Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-10-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-462-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-29
Bylos Nr.
1A-72-462-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Remigijus Preikšaitis (pirm.), Violeta Miliuvienė, Valentinas Janonis
Nukentėjusysis
D. Š.
Nuteistasis
A. E., G. M., L. E.
Civilinis ieškovas
D. Š., E. Š.
Advokatai
Mirjama Lisauskienė
Kategorijos

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-72-462/2009

Teisėjas Vaclovas Jurjonas Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.5.1.; 1.1.8.6.1.;

(S) 1.2.4.1.; 1.2.10.1.; 2.1.7.4.; 2.1.15.3.3.; 2.4.6.3.4.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 29 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

teisėjų Violetos Miliuvienės ir Valentino Janonio,sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorei Veronikai Poškuvienei,gynėjams advokatams Mirjamai Lisauskienei, Petrui Maceniui, Alvydui Butai,nukentėjusiajam D. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-11-19 nuosprendžio, kuriuo:

A. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. E. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 metams Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė už šias nusikalstamas veikas paskirta laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteista 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. Š. naudai.

Iš A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteista 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. Š. naudai.

Iš A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteista 5296,96 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai dėl D. Š. ir E. Š. gydymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. E., G. M. ir L. E. nuteisti už tai, kad nežymiai sužalojo žmogų:

jie, veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. sausio 28 d., apie 3 val., Šilutės rajone, Jonaičių kaime, O. P. gyvenamojo namo kambaryje po to, kai G. M. tyčia sudavė tuščiu stikliniu alaus buteliu sėdinčiam nukentėjusiajam E. Š. į galvą, tuo pargriaudamas jį ant grindų, kai A. E. tokiu pat buteliu sudavė E. Š. į galvą, bendrai visi trys sudavė batais apautomis kojomis ir kumščiais gulinčiam ant grindų E. Š. ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas – galvą, rankas, kojas, liemenį, pilvą, tuo padarydami jam galvos sumušimą su minkštųjų audinių paburkimu pakaušio kairėje, muštinę žaizdą kairiojo antakio išoriniame krašte ir poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, tuo sukeldami nukentėjusiajam E. Š. fizinį skausmą ir padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, A. E., G. M. ir L. E. nuteisti už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų:

jie, veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. sausio 28 d., apie 3 val., Šilutės rajone, Jonaičių kaime, O. P. gyvenamojo namo kambaryje, A. E. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiais į veidą lovoje miegančiam D. Š., po to A. E. su G. M. nuo smūgių sąmonę praradusį D. Š. iš lovos numetė ant grindų ir bendrai visi trys batais apautomis kojomis bei kumščiais D. Š. sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių į galvą, veidą, krūtinę ir kitas kūno vietas, taip padarydami nukentėjusiajam poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstos abiejose pusėse, galvos sumušimą, dėl kurių kraujui susikaupus smegenyse ir išsivysčius trauminei vidutinio sunkumo formos galvos smegenų ligai – okliuzinei dekompensuotai hidrocefalijai, nukentėjusiajam D. Š. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, G. M. ir L. E. 2007 m. sausio 28 d., apie 3 val., Šilutės rajone, Jonaičių kaime, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą atkeršyti E. Š. ir D. Š. už tai, kad šie A. E. neleido netinkamai elgtis susirinkusiųjų O. P. name atžvilgiu, neteisėtai slapta, prieš savininko valią, pro nerakintas duris įsibrovė į O. P. gyvenamąjį namą, tuo pažeisdami asmens būsto neliečiamumą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. M. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-11-19 nuosprendį ir perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., o baudžiamosios bylos dalį dėl nusikalstamos veikos, kuria nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., nutraukti, taip pat sumažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinės žalos dydį. Be to, apeliantas prašo atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti nukentėjusįjį E. Š. ir liudytoją I. V., paskirti teismo psichiatrinę komisiinę ekspertizę D. Š. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo remtis teismo medicinos specialisto išvada, nes ji atlikta nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 2 p. nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir „dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“ (priedas). Nuteistasis G. M. teigia, kad ekspertas konstatuodamas sunkų sveikatos sutrikdymo mastą, pagal šių taisyklių reikalavimus pats jokio tyrimo neatliko, bendrojo darbingumo procentų lentele nesivadovavo, o tik rėmėsi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos byla Nr. 4253, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatytas lengvas proto funkcijos ir sunkus psichikos funkcijos sutrikimas, todėl buvo pažeistas taisyklių 2 p. reikalavimas. Apeliantas pažymi, kad iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, jog sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė būtent psichikos sutrikimas, tačiau Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.9 p. nurodyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra ir susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, tačiau psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija, o ne teismo medicinos ekspertas ir ne nedarbingumo komisija, kuri nedarbingumą nustato vadovaudamasi kitais teisės aktais ir metodika. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad šiuo atveju teismo medicinos ekspertas, kvalifikuodamas psichikos sveikatos sutrikimą kaip sunkų kūno sužalojimą, pažeidė Taisyklių 6.9 punkto reikalavimus, atliko ne jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Taip pat pažymima, kad teismo medicinos specialisto išvada turi logikos spragų: pirmosios 2007-02-08 specialisto išvados Nr. G 411/07 (03) (t. l, b. l. 42) 4 p. nurodyta, kad sužalojimai, tiek juos imant atskirai ir visus kartu, sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kitos, 2007-10-08 specialisto išvados Nr. KG 81/07 (03) (t. l, b. l. 58) l p. parašyta, kad keičiamas pirmesnės išvados 4 p., nurodant, kad sužalojimai, tiek juos imant atskirai ir visus kartu, sukėlė jau sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, nuteistasis nurodo, kad iš specialisto išvados tiriamosios dalies matyti, jog 2005-11-25 nukentėjusysis D. Š. pateko į autoįvykį, kurio metu patyrė galvos smegenų traumą ir stuburo kaklinių slankstelių lūžį, tačiau byloje netirta, ar ši trauma turėjo įtakos dabartiniam kvalifikuotam sunkiam sužalojimui. Medikų bei Nedarbingumo ir neįgalumo komisijos išvados taip pat skiriasi, nors nustatant diagnozę vadovautasi tuo pačiu TLK-10 diagnozių klasifikatoriumi, kadangi vienuose medicinos dokumentų įrašuose nurodyta, kad nukentėjusiojo pasveikimo prognozė palanki, kituose – nepatenkinama.

Apeliantas G. M. teigia, kad teisiamojo posėdžio metu dėl visų šių nurodytų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių reikalavimų pažeidimų teismui buvo pateikti prašymai skirti komisijinę psichiatrijos ekspertizę, tačiau teismas, tinkamai neįvertinęs šių šiurkščių taisyklių reikalavimų pažeidimų, neargumentuotai atmetė prašymą du kartus. Be to, teisme apklausiamas teismo medicinos ekspertas R. P. į daugelį klausimų aiškaus atsakymo nepateikė, suabejojo savo išvados teisėtumu pripažindamas, jog šiuo atveju psichikos sutrikimą kvalifikuoti kaip sunkų sveikatos sutrikdymą turėjo psichiatras.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vertindamas įrodymus nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. bei savo vidinį įsitikinimą grindė subjektyviu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad jis ir A. E. pripažįsta smūgiavę rankomis ir kojomis nukentėjusiajam E. Š. į galvą, o šias aplinkybes matė E. Š. ir I. V.. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiojo E. Š. ir liudytojos I. V. parodymai prieštarauja visų trijų nuteistųjų parodymams, kurie yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Teigia, kad jis, L. E. parodė, o A. E. pripažino, jog jis priėjęs prie miegančio D. Š. sudavė tris smūgius į veidą, o šiuos jų parodymus patvirtina pats D. Š. nurodantis, kad miegodamas pajuto, kaip A. E. keletą kartų kumščiu sudavė jam į veidą. Nuteistasis G. M. pabrėžia, kad ši aplinkybė byloje yra svarbi, kadangi iš teismo specialisto išvados matyti, jog sunkus sveikatos sutrikdymo mastas atsirado būtent dėl galvos traumos, tačiau teismas šio prieštaravimo nebandė pašalinti, nuosprendyje nenurodė, kodėl vienais parodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Taip pat pažymima, kad teismo nustatytos aplinkybės dėl suduotų smūgių skaičiaus E. Š. ir D. Š. prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadoms.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai atskleidė bendrininkavimo sąvokos turinį sveikatos sužalojimo atveju bei neteisingai taikė šios sąvokos požymius. Teigia, kad nenumatė ir negalėjo numatyti, jog darydamas nusikalstamą veiką A. E. tris kartus sudavęs nukentėjusiajam D. Š. kumščiu į veidą, sukels jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nei su A. E., nei su L. E. nebuvo jokio išankstinio susitarimo dėl veiksmų apimties, be to, A. E. pažinojo tik iš matymo ir intereso žiauriai smurtauti neturėjo, todėl D. Š. sunkaus kūno sužalojimo nepadarė. Apeliantas teigia, kad jie, veikdami bendrai vienoje patalpoje, kiekvienas atskirai sumušė skirtingus nukentėjusiuosius. Jis buvo prie E. Š., A. E. jau buvo prie kito nukentėjusiojo D. Š.. A. E. lemtingus smūgius D. Š. sudavė per keliolika sekundžių, o tai pernelyg trumpas laiko tarpas, kad galėtų sutrukdyti tokioms pasekmėms. Jis tiesiogiai A. E. suduotų smūgių D. Š. nematė, pats A. E. taip pat nematė, kaip jis mušė E. Š.. Nuteistasis G. M. konstatuoja, kad jo veiksmai po nusikaltimo padarymo tik įrodo, jog tokioms pasekmėms nepritarė ir jokių veiksmų, kurie rodytų, kad pritarė tokiam elgesiui, tai yra smūgiavimui į pavojingas gyvybei kūno vietas, neišreiškė. Iš šių aplinkybių matyti, kad A. E. veika išėjo už susitarimo ribų (vykdytojo ekscesas), už kurį negali būti pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji O. P. šioje byloje 2007-01-28 su pareiškimu (t. l, b. l. 5) kreipėsi tik dėl žalos ir jokio reikalavimo pradėti procesą dėl asmens būsto neliečiamumo pažeidimo nepareiškė. Tokios valios nukentėjusioji neišreiškė ir 2007-01-28, 2007-03-29 apklausose (t. l, b. l. 91, 92), t. y. jokio skundo dėl įsibrovimo į būstą nepateikė. Apeliantas teigia, kad prokuroras, nesant skundo, neteisėtai 2008-02-12 pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. l d., o pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikęs baudžiamojo proceso įstatymą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. l d., sutapatino prokuroro pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą ir prokuroro reikalavimą atlikti ikiteisminį tyrimą institutus, kurie iš esmės yra skirtingi, bei neteisėtai pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., nors vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 str. l d. 6 p. ši baudžiamosios bylos dalis turėjo būti nutraukta.

Apeliantas pažymi, kad teismas priteisdamas neturtinę žalą, netinkamai pritaikė teisės normas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismų praktika. D. Š. šioje byloje 2007-04-02 pareiškė reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą 30000 Lt. Po to, kai buvo nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas, 2008-02-08 patikslino ieškinį prašydamas priteisti 60000 Lt neturtinės žalos. Nurodoma, kad teismo nukentėjusiajam D. Š. priteistas 60000 Lt neturtinės žalos dydis yra per didelis, kadangi nebuvo atsižvelgta į nuteistųjų turtinę padėtį, ieškinys grindžiamas ir psichologinėmis problemomis, kurias nukentėjusysis D. Š. turėjo ir anksčiau. Taip pat pažymima, kad teismas priteisdamas nukentėjusiajam E. Š. 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią tokio pobūdžio bylose maksimalus priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra ne didesnis nei 5000 Lt.

Nuteistasis G. M. pabrėžia, kad teismas nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo aktyvių veiksmų, kuriais bandė išvengti sunkesnių pasekmių – po nusikaltimo padarymo nukentėjusįjį D. Š. paguldė ant šono, kad jis nepaspringtų krauju ir neuždustų. Bylos medžiaga patvirtina, kad jei nebūtų atlikęs šių veiksmų, nukentėjusysis galėjo ir numirti, be to, toks elgesys parodo jo psichinį santykį su padaryta veika. Teismas nepripažino lengvinančia aplinkybe ir jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi, o tai, kad nesutinka su jo veikos kvalifikavimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., nereiškia šios lengvinančios aplinkybės pripažinimo negalimumą. Apeliantas teigia, kad nuo pat pirmos apklausos nurodė visas aplinkybes, kuriomis nusikaltimas buvo padarytas, parodymus davė nuosekliai, jų nekeitė, jo duoti parodymai nepaneigti kitų liudytojų parodymais. Pripažįsta faktinę savo veikų pusę, nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio, atsiprašo nukentėjusiųjų. Konstatuoja, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog jis charakterizuojamas patenkinamai, ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad yra apibūdinamas gerai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistoji L. E. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-11-19 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikties bylos aplinkybėms ir baudžiamosios bylos dalį dėl nusikalstamos veikos, kuria nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., nutraukti. Be to, apeliantė prašo atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir paskirti teismo ekspertizę D. Š. sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. patenka į privataus kaltinimo bylų kategoriją. Ikiteisminis tyrimas šiose bylose pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 409 str. 1 d. nurodytoms išimtims ikiteisminį tyrimą privalo pradėti prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Pirmasis ikiteisminio tyrimo pradėjimo būdas priskiriamas prie privataus kaltinimo, kurį teisme privalo palaikyti pats nukentėjusysis, antruoju atveju, kai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 str. išvardytos veikos viršija privačių interesų ribas ir įgyja visuomeninę reikšmę, ikiteisminį tyrimą pradeda ir kaltinimą palaiko prokuroras, tokiu atveju kaltinimas tampa valstybinis. Nuteistoji L. E. teigia, kad byloje nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo pradėti procesą nebuvo. Apeliantė pabrėžia, kad teismas nuosprendyje teigdamas, jog prokuroras pavedime atlikti ikiteisminį tyrimą nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., neteisingai įvertino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407 str. išvardytų nusikalstamų veikų pradėjimo būdą. Jeigu ikiteisminis tyrimas pradedamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 409 str. l d. pagrindu, dėl to turi būti surašytas prokuroro motyvuotas nutarimas arba prokuroro reikalavimas, kurio pateikimo tvarka reglamentuota generalinio prokuroro įsakymu. Tiek prokuroro nutarime, tiek reikalavime turi būti nurodyti duomenys, pagrindžiantys veikos visuomeninę reikšmę, arba įvardytos svarbios priežastys, dėl kurių pats asmuo negali ginti savo interesų. Nuteistoji L. E. konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. buvo pradėtas nepagrįstai, nesant nei nukentėjusiojo skundo, nei prokuroro reikalavimo, todėl ši bylos dalis jai turėjo būti nutraukta.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., nes dėl šios dalies nuteista nepagrįstai, bet visas faktines aplinkybes pripažino visiškai, jos parodymai yra nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau teismas neatsižvelgė į tai ir nepripažino jos lengvinančios aplinkybės.

Šalies argumentai

Apeliantė teigia, kad jos vaidmuo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., padaryme buvo antraeilis, jos veiksmais numatytos pasekmės atsirasti negalėjo, kadangi fiziškai yra silpnesnė ir jos suduoti smūgiai nukentėjusiajam D. Š. sunkių pasekmių nelėmė. Ikiteisminio tyrimo ir teismo metu prisipažino vartojusi fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, yra jauno amžiaus, išankstinio vaidmenų pasiskirstymo tarp jų nebuvo. Teigia, kad teismas turėjo skirti švelnesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., nuteista buvo 5 metams laisvės atėmimo, o būtent toks yra šio bausmės vidurkis.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad ekspertas išvadą dėl nukentėjusiojo D. Š. sveikatos sužalojimo masto pateikė tik remdamasis darbingumo lygio nustatymo pažyma, tačiau ar anksčiau įvykusi autoavarija turėjo pasekmių nustatant nedarbingumo lygį, ekspertas dėl kompetencijos stokos atsakyti negalėjo. Nuteistoji L. E. mano, kad šie klausimai turėjo būti atsakyti paskiriant kompleksinę ekspertizę, kadangi tik atlikus ją bus galima išsiaiškinti, koks sutrikdymo mastas padarytas nukentėjusiajam D. Š., taip pat kieno iš nuteistųjų ir į kurias kūno vietas suduoti smūgiai sąlygojo sunkių pasekmių atsiradimą. Apeliaciniame skunde konstatuojama, kad apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nukentėjusiajam D. Š. įvykdyto sveikatos sutrikdymo masto grindžiamos prieštaringais įrodymais, kurie neatitinka įstatymo reikalavimų. Ministro įsakymu patvirtintose taisyklėse teigiama, kad psichinės būklės sutrikdymo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija, o teismas priimdamas nuosprendį vadovavosi kitos srities specialisto nepagrįsta išvada, todėl nepagrįstai buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. E. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-11-19 nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės bei paskirtą bausmę sušvelninti. Be to, prašo atlikti sveikatos sutrikdymo kompleksinę ekspertizę. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu, kadangi jame nurodyta, jog jis neprisipažino mušęs D. Š., tik prisipažino mušęs D. Š.. Teigia, kad tai neatitinka jo parodymų, nes savo kaltę pripažino visiškai, todėl teismas turėjo skirti švelnesnę negu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad sveikatos sutrikdymo masto taisyklių 6.9 p. nurodyta, jog psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teismo psichiatrų ekspertų komisija. Apeliantas teigia, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog ekspertas pateikė išvadą tik remdamasis darbingumo lygio nustatymo pažyma, tačiau ar tarp įvykio metu atliktų sužalojimų ir netekto darbingumo yra priežastinis ryšys, kas sukėlė nedarbingumą, ar anksčiau įvykusi autoavarija turėjo pasekmių nustatant nedarbingumo lygį, ekspertas, pateikęs išvadą, dėl kompetencijos stokos atsakyti negalėjo. Nuteistasis A. E. pabrėžia, kad šie klausimai turėjo būti atsakyti paskiriant kompleksinę ekspertizę, kurioje dalyvautų psichiatrai ir teismo ekspertai, tačiau šį prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė. Tik atlikus šią ekspertizę bus galima išsiaiškinti, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka sutrikdyta nukentėjusiojo asmens psichika ir koks sutrikdymo mastas yra dėl nukentėjusiojo D. Š. sužalojimo, taip pat kurių iš nuteistųjų ir į kurias kūno vietas suduoti smūgiai sąlygojo sunkių pasekmių atsiradimą.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. E. ir L. E. apeliaciniai skundai atmestini (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Nuteistojo G. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d.). Šilutės rajono apylinkės teismo 2008-11-19 nuosprendis keistinas, nes netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. kaltės. Jų įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo.

Vien tai, kad nuteistieji A. E., G. M. ir L. E. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami baudžiamoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti jų apeliacinius skundus.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikacijos

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai apeliantus A. E., G. M. ir L. E. pripažino kaltais ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti ir su jomis sutinka.

Baudžiamosios bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, jog nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam D. Š. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d.), sunkumo laipsnis nustatytas specialisto išvada. Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje.

Nuteistieji A. E., G. M. ir L. E. apeliaciniame skunde iškelia argumentus, kuriais ginčija nukentėjusiojo D. Š. patirto sveikatos sutrikdymo sunkumą ir kartu siekia paneigti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. taikymą. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.9. p. numatyta, kad sunkus sveikatos sutrikdymas yra ir susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, tačiau psichikos sutrikimo laipsnį kiekvienu atveju įvertina ir apie galimybę priskirti stipriai sutrikdančių žmogaus psichiką ligų grupei sprendžia ir sveikatos sutrikimo mastą nustato teisino psichiatrų ekspertų komisija.

Nuteistiesiems A. E., G. M. ir L. E. iškilus abejonių dėl teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotų padarinių nukentėjusiojo D. Š. sveikatai, taip pat ar 2005-11-25 autoįvykio metu nukentėjusiojo D. Š. patirta galvos smegenų trauma turėjo įtakos dabartiniam kvalifikuotam sunkiam sužalojimui, 2009 m. vasario 27 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi nukentėjusiajam D. Š. paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos–psichologijos ir teismo medicinos ekspertizė, siekiant nustatyti D. Š. padaryto kūno sužalojimo sutrikdymo sunkumą.

2009-05-04 – 2009-09-09 Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos kompleksinės teismo psichiatrijos– psichologijos ekspertizės išvados 3 p. nustatyta, kad D. Š. diagnozuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – organinis asmenybės sutrikimas, organinis nuotaikos (afektinis) sutrikimas, kuris yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su 2007-01-28 jam padarytais kūno sužalojimais, t. y. patirta galvos smegenų trauma. Pagal LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“ tai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo 6.9. punktą – „susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką“; 4 p. konstatuota, kad duomenų, jog 2005-11-25 autoavarijos metu patirtas kaklinės stuburo dalies III-IV slankstelių lūžimas, krūtinės stuburo dalies ir galvos sumušimas, galėjo turėti įtakos D. Š. psichikos būsenai, nėra. Taigi atlikta Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos kompleksinė teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizė nustatė, kad nukentėjusiajam D. Š. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, o duomenų, jog 2005-11-25 autoavarijos metu patirta galvos trauma turėjo įtakos D. Š. psichikos būsenai, nėra.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. M. apeliacinio skundo reikalavimas perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, nepagrįstas. Pagal nustatytas faktines aplinkybes ir sveikatos sutrikdymo mastą pirmosios instancijos teismas nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., nes jie savo tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam D. Š. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistųjų G. M. ir L. E. apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto jų nuteisimo pagal nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d.

Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d., objektyvusis požymis – veika – apibūdinama aktyviais veiksmais: įsibrovimas į asmens būstą, panaudojant apgaulę, smurtą ar kitokį būdą prieš būsto savininko valią. Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t. y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas.

Būsto neliečiamumo pažeidimas pasireiškia tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia yra tokia tyčios rūšis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingas pasekmes ir jų siekia. Iš baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų nustatyta, kad nuteistieji G. M. ir L. E. neturėjo teisės be savininkės O. P. sutikimo įeiti į jos gyvenamąjį namą, tačiau jie neteisėtai slapta įsibrovė į namą ir į O. P. gyvenamas patalpas pateko be jos sutikimo ir leidimo, prieš O. P. valią, tai yra neteisėtai ir slapta įsibrovė į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas ir tuo padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Po to tęsdami savo veiksmus bei siekdami bendro, iš anksto sutarto tikslo jie sunkiai sužalojo nukentėjusįjį D. Š. ir nežymiai – nukentėjusįjį E. Š.. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. bendra tyčia buvo sumušti nukentėjusiuosius D. Š. ir E. Š., kurie tuo metu buvo O. P. gyvenamajame name, o ne pasiimti A. E. striukę iš O. P. gyvenamojo namo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų G. M. ir L. E. apeliacinio skundo motyvas, jog ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. buvo pradėtas nepagrįstai, nesant nei nukentėjusiojo skundo, nei prokuroro reikalavimo, yra nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-02-12 prokuroras pavedė atlikti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. ir šį tyrimą pavedė atlikti Šilutės rajono policijos komisariatui (t. 1, b. l. 8). Dėl šios veikos ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas teisme vyko bendra tvarka.

Kolegija daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina tai, kad nuteistųjų G. M. ir L. E. veiksmai atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 str. 1 d. nustatyto nusikaltimo vertinamuosius požymius, todėl jie pagrįstai nuteisti už neteisėtą O. P. būsto neliečiamumo pažeidimą.

Dėl bendrininkavimo

Atmestini nuteistojo G. M. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad A. E. veiksmai atitinka vykdytojo ekscesą, kadangi išėjo už susitarimo ribų, o jis negalėjo numatyti, jog darydamas nusikalstamą veiką A. E. tris kartus sudavęs nukentėjusiajam D. Š. kumščiu į veidą, sukels jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Veikos bendrumas gali pasireikšti ir tuo, kad nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys iš dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Taip pat pažymėtina, kad bendrininkų susitarimas yra privalomas subjektyvusis bendrininkavimo požymis ir gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, bei įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas norimas rezultatas; jis gali būti tiek išankstinis, tiek spontaniškas, staigus. Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra priskiriami ar išskaidomi atskiriems bendrininkams. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, tai yra už bendrus veiksmus, išskyrus, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas.

Kolegija pažymi, kad nuteistojo A. E. veiksmai prieš nukentėjusįjį D. Š. nelaikytini vykdytojo ekscesu, kadangi jo veiksmai nekeitė kėsinimosi esmės, nesiskyrė nuo visų nuteistųjų numatytos sutartos veikos. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti – visi kartu taksi automobiliu atvyko į O. P. gyvenamąjį namą, G. M. ir A. E. turėjo po tuščią alaus butelį, vienu metu užėjo į namą ir pradėjo mušti nukentėjusiuosius D. Š. ir E. Š.. Pats nuteistasis G. M. pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje pripažino, kad spyrė koja nukentėjusiajam D. Š. į kaklą ir į nugarą (t. 2, b. l. 102). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi nuteistieji veikė bendra tyčia, visi kartu siekė sumušti ir tokiu būdu sužaloti nukentėjusiuosius D. Š. ir E. Š., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe, o visi nuteistieji buvo jos bendravykdytojai ir turi atsakyti už bendrai padarytą veiką.

Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 1 p. taikymo

Nuteistasis G. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių pasekmių – po nusikaltimo padarymo nukentėjusįjį D. Š. paguldė ant šono, kad jis nepaspringtų krauju ir neuždustų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 1 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą pats arba kitais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių, yra aplinkybė, parodanti kaltininko psichikos santykį su padaryta neteisėta veika ir leidžia įvertinti jo pastangas siekiant užkirsti kelią nusikalstamos veikos padariniams atsirasti, tačiau reikia neužmiršti, kad tokios aplinkybės buvimui konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai siekiant išvengti žalingų padarinių. Šioje baudžiamojoje byloje tokių nuteistojo G. M. veiksmų nenustatyta. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad po nuteistojo A. E. smūgių nukentėjusiajam D. Š. nuteistasis G. M. pakėlęs D. Š. iš lovos ir numetęs jį ant grindų, matydamas, kad jam bėga kraujas, dar spyrė nukentėjusiajam į kaklą ir nugarą ir tik po to paguldė jį ant šono. Pažymėtina, kad nuteistieji A. E., G. M. ir L. E. nesistengė išvengti sunkesnių padarinių, kadangi sunkiai sutrikdę nukentėjusiojo D. Š. ir nežymiai nukentėjusiojo E. Š. sveikatą jie net nebandė iškviesti greitosios pagalbos. Kolegija daro išvadą, kad tokie nuteistojo G. M. veiksmai laikytini neaktyviais ir nenuoširdžiais, siekiant išvengti ypač sunkių padarinių, todėl nėra pagrindo nuteistajam G. M. pripažinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 str. 1 d. 1 p. numatytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo.

Dėl neturtinės žalos

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteista 60000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. Š. ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam E. Š.. Nuteistasis G. M. nesutinka su tokiomis teismo priteistomis sumomis ir teigia, kad jos nepagrįstos ir per didelės.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visos apimties, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Dar vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą asmeniui, priverčiant žmogų išgyventi fizines ir dvasines kančias žalojimo metu, neturtinę žalą padariusio asmens tokiu būdu pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti didesnį, ir atvirkščiai, neatsargiais nesmurtiniais veiksmais pasireiškusi kaltė sudaro prielaidas neturtinės žalos dydį nustatyti mažesnį. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra dar vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į žalą padariusio asmens finansavimo šaltinius ir turtinę būklę, turimą turtą ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jeigu neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, o kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniais smurtiniais brutaliais veiksmais, tai šie neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip kartu padarytos turtinės žalos dydis ir jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar kiti (CK 6.250 str. 2 d.).

Nustatydamas neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog nukentėjusiajam D. Š. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neteko 80-90 procentų darbingumo, dėl padarytų sužalojimų turėjo kęsti didelį fizinį skausmą bei dvasinius išgyvenimus, buvo nuolatos gydomas ligoninėse, jam reikalinga nuolatinė priežiūra, turėjo mesti mokslą, nebegali bendrauti, sutriko atmintis, nuolat yra blogos nuotaikos, blogai miega, persekioja suicidinės mintys, yra piktas, dirglus, jaučiasi vienišas, nes draugai nebebendrauja. Apylinkės teismo priteista neturtinė žala nukentėjusiajam D. Š. nelaikytina aiškiai per didelė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu apylinkės teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, jis atitinka CK 6.250 str. nuostatas ir jo mažinti nėra pagrindo.

Dėl nusikalstamų nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. veiksmų nukentėjusysis E. Š. patyrė moralinę ir fizinę žalą – turėjo kęsti skausmą, pažeminimą, patyčias, didelį išgąstį. Savaitę buvo nedarbingas, gydėsi namuose. Nustatydamas neturtinės žalos dydį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktines šios bylos aplinkybes, taip pat į veikos pasekmes (nežymus sveikatos sutrikdymas be kaulų lūžių ir galvos smegenų sukrėtimo), žalą padariusių asmenų kaltę (tyčiniai smurtiniai veiksmai), jų turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (konfliktas kilo gyvenamajame name spontaniškai dėl menkaverčio preteksto, suduota apie 20 smūgių į įvairias kūno vietas), taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, besiformuojančią teismų praktiką tokios kategorijos bylose, taip pat į anksčiau aptartus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus ir konstatuoja, kad nukentėjusiajam E. Š. apylinkės teismo priteistas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimas mažinamas iki 5000 Lt, šią sumą solidariai priteisiant iš nuteistųjų.

Iš apeliacinės instancijos teisme gautų mokėjimo nurodymų matyti, kad nuteistasis G. M. 2009-02-04 AB Šiaulių banko Klaipėdos filiale sumokėjo į nukentėjusiojo D. Š. ir E. Š. sąskaitą po 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo, todėl nuteistiesiems A. E., G. M. ir L. E. solidariai atlyginti nuketėjusiajam D. Š. padarytai neturtinei žalai atlyginti liko 59600 Lt, o nukentėjusiajam E. Š. – 4600 Lt.

Dėl paskirtos bausmės

Skirdamas bausmes apylinkės teismas nuteistiesiems A. E., G. M. ir L. E. vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veikas padarė bendrininkų grupe, bei į tai, kad A. E. dar ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė jiems bausmes, kurios lygios sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, o nuteistajam A. E. už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d., paskyrė bausmę, kuri didesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kolegija konstatuoja, kad paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Galutinės bausmės nuteistiesiems subendrintos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.,

nutaria:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteisti 59600 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. Š. naudai.

Iš nuteistųjų A. E., G. M. ir L. E. solidariai priteistą neturtinę žalą nukentėjusiajai ir civiliniam ieškovui E. Š. sumažinti iki 4600 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Remigijus PreikšaitisTeisėjai Violeta MiliuvienėValentinas Janonis