Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 3 d. 135 str. 1d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. P. pagal BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad peržengdamas būtinosios ginties ribas, sunkiai sutrikdė sveikatą, būtent:

R. P. 2005 m. lapkričio 17 d., apie 18 val., tikslus laikas nenustatytas, prie (duomenys neskelbtini) namo antros laiptinės, konflikto metu gindamasis pats ir gindamas S. U. nuo A. B. kėsinimosi juos sužaloti rankoje laikomu peiliu, paėmė ant žemės gulėjusį peilį, ir peržengdamas būtinosios ginties ribas, kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tyčia juo du kartus smogė A. B. į dešinį šoną, padarydamas jam dvi durtines pjautines kiaurines krūtinės ląstos dešinės pusės (šoninio paviršiaus) žaizdas pažeidžiant dešinio plaučio apatinę skiltį ir susidarius pneumohemotoraksui, dėl kiaurinių krūtinės ląstos žaizdų sunkiai sutrikdydamas jo sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas R. P. išteisino konstatavęs, jog jis sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą neperžengdamas būtinosios ginties ribų.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – R. P. pripažinti kaltu pagal BK 28 str. 3 d., 135 str. 1 d. dėl tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo, peržengiant būtinosios ginties ribas, ir paskirti 60 parų arešto, vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d. ir 65 str., paskirtą bausmę subendrinti su 2004-08-11 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinę bausmę paskirti 5 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2007-03-09 iki 2007-06-07, taip pat iš R. P. priteisti 3570 litų gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai. Nurodo, jog baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad 2005-11-17 įvykus konfliktui tarp R. P., S. U. ir A. B., G. T. bei R. M., R. P., iškilus pavojui jo kūno neliečiamumui, turėjo teisę gintis ar ginti S. U., tačiau šiuo atveju panaudoti peilį prieš A. B. nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. P. turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau jo panaudotos priemonės (peilis) visiškai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir intensyvumo. Suduoti du smūgiai A. B. į dešinę krūtinės ląstos pusę turi būti traktuojami kaip puolamojo pobūdžio veiksmai, nes suduoti nukentėjusiajam būnant pasisukus į kaltinamąjį R. P. dešiniuoju šonu, todėl jokios grėsmės tuo metu R. P. sveikatai nebuvo, o S. U. tuo metu buvo parkritęs ant žemės, todėl jam jokios realios grėsmės iš A. B., kadangi jis stovėjo, taip pat nebuvo. Tai aiškiai prieštarauja kaltinamojo parodymams, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, todėl pastarąjį ir sužalojo peiliu. Niekas iš konflikte dalyvavusių asmenų (išskyrus nukentėjusįjį A. B.) įvykio metu sužalotas nebuvo. Jeigu būtų galima vadovautis kaltinamojo ir S. U. parodymais, sunkiai tikėtina, kad jis (S. U.), būdamas parkritęs ant žemės, buvo spardomas dviejų asmenų. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, ar nukentėjusysis A. B. tuo metu, kai buvo sunkiai sužalotas, turėjo rankose peilį. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu 2005-12-02 duodamas parodymus nurodė, kad konflikto metu išgirdo, kaip ant žemės nukrito peilis, kurį pagriebęs, dūrė į šoną vaikinui, 2006-02-21 papildomos paklausos metu nurodė, kad peilio nematė, o tik matė, kaip blizga geležtė. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad nematė, jog kas nors iš nukentėjusiojo draugų jį būtų raminęs. Tokie kaltinamojo parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams: liudytojas S. U., kurį, kaip nurodo kaltinamasis, gynė nuo A. B., 2006-02-21 papildomos apklausos metu parodė, jog nukentėjusiojo draugai ramino pastarąjį, neleido artintis prie jo. Ši aplinkybė taip pat rodo, kad konfliktas jau geso, nes vienoje pusėje konflikte dalyvavę asmenys vienas kitą ramino, tuo siekdami nutraukti konfliktą. Liudytojas S. U. parodė, kad konfliktas galutinai pasibaigė, kai kažkas iš jį užpuolusių asmenų sušuko: ,,jis turi peilį”. Pagal bylos aplinkybes asmuo, tuo metu turėjęs peilį, buvo kaltinamasis R. P.. Teismas, priimdamas nuosprendį, padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis A. B. kėlė realią grėsmę, nes būtent konflikto metu jis peiliu supjaustė S. U. striukę: 2005-12-01 pirminės apklausos metu S. U. nenurodė, kad jo striukė konflikto metu buvo supjaustyta peiliu, o tik nurodė, kad jam buvo grasinta peiliu. Striukė apžiūrai buvo pristatyta tik 2006-02-21 ir tik papildomos apklausos 2006-02-21 metu S. U. nurodė, kad įvykio metu peiliu buvo supjaustyta striukė. Nors liudytojas S. U. nurodo, kad jis, siekdamas išvengti sužalojimų peiliu, išsivilko iš striukės, tačiau liudytoja L. U., kuri buvo kartu su R. P. ir S. U., nurodo, kad S. U. iš striukės išsivilko muštynių pradžioje, nes jį vienas asmuo tempė už striukės, ir ji nematė, kad asmuo, kuris tempė S. U., rankose būtų turėjęs peilį. Nors liudytojas S. U. nurodo, kad striukę nuo žemės jam padavė L. U., tačiau pastaroji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausos teisme metu taip pat nenurodė, kad S. U. striukė buvo supjaustyta. Iš to darytina išvada, kad jokių įrodymų, kad S. U. striukė būtų supjaustyta nukentėjusiojo A. B. konflikto metu, nėra.

Teismas, priimdamas nuosprendį, padarė niekuo nepagrįstas išvadas dėl muštynių metu dalyvavusių asmenų girtumo: nuosprendyje nurodyta, kad įvykio metu nukentėjusysis ir kartu su juo buvę asmenys buvo girti, todėl ne viską prisimena, tačiau padarė išvadą, kad kaltinamasis ir kartu su juo buvę asmenys girti nebuvo. Tai visiškai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad nukentėjusysis muštynių metu buvo tiek girtas, kad neprisimintų įvykio aplinkybių. Po įvykio jis buvo pristatytas į ligoninę, tačiau medicininiuose dokumentuose jokių duomenų, kad A. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nėra. Jis pripažino, kad prieš įvykį buvo išgėręs alaus, tačiau jokių duomenų, kad jis būtų buvęs girtas, nėra. Kad prieš įvykį buvo išgėrę alaus, pripažino ir kaltinamasis R. P. 2005-12-02 apklausos metu, ir liudytojas S. U. 2005-12-01 apklausos metu. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamojo bei liudytojų L. U. bei S. U. parodymai nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti. Analizuojant minėtų asmenų parodymus nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, yra akivaizdu, kad šių asmenų duoti parodymai prieštarauja vieni kitiems, nes yra nurodoma skirtinga įvykio eiga. Dėl šios priežasties pagrindo atmesti A. B. parodymus ir jais nesivadovauti bei remtis tik kaltinamojo R. P. bei kartu su juos buvusių asmenų parodymais nėra. Nukentėjusysis A. B. neneigė prieš įvykį gėręs alaus, nurodo, kad konfliktas prasidėjo tarp G. T. ir kitų asmenų dėl pastarojo brolio. Tai patvirtina ir liudytojas S. U., kuris apklausų metu parodė, kad jam buvo papriekaištauta, kodėl jis juokiasi iš G. T. brolio. Nors teismas pripažino, kad ,,nukentėjusysis pripažino, jog galimai buvo išsitraukęs peilį”, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis tai neigė, tik pripažindamas, kad su savimi turėdavo peilį ir jį nešiodavosi, o po įvykio kišenėje peilio nerado. Kad galėjo švaistytis peiliu, A. B. nurodė, atsakydamas į 2007-06-01 posėdžio metu teismo užduotą klausimą, nors 2007-05-15 posėdžio metu jis tai neigė. Jokių naujų klausimų nukentėjusiojo apklausos metu 2007-05-15 posėdžio metu nebuvo užduota, todėl pakartotinai užduotas analogiškas klausimas, į kurį jau buvo atsakyta, gali būti vertinamas kaip nukentėjusiojo klaidinimas ar net netiesioginis poveikis jam. Šių parodymų teisingumu dar labiau verčia abejoti ta aplinkybė, kad tarp 2007-05-15 ir 2007-06-01 posėdžių nukentėjusysis A. B. teismui pateikė 2007-05-29 pasirašytą prašymą, kuriame jis nurodo, kad R. P. žalą jam atlygino, todėl pastarajam pretenzijų neturi. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad tikrosios įvykio aplinkybės ir jų eiga yra nurodyta nukentėjusiojo A. B. 2005-11-23 parodymuose, kurie buvo duoti praėjus penkioms dienoms po įvykio.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kiek asmenų konflikto metu turėjo peilį ir kieno peilį, jei būtų galima tikėti kaltinamojo parodymais, šis nuo žemės paėmė kažkieno išmestą peilį, jį panaudojo, sužalodamas A. B.. Visi teisme apklausti konflikte dalyvavę asmenys neigė turėję peilį, tačiau R. M. teisme neapklaustas, todėl neišnaudota paskutinė galimybė šiai aplinkybei nustatyti. Iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių galima teigti, kad kaltinamasis R. P. nuo žemės pakėlė galbūt nukentėjusiojo pamestą peilį, kurį pastarasis pametė nugriūdamas ant žemės kartu su S. U., ir juo tyčia, aiškiai peržengdamas būtinosios ginties ribas, sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą. Tai dar labiau patvirtina ta aplinkybė, kad nė vieno peilio po įvykio nerado iš karto į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai. Darytina išvada, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šis teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis naikintinas.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Iš kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo, kad R. P. konflikto metu, gindamasis pats ir gindamas S. U. nuo A. B. kėsinimosi juos sužaloti rankoje laikomu peiliu, paėmė ant žemės gulėjusį peilį ir, peržengdamas būtinosios ginties ribas, kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tyčia juo du kartus smogė A. B. į dešinį šoną, akivaizdu, jog prokuroras, pripažindamas R. P. teisę į būtinąją gintį, kartu pripažino, jog konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusysis ir jo draugai, o R. P. nukentėjusiajam sudavė ant žemės gulėjusiu peiliu, tuo momentu, kai nukentėjusysis su draugu spardė R. P. draugą ir mosikavo rankose turėtu peiliu. Taigi prokuroras formuluodamas kaltinimą, rėmėsi ne nukentėjusiojo ir jo draugų, o įtariamojo R. P. parodymais, kuriuos patvirtino kartu su juo buvę S. U. ir L. U., jog 2005-11-17 vakare jiems trims būnant kieme, prie antrosios laiptinės, juos užpuolė ir sukėlė muštynes keturi neblaivūs jaunuoliai, du jaunuoliai puolė jį, o kiti du – S. U.. Muštynių metu jis pamatęs, kad S. U. nukrito, o su juo mušęsis jaunuolis grasina jam peiliu, bandė užpuoliką nutempti nuo gulinčio draugo, tačiau, kai šis ir prieš jį ėmė mosikuoti peiliu, pakėlė ant žemės rastą peilį ir smogė užpuolikui į dešinį šoną, šį veiksmą atliko todėl, kad norėjo apginti draugą nuo pavojaus jo sveikatai ir gyvybei, nes jų ir užpuolikų jėgos buvo nelygios. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais R. P. ir jo draugų S. U. ir L. U. parodymais, nustatė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes - muštynes sukėlė nukentėjusysis su savo draugais, t.y. jie užpuolė kaltinamąjį ir jo draugus, jos nebuvo abipusio konflikto išdava, šiose muštynėse nukentėjusysis turėtu peiliu supjaustė S. U. striukę, po to jį su kitu draugu spardė, tuo metu muštynėms dar nepasibaigus, R. P. pribėgo prie spardomo savo draugo S. U. ir, matydamas, jog jį spardo dviese, o vienas (nukentėjusysis) mosikuoja rankoje turimu peiliu, gindamas save ir savo draugą, smogė nukentėjusiajam į šoną du kartus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai, priešingai nei apeliacinį skundą pateikusiam prokurorui, nekyla abejonių dėl R. P. ir jo draugų S. U. ir L. U. parodymų patikimumo, apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Prokuroras taip pat neteisus, apeliaciniame skunde teigdamas, jog byloje nesant duomenų apie nukentėjusiojo A. B. ir jo draugo G. T. girtumą, apylinkės teismas nepagrįstai būtent dėl jų girtumo suabejojo šių asmenų parodymais. Kolegija pažymi, jog apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai. Ta aplinkybė, kad įvykio metu nukentėjusysis ir liudytojas G. T. buvo girti ir dėl girtumo ne viską prisiminė, nustatyta paties nukentėjusiojo parodymais, pavyzdžiui, „buvome išgėrę nemažai alaus“, „ar buvau išsitraukęs peilį, nepamenu“ (t. 22, b. l. 85), „galėjo būti, jog tuo peiliu galėjau pasišvaistyti, buvau girtas“, „nepamenu, ar ką išvilkau iš striukės, buvau girtas“ (t. 2, b. l. 99), liudytojo G. T. parodymais, kaip antai, „mes išėjome į laiptinę, išgėrėme alaus...“, „kodėl įvyko konfliktas, nepamenu, buvau išgėręs“, „nepamenu, ar buvo Vasia“ (t. 2, b. l. 85), bei greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės duomenimis, kur A. B. iškart po įvykio gydytojos diagnozuotas girtumas (t. 1, b. l. 23). Šie įrodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog A. B. ir G. T. teisme duoti parodymai yra abejotini, nes konflikto metu jie buvo girti ir dėl to neprisiminė kai kurių reikšmingų įvykio aplinkybių, kolegija neturi pagrindo.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka tyrimo institucijoms, o įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde yra daug šiam principui prieštaraujančių teiginių – „tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, ar nukentėjusysis A. B. tuo metu, kai buvo sunkiai sužalotas, turėjo rankose peilį“, „ jokių įrodymų, kad S. U. striukė būtų supjaustyta nukentėjusiojo A. B. konflikto metu, nėra“, „iš baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių galima teigti, kad kaltinamasis R. P. nuo žemės pakėlė galimai nukentėjusiojo pamestą peilį, kurį pastarasis pametė nugriūdamas ant žemės kartu su S. U., ir juo tyčia, aiškiai peržengdamas būtinosios ginties ribas sunkiai sutrikdė A. B. sveikatą“, kurie akivaizdžiai parodo, jog ikiteisminiame tyrime nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patikimai paneigiančių R. P. gynybinę versiją. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktos papildomos 2005-12-28 A. B. apklausos protokolo, tyrėjai neapklausė A. B. apie įtariamojo R. P. ir liudytojo S. U. atitinkamai 2005-12-02 ir 2005-12-01 nurodytas aplinkybes, jog pats A. B. konflikto metu švaistėsi peiliu, apklausiamas teisme A. B. neatmetė tokios galimybės, parodydamas, jog šios įvykio aplinkybės neprisimena dėl girtumo, be to, tyrėja tik 2006-02-21 po papildomos S. U. apklausos pareikalavo pateikti striukę, kurią šis vilkėjo muštynių metu, nors S. U. apie konflikto metu vilkėtą striukę parodė dar 2005-12-01. Taigi anksčiau minėtus prokuroro teiginius, kuriais jis bando įtikinti teismą, jog byloje nėra nustatyta patikimų duomenų, patvirtinančių kaltinamojo R. P. parodymus apie įvykio aplinkybes, todėl R. P. turi būti nuteistas už A. B. sunkų sveikatos sutrikdymą, kolegija laiko prieštaraujančiais nekaltumo prezumpcijos principui ir juos atmeta.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. P. konflikto metu veikė būtinosios ginties sąlygomis ir du kartus peiliu smogdamas į A. B. dešinį šoną neperžengė būtinosios ginties ribų. Kaip jau minėta, byloje patikimai nustatyta, jog keturi neblaivūs ir agresyvūs jaunuoliai (nukentėjusysis ir jo draugai) užpuolė kaltinamąjį ir jo draugą S. U.. Muštynių metu nukentėjusysis turėtu peiliu supjaustė S. U. striukę, po to nukritusį ant žemės S. U. su kitu draugu spardė bei mosikavo rankoje laikomu peiliu, tuo metu muštynėms dar nepasibaigus, R. P. pribėgo prie spardomo savo draugo S. U. ir, matydamas, jog jį spardo dviese, o vienas (nukentėjusysis) mosikuoja rankoje turimu peiliu, gindamas save ir savo draugą, smogė peiliu nukentėjusiajam A. B. į šoną du kartus. Tokia įvykių eiga parodo, jog A. B. sužalojimo momentu realus pavojus R. P. ir S. U. gyvybei ir sveikatai dar nebuvo pasibaigęs ir buvo pagrindas gintis. Esant nurodytam užpuolimo intensyvumui, kiekybinei persvarai ir naudojamoms priemonėms – peiliui, ir atsižvelgiant į tai, kad besigindamas R. P. peiliu sunkiai sutrikdė sveikatą tik vienam A. B., t.y. žalą padarė tik besikėsinančiam su peiliu, o ne kitiems trims konflikte dalyvavusiems asmenims, taigi jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, laikytina, jog atremiant šį pavojingą kėsinimąsi būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

Nustatęs, kad R. P. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas jos ribų, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 9 punktu, Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1-3 dalimis, 254 straipsnio 4 dalimi ir baudžiamąją bylą nutraukti teismo nutartimi. Pirmosios instancijos teismas priėmė ne visiškai Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus atitinkantį išteisinamąjį nuosprendį, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 327 straipsnio 1 punktas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui panaikinti išteisinamąjį nuosprendį (o ne apkaltinamąjį nuosprendį), nors ir nustatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Todėl nuosprendis nenaikinamas ir paliekamas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.