jos skundą atmetė. Pareiškėja nurodė, kad NMA 2006 m. vasario 15 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų turinio ir formos reikalavimų, todėl turi būti panaikintas vien šiuo pagrindu. Pareiškėja taip pat teigė, kad atsakovas ir Komisija iš esmės netinkamai vertino ir aiškino tiek jos veiksmus, tiek įstatymus, reglamentuojančius paramos teikimą, tiek ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1257/1999 (toliau - ir Reglamentas), priimtą 1999 m. gegužės 17 d., bei šio reglamento įgyvendinimui skirtus nacionalinius teisės aktus. Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ administravimo taisyklės, patvirtintos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-423 (toliau - ir Taisyklės), negali prieštarauti minėto reglamento IV skyriaus nuostatoms, nes reglamentas yra taikomas tiesiogiai ir teisine galia yra aukštesnė teisės norma, nei nacionalinės teisės aktai. Be to, LR įstatymai pakankamai aiškiai reglamentuoja tiek paveldėjimo procedūras ir santykius, tiek sutuoktinių turto teisinį režimą, tiek ir ūkininko ūkio, kaip juridinio vieneto, statusą ir ūkininko, kaip asmens, statusą. Pareiškėja nurodė, kad žemės ūkio naudmenos buvo deklaruojamos ne mažiau kaip 4 metus, t. y. 6 metus: 1999-2001 m. žemės ūkio naudmenas (pasėlius) deklaravo jos sutuoktinis V. A., kuris mirė 2001 m. rugpjūčio 11 d., tačiau ji paveldėjo jo turtą ir turtines teises. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas dėl ne trumpesnio kaip 4 metų deklaravimo yra numatytas tik atsakovo administruojamose Taisyklėse, bet nėra numatytas kaip būtina sąlyga Reglamente. Teigė, kad ji atitinka Reglamento 11 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas išmokai gauti. Valstybės narės turi teisę ir privalo sukurti savo nacionalinį Reglamento įgyvendinimo mechanizmą, tačiau negali taikyti papildomų kliūčių ir reikalavimų paramai gauti, todėl jau vien dėl to atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Be to, net ir šiam reikalavimui, t. y. ne trumpiau kaip 4 metus deklaruoti žemės ūkio naudmenas, pareiškėja atitinka, nes ji paveldėjo visą savo sutuoktinio turtą ir turtines teises (Civilio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 str. 1 d.). Tai, kad jai buvo pritaikyta sankcija už žemės naudmenų deklaravimą ne jos, bet mirusio sutuoktinio vardu, yra neteisinga, nes paramos tikslas pagal Kaimo plėtros 2004-2006 m. planą (ir pagal Reglamento 10 str.) yra aprūpinti pajamomis pagyvenusius ūkininkus, apsisprendusius baigti ūkininkavimą, skatinti pagyvenusių ūkininkų keitimą jaunesniais. Pareiškėjos ir mirusio vyro ūkis buvo valdomas abiejų kartu, bendrai, nors ir buvo įsteigtas V. A. vardu. Pagal CK 3.91 straipsnį turtas, skirtas funkcionuoti ūkiui, kurį įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, taip pat ūkio pajamos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Todėl pareiškėjos manymu, ji atitinka Taisyklių 4.3 punkto reikalavimus. Be to, pareiškėjos nuomone, Komisija neteisingai įvertino ir Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnyje nurodytą sąvoką „Žemės ūkio veiklos subjektas“. Šiame įstatyme (2 str. 29 d.) kalbama ne apie fizinį asmenį, užsiimantį ūkininko veikla, bet apie ūkininko ūkį, įregistruotą įstatymų nustatyta tvarka, kuris pagal Ūkininko ūkio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių bei prievolių visuma. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis konkuruoja su minėtomis šeimos teisės normomis, tačiau, pareiškėjos manymu, sutuoktinio, kaip partnerio, veikla ir statusas yra pakankamai reglamentuoti ir be jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Atkreipė dėmesį, kad sutuoktinio mirties metu (2001-08-11) visiškai nebuvo numatyta ūkio partnerio sąvoka, nebuvo numatyta jungtinės veiklos sutarties tarp sutuoktinių galimybė, nes ūkinio partnerio sąvoka ir jungtinės veiklos sutarties su juo sudarymas reglamentuojamas įstatymo tik nuo 2003 m. balandžio 1 d. Pagal CK 3.2 straipsnį Vyriausybė ar kitos institucijos gali priimti teisės aktus šeimos teisės klausimais tik CK ar kitų įstatymų numatytais atvejais, vadinasi, atsakovas savo nuožiūra tokių klausimų reglamentuoti negali. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėja negalėjo sudaryti jungtinės veiklos sutarties su savo sutuoktiniu, nes jam esant gyvam to nereglamentavo įstatymai, o jungtinės veiklos sutartį tarp sutuoktinių reglamentuojantis įstatymas įsigaliojo tik po V. A. mirties.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 23-27) prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pagal nustatytas procedūras išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą Paraišką bei kitus susijusius dokumentus NMA 2005 m. vasario 9 d. informaciniu pranešimu informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą skirti 2 746,8296 Lt dydžio paramą. Pareiškėjai nebuvo išmokėta kompensacinė išmoka už perleistą žemės ūkio paskirties žemę, nes ji neatitiko Taisyklių 4.3 punkto reikalavimo, nustatančio, kad asmuo yra laikomas tinkamu paramai gauti, jeigu ne mažiau kaip 4 paskutinius metus nustatyta tvarka deklaruoja žemės ūkio naudmenas ar registruoja turimus gyvulius. Faktas, kad žemė anksčiau buvo deklaruojama pareiškėjos sutuoktinio vardu, nelaikytinas atitinkančiu Taisyklių reikalavimą. Be to, reikalavimai Taisyklėse nustatyti asmenims, o ne ūkiams, išmokos taip pat mokamos asmenims. Pareiškėja NMA nepateikė jungtinės veiklos sutarties. Taip pat pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad ji paveldėjo savo sutuoktinio turtines teises ir pareigas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 5 d. sprendimu įpareigojo Komisiją išnagrinėti pareiškėjos skundą iš naujo. Teismas pasisakė tik dėl 2005 m. vasario 9 d. informacinio pranešimo formos reikalavimų, tačiau nepasisakė dėl jo turinio reikalavimų. Todėl ginčas dėl pareiškėjai pritaikytų sankcijų iš esmės yra išspręstas teismo. Pabrėžė, kad šiuo metu pareiškėja ginčija tuos pačius NMA veiksmus, dėl kurių jau yra pasisakę teismai. Pareiškėja neturi pagrindo skųsti sprendimo. Atkreipė dėmesį, kad Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio tikslas - remti asmenis, pasitraukiančius iš prekinės žemės ūkio gamybos, o ne ūkius, kaip ūkinės veiklos vienetus. Todėl ir reikalavimai paramai pagal šią priemonę yra nustatyti asmenims. Pažymėjo, kad administracinė procedūra nagrinėjant pareiškėjų paraiškas paramai gauti pradedama ir vykdoma ne Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, o vadovaujantis 1995 m. liepos 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 16663/95, Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 18 straipsniu, Vyriausybės 2004 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 135 ,,Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ bei šio nutarimo pagrindu NMA direktoriaus įsakymu patvirtintu minimos priemonės administravimo procedūros aprašu, kurie leidžia NMA nusistatyti paramos priemonių administravimo tvarką. „Automatizuota“ pranešimų siuntimo tvarka yra numatyta tam, kad būtų pagreitintas paraiškų administravimo procesas ir parama greičiau pasiektų kaimo žmones. NMA per metus „automatiniu“ būdu išsiunčia pareiškėjams kelis šimtus tūkstančių pranešimų. Tokio didelio kiekio pranešimų pasirašymas ir jų tvirtinimas antspaudu reikalautų didelių žmoniškųjų ir materialinių išteklių bei stabdytų paramos administravimo procesą, o tai turėtų neigiamos įtakos žemės ūkio plėtrai. Pažymėjo, kad kiekviename sprendime nurodomi NMA tarnautojo kontaktai, tam, kad pareiškėjas turėtų galimybę susisiekti su tarnautoju, vertinusiu jo paraišką, dėl smulkesnės informacijos. Sprendime nurodomos taikomos sankcijos bei mokama išmokų suma, o detalų išaiškinimą dėl paramos nesuteikimo ar sankcijų pritaikymo pareiškėjas gali gauti parašęs užklausimą Nacionalinei mokėjimo agentūrai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 40-45) pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą (2006-02-15 pranešimą, nurodantį paramos sumą Nr. AŪP/M Nr. 147024), kuriuo nuspręsta pareiškėjai nemokėti 5 661,87 Lt kompensacinės išmokos už perleistą žemės ūkio paskirties žemę pagal Kaimo plėtros 2004 - 2006 m. plano priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, bei Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 2006/05-4R-195.
Teismas konstatavo, kad atsakovas priimdamas 2006 m. vasario 15 d. sprendimą visiškai neatsižvelgė į teismų nurodytas aplinkybes, t. y. priimti sprendimą atitinkantį teisės aktų reikalavimus. Atsakovo sprendimas yra praktiškai analogiškas 2005 m. vasario 9 d. sprendimui, t. y. nepagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, sprendime nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, sprendimas nėra pasirašytas jį priėmusios institucijos, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir nėra patvirtintas institucijos antspaudu. Tai yra šiurkštūs Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimai. Nacionalinė mokėjimo agentūra visų pirma yra viešojo administravimo institucija, todėl ji, nusistatydama paramos priemonių administravimo tvarką, turėjo atsižvelgti į Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Teismas konstatavo, kad nepagrįsti atsakovo samprotavimai, jog „automatizuota“ pranešimų siuntimo tvarka yra numatyta tam, kad būtų pagreitintas paraiškų administravimo procesas ir parama greičiau pasiektų kaimo žmones. Teismas pabrėžė, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės yra pažeistos viešojo administravimo subjekto sprendimu, turi teisę žinoti tokio sprendimo motyvus, kurie turi būti nurodyti sprendime, priešingu atveju yra apsunkinama asmens teisė į gynybą. Šiuo atveju darbo efektyvumas, darbo sąnaudų taupymas negali būti atsakovo pasiteisinimu, suteikiančiu jam teisę priimti nemotyvuotus, neargumentuotus sprendimus, kurių autorius nežinomas. Konstatuoti atsakovo padaryti pažeidimai sudaro pagrindą atsakovo ginčijamo sprendimo panaikinimui ir grąžinimui nagrinėti iš naujo, tačiau, teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas visiškai nereaguoja į teismų nurodymus, bylą netikslinga grąžinti atsakovui dar kartą nagrinėti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, jog pareiškėjos keliamas ginčas jau iš esmės yra išspręstas ankstesniais minėtais teismų sprendimais. Ankstesni teismai tik konstatavo atsakovo padarytus esminius procesinius pažeidimus, turėjusius įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, tačiau ginčo iš esmės nesprendė. Teismas, įvertinęs Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 2 straipsnio 29 dalies, 9 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, CK 5.1 straipsnio 1 dalies, 3.87 straipsnio 1, 2 dalių, 3.88, 3.91 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėja atitinka Taisyklių 4.3 punkto reikalavimus, nes laikytina, jog žemės ūkio naudmenos buvo deklaruotos nuo 1999 m., t. y. ne mažiau kaip 4 paskutinius metus. Teismas nurodė, kad atsakovo atsiliepime ir Komisijos sprendime nurodytas motyvas - kad pareiškėjos reikalavimas turėtų pagrindą tik jei būtų pateikta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, patvirtinanti, jog abu partneriai vykdė žemės ūkio veiklą - būtų pagrįstas tuo atveju, jei pareiškėja su buvusiu sutuoktiniui, jam dar esant gyvam, būtų sudariusi vedybų sutartį. Teismas konstatavo, kad atsakovas ir Komisija neteisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reguliuojančias sutuoktinių turtinius santykius ir paramos teikimą, todėl priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 89 str.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja skundu neprašė teismo panaikinus skundžiamus sprendimus įpareigoti atsakovą išmokėti jai kompensacinę išmoką už perleistą žemę, todėl teismas negali įpareigoti atsakovą atlikti minėtus veiksmus, nes taip išeitų už skundo nagrinėjimo ribų. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja turi teisę, remiantis šiuo sprendimu, kreiptis į atsakovą dėl kompensacinės išmokos išmokėjimo už perleistą žemę pagal 2004 m. rugsėjo 28 d. pateiktą Paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 53-56) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus matyti, jog ji deklaruoja žemės ūkio naudmenas tik nuo 2002 m., mažiau nei 4 paskutiniuosius metus, kaip tai reikalauja Taisyklių 4.3 punktas, tai patvirtino ir teismas nutartyje.
2. Faktas, kad žemė anksčiau buvo deklaruojama pareiškėjos sutuoktinio vardu, nelaikytinas atitinkančiu Taisyklių reikalavimą. Taisyklių tikslas - remti asmenis, pasitraukiančius iš prekinės žemės ūkio gamybos, o ne ūkius, kaip ūkinės veiklos vienetus. Taisyklėse nenumatoma, jog tinkamu pareiškėju gali būti laikomas asmuo, kurio sutuoktinis deklaravo žemės ūkio naudmenas, o jungtinės veiklos sutarties, patvirtinančios, kad abu partneriai vykdė žemės ūkio veiklą, pareiškėja nepateikė.
3. Pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių, kad ji paveldėjo savo sutuoktinio turtines teises bei pareigas. Iš pareiškėjos pateikto Paveldėjimo teisės liudijimo matyti, kad ji paveldėjo tik materialųjį turtą, t. y. žemės sklypus ir kitus nekilnojamuosius daiktus.
4. Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi pareiškėja neturėtų įrodinėti savo tinkamumo gauti išmokas, kadangi teismas įsiteisėjusius sprendimu nustatė jog „pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus matyti, jog ji deklaruoja žemės ūkio naudmenas tik nuo 2002 m.“.
Atsiliepimas
5. Atsakovas nesutinka su teismo pateikta Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnio interpretacija. Tiek šio įstatymo, tiek priemonės, pagal kurią pareiškėja pateikė paraišką, tikslas - remti asmenis, pasitraukiančius iš prekinės žemės ūkio gamybos, o ne ūkius, kaip ūkinės veiklos vienetus. Todėl ir reikalavimai paramai pagal šią priemonę yra nustatyti asmenims.
6. Teismas neteisingai aiškino CK normas dėl paveldėjimo ir bendros jungtinės nuosavybės.
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62-64) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog Taisyklių 4.3 punkto reikalavimus pareiškėja atitiko, padarė tinkamas, teisėtas ir pagrįstas išvadas, kurios paremtos juridiniais argumentais. Atsakovas Taisykles bando taikyti formaliai, nevertindamas susiklosčiusių civilinių teisinių santykių ir administracinių teisinių santykių visumos. Pareiškėjos manymu, paveldėdama sutuoktinio turtą, paveldėjo ir jo turtines teises (CK 5.1 str. 1 d.), nes paveldėjimas yra mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Pagal CK paveldėjimo procedūras reglamentuojančias normas paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas į bet kurį palikėjo turtą, įrodo, kad palikimas buvo priimtas, nes palikimo negalima priimti iš dalies, tik dėl tam tikro turto ar su išlygomis (CK 5.50 str. 1 d.). Negalima reikalauti, kad abu sutuoktiniai deklaruotų tas pačias žemės ūkio naudmenas kiekvienas savo vardu, todėl pareiškėja atitinka Taisyklių 4.3 punkto reikalavimą. Nurodo, kad atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog „pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus matyti, jog ji deklaruoja žemės ūkio naudmenas tik nuo 2002 m.“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1866/2005 nėra nustatytas atsakovo minimas faktas, be to, ne šio fakto nustatinėjimas buvo ginčo objektas. Pareiškėjos manymu, sprendžiant ginčą iš esmės turi būti atsižvelgiama į tai, kad Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, jog kompensacinės išmokos žemės ūkio veiklos subjektams yra mokamos, siekiant palaikyti žemės ūkio veiklos subjektų pajamų lygį ar kompensuoti pajamų netekimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2006 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. AŪP/M Nr. 147024, kuriuo nutarta taikyti pareiškėjai sankciją už tai, kad mažiau kaip 4 metus deklaravo žemės ūkio naudmenas, ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2006 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 2006/05-4R-195, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas panaikino remdamasis iš esmės dviem pagrindais: 1) nustatė, kad nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų; 2) nustatė, kad atsakovas ir Komisija neteisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, reguliuojančiais sutuoktinių turtinius santykius ir paramos teikimą.
Patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą priežasčių jo naikinimui nenustatyta.
Vyriausiasis administracinis teismas pasisakydamas dėl individualiam administraciniam sprendimui keliamų atitinkamų reikalavimų yra pažymėjęs, kad toks teisės aktas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. – redakcija galiojusi 2006 m. vasario 15 d.). Tuo tarpu 2006 m. vasario 15 d. administraciniame akte faktinės aplinkybės paminėtos tik iš dalies, nėra jokios nuorodos į konkrečios teisės normos (ų) nepaisymą (b.l. 10). Taip apribota asmens teisė pasiruošti savo teisių gynimui. Minimas trūkumas esminis. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi tiksliai ir aiškiai žinoti, kokią teisei priešingą veiką įvykdė ir kokiu teisiniu pagrindu jam skiriamos poveikio priemonės. Priešingu atveju teisė apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus tampa neįvykdoma. Pažeidžiama principinė nuostata teisiniuose santykiuose laikytis teisių ir pareigų vienovės. Taigi skundžiamame teismo sprendime teisingai pažymėta, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo teisės yra pažeistos viešojo administravimo subjekto sprendimu, turi teisę žinoti tokio sprendimo motyvus, kurie turi būti nurodyti sprendime, nes priešingu atveju apsunkinama asmens teisė į gynybą. Darbo efektyvumas, darbo sąnaudų taupymas negali būti atsakovo pasiteisinimu, suteikiančiu jam teisę priimti nemotyvuotus, neargumentuotus sprendimus. Viešojo administravimo įstatymų reikalavimų nepaisymas neabejotinas pagrindas atsakovo 2006 m. vasario 15 d. sprendimo ir Vyriausios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimui.
Pareiškėjos E. G. A. sutuoktinis mirė 2001 m. rugpjūčio 11 d. Iki savo mirties jis nuo 1999 m. deklaravo žemės ūkio naudmenas, kadangi buvo įsipareigojęs perleisti 1 nuosavybės teise priklausantį ūkį tinkamam perėmėjui (atsakovo atstovės paaiškinimai teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme), t. y. jis atitiko pareiškėjo - asmens, pretenduojančio gauti paramą pagal kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ sąvoką, apibrėžtą Taisyklių 4.1. punkte. Mirus asmeniui pretenduojančiam gauti paramą jo turtą paveldėjo pareiškėja E. G. A.
Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės. Nepaveldimos yra tik asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 5. 1 str.). Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja priimdama palikimą kartu paveldėjo ir palikėjo turtinę reikalavimo teisę – teisę gauti paramą pagal priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“. Tačiau minėtos teisės realizavimas neatsiejamas nuo prievolės ne mažiau kaip 4 paskutinius metus nustatyta tvarka deklaruoti žemės ūkio naudmenas. Ir toks deklaravimas vykdytas teisės aktuose nustatytą laikotarpį. Šiuo atveju iš pradžių atliktas pareiškėjos sutuoktinio žemės ūkio naudmenų deklaravimas, o po jo mirties E. G. A., nuostatų, reglamentuojančių paveldėjimo teisę, pagrindu, laikytinas vientisu nepertraukiamu laikotarpiu ir, esant kitoms teisės aktuose išvardintom aplinkybėm, nulemiančiu teisę į paramos gavimą.
Apeliacinio skundo nepagrįstumą, nors nuo jo ir neatsisakė, patvirtino ir pats atsakovas. Prie administracinės bylos buvo prijungtas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos raštas „Dėl paramos pagal kaimo plėtros 2004-2006 m. plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos, rėmimas“ iš kurio turinio matyti, kad 2004 m. rugpjūčio 28 d. paraiška buvo įvertinta pakartotinai ir nutarta išmokėti visą paramos sumą. Taip iš esmės pripažintas pareiškėjos reikalavimo pagrįstumas ir teisėtumas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.