Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – B. G.) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja P. K. (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama O. R. pagal įgaliojimą, su skundu (t. I, b. l. 39-44) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 34,19 ha žemės plotą ir 2,04 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, atkūrimo, o nesant galimybės žemę grąžinti natūra turėtoje vietoje, atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2009 metais jai tapo žinoma, jog jos tėvui J. Š. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurį valdo ir naudoja valstybinio administravimo subjektas. Siekdama sužinoti, kokiu būdu galima atkurti nuosavybės teises į J. Š. priklausiusią žemę, pareiškėja kreipėsi į Kretingos rajono žemėtvarkos skyrių, kur sužinojo, jog nuosavybės teisės į J. Š. nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą nebuvo atkurtos. Nurodė, jog 2010 m. kovo 22 d. ji pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki žemės nacionalizacijos priklausiusį jos tėvui J. Š. ir močiutei B. P., kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę buvo pateikti pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinantys dokumentai. 2010 m. balandžio 2 d. raštu Nr. 2.1-77-(1.14) Klaipėdos apskrities viršininko administracija pareiškėją informavo, kad O. P., mirusios 1996 metais, 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo į J. Š. ir B. P. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone valdytą žemę atkūrimo procesas. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2010 m. birželio 16 d. Kretingos rajono apylinkės teismas patenkino prašymą ir atnaujino praleistą terminą O. P. palikimui priimti, konstatuodamas, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pažymėjo, jog NŽT Kretingos skyrius priėmė sprendimą ir išvadą dėl nuosavybės teisių į žemę mirusios O. P. vardu atkūrimo, tačiau 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Z14-28 jis buvo panaikintas. 2011 m. vasario 22 d. pareiškėja gavo atsakymą, nurodantį, kad negalima atkurti nuosavybės teisių į žemę.

2012 m. lapkričio 7 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjos atstovė skundą patikslino ir prašė įpareigoti atsakovą NŽT per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 31,73 ha žemės plotą ir 2,06 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, atkūrimo ir atkurti nuosavybės teises į 31,73 ha žemės ir 2,06 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, iki žemės nacionalizacijos priklausiusius J. Š. ir B. P.. Nesant galimybės žemę ir mišką grąžinti natūra turėtoje vietoje, atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos P. K. skundą (t. I, b. l. 124-129) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, jog pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl neturėjo teisės į savo tėvo J. Š. (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimą. Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaimo žemės skirstymo viensėdžiais 1922 metų plano, patvirtinto 1923 m. gegužės 24 d., eksplikacijoje įrašyti savininkai Š. J. ir P. B. (sūnus ir mama), po išskyrimo gavę 36,2281 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 6 d. pažymoje Nr. R4-2055 nurodyta, kad 1936 m. vasario 21 d. Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai pateiktame Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus (duomenys neskelbtini) seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas Š. J., (duomenys neskelbtini) kaime, sklypas Nr. 3 ir Nr. 62, turėjęs 36,23 ha žemės. Nuosavybės teisių atkūrimo byla į buvusio žemės savininko J. Š. valdytus 36,23 ha žemės nesuformuota.

Nurodė, jog O. P. (pareiškėjos teta, buvusios žemės savininkės B. P. dukra) 1992 m. gegužės 27 d. prašymu kreipėsi į Kretingos rajono Žalgirio apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių žemės savininkų J. Š. ir P. B. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. 2010 m. rugsėjo 16 d. NŽT Kretingos žemėtvarkos skyrius priėmė išvadą Nr. IŠ14-5 „Dėl išvados žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ O. P.. 2010 m. spalio 4 d. raštu Nr. 14-R5-314-(1.7) Kretingos žemėtvarkos skyrius papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos suteikimo apie J. Š. ir B. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kretingos apskrityje, Kartenos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime. 2010 m. gruodžio 6 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-2055 nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde Kretingos apskrities, Kartenos valsčiaus, Baublių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu paskirstytų žemių sąraše įrašytas savininkas Š. J., (duomenys neskelbtini) kaime sklype Nr. 3 ir sklype Nr. 62 turėjęs 36,23 ha žemės. Pastaboje įrašyta: „Buv. Sav. P. K.)“. Pagal gautą papildomą archyvinę medžiagą buvo nustatyta, kad iki 1940 metų nacionalizacijos B. P. 36,23 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, savininke nebebuvo, todėl O. P. negali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į jos motinos B. P. nuosavybės teise valdytą žemę. Duomenų, kad O. P. yra J. Š. įpėdinė nėra.

Atsakovas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), O. P. nepateko į įstatymu nustatytą pretendentų sąrašą ir negali pretenduoti į brolio J. Š. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Atsižvelgdama į Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktus papildomus duomenis 2010 m. gruodžio 14 d. Kretingos žemėtvarkos skyriaus specialistų komisija priėmė sprendimą pripažinti negaliojančia Kretingos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. birželio 17 d. pažymą „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų“. Be to, buvo priimtas NŽT Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. Ž14-728 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. Ž14-258 „Dėl išvados žemės (miško) perdavimo neatlygintinai nuosavybėn priėmimo Kretingos r.“ ir NŽT Kretingos žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. išvados Nr. IŠ14-5 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pripažinimo netekusiais galios“.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo NŽT atstovė nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas į B. P. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje, valdytus 36,23 ha žemės yra baiginėjamas, nes 2012 m. gegužės 30 d. NŽT sprendimu O. P. yra atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha miško natūroje, o nuosavybės teisės į O. P. tenkančią B. P. žemėvaldos dalį (31,73 ha) bus atkurta vėliau, patvirtinus žemėtvarkos projektą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu (t. II, b. l. 44-47) pareiškėjos P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2010 m. birželio 16 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nutartimi P. K. ir P. Š. buvo atnaujintas terminas mirusios O. P. palikimui priimti. 2011 m. spalio 10 d. NŽT Kretingos žemėtvarkos skyriaus pažymoje Nr. 14PAŽ-2 buvo nurodyta, kad pagal O. P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdytą Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal dabartinį administracinį–teritorinį suskirstymą Klaipėdos apskrities Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) kaime, 36,23 ha žemės pagal Atkūrimo įstatymą O. P. turi nuosavybės teisę į 36,23 ha žemės. 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypuose Nr. 3 ir 62, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje. 2012 m. gegužės 30 d. Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha miško natūra. Sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško – bus atkurtos vėliau.

Teismas pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą (žemę, miškus, vandens telkinius ir kt.) atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Teismas pažymėjo, jog pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatas sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos.

Teismas pabrėžė, jog nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procesas vykdomas O. P. 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo pagrindu. Nagrinėjamos bylos atveju nebuvo ginčijama, jog pareiškėja P. K. nėra asmeniu, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pagrindu turinčiu teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra tik savo tetos O. P., mirusios 1996 m. balandžio 30 d., turtinių teisių perėmėja. 2010 m. balandžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 2.1-77-(1.14) patvirtino, jog pareiškėja buvo informuota apie negalimumą visus 36,23 ha žemės grąžinti natūroje turėtoje vietoje. Teismas pabrėžė, jog iš 2011 m. lapkričio 9 d. NŽT Kretingos žemėtvarkos skyriaus rašto 14SS-(14.14.45.)-580 matyti, kad pareiškėjos P. K. atstovė buvo informuota apie vykdomą Kretingos rajono Raguviškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio vykdymo metu numatoma nagrinėti piliečių prašymus suprojektuoti grąžinamus, perduodamus ar suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius. Byloje esantis 2012 m. gegužės 20 d. NŽT sprendimas Nr. 14S-103 taip pat patvirtino, jog šiuo metu yra atkurtos nuosavybės teisės į O. P. tenkančią buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalį – 2,44 ha miško. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško – bus atkurtos vėliau.

Teismas sprendė, jog, atsižvelgus į tai, kad po to, kai 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypuose Nr. 3 ir 62, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje, 2012 m. vasario 4 d. mirė O. P. įpėdinis P. Š., o jo įpėdinė B. G. tik 2012 m. kovo 19 d. išreiškė valią priimti jo palikimą, negalima konstatuoti, jog atsakovas vilkino veiksmus, būtinus atlikti iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Esant nustatytai aplinkybei, jog yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. P. į dalį buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdytos žemės, o parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą ir išnagrinėjus pretendentų prašymus suprojektuoti lygiaverčius žemės sklypus bus atkurtos nuosavybės teisės į O. P. likusią negrąžintą B. P. žemėvaldą, skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos nurodytus veiksmus yra nepagrįstas.

III.

Pareiškėja P. K. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 51-52) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai nustatė bylos faktines aplinkybes, veikė šališkai ir priėmė objektyviomis aplinkybėmis nepagrįstą teismo sprendimą.

Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo pagrindu. Teigia, kad terminų, per kuriuos atsakinga institucija turi išnagrinėti asmens gautą prašymą reglamentavimas buvo skirtingas (pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 19 straipsnį – 3 mėnesiai nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos; 1992 m. gegužės 7 d. minimo įstatymo 19 straipsnis papildytas 3 dalimi, kur nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu piliečių prašymų dėl nuosavybės teisės atstatymo nagrinėjimo terminai gali būti pratęsiami; 1993 m. liepos 15 d. pakeitus (Nr. I-229) 19 straipsnio formuluotę, buvo nurodyta, kad šio įstatymo 18 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atstatymo (išskyrus žemės ūkio paskirties žemės ir miško grąžinimą) per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos, o žemės ūkio paskirties žemės ar miško grąžinimui – per 3 mėnesius nuo žemėtvarkos projektų, parengtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, apsvarstymo rajono valdyboje ir šios valdybos išvados dėl nuosavybės teisės į žemę ar mišką atstatymo priėmimo. Sprendimas nepriimamas, jeigu tarp piliečių kilo ginčas dėl nuosavybės atstatymo būdo. Pagal piliečių pareiškimus šiuos ginčus nagrinėja teismas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu piliečių prašymų dėl nuosavybės teisės atstatymo nagrinėjimo terminai gali būti pratęsiami). Pareiškėja nurodo, jog šiuo atveju ginčo tarp piliečių dėl nuosavybės atkūrimo nėra ir nebuvo kilę, o Vyriausybė nebuvo pratęsusi minėtų terminų, todėl pagal nustatytą teisinį reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemės ūkio paskirties žemę – O. P. turėjo būti atkurtos dar iki 1992 m. rugsėjo 1 d., kadangi O. P. kartu su prašymu pateikė ir visus reikalingus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į žemę.

Pareiškėja teigia, kad O. P. ir jos teisių perėmėjams nebuvo užtikrinta teisė į teisingą teismą, teisingą bylos nagrinėjimą ir priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė O. P., o kartu ir jos teisių perėmėjų interesus, teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pažeidimą, prasidėjusį nuo 1992 m. rugsėjo 6 d. ir trunkantį iki šiol.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą (t. II, b. l. 61-66) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai iš esmės pateikti atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas papildomai pažymi, kad NŽT Kretingos žemėtvarkos skyrius pretendentei O. P. 2012 m. sausio 25 d. priėmė išvadą Nr. 14IP-1 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“. Turtinių teisių perėmėjai apie priimtus sprendimus informuoti raštiškai, t. y. P. Š. įgaliotas asmuo B. G. informuota 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104)-125 ir P. K. įgaliotas asmuo O. R. informuota 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. 14SD-(14.14.104)-126, tačiau O. R. adresuotas laiškas, adresu: Linksmoji g. 129-29, Vilnius, skyriui grąžintas 2012 m. kovo 2 d. su atžyma „Neatsiėmė“.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pretendentė O. P. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo tik Kretingos rajono apylinkės teismui 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimu nustačius juridinį faktą, kad pretendentės O. P. mama B. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 36,23 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone.

Nurodo, kad NŽT 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 14S-103 atkūrė natūra B. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. Minėtame sprendime inter alia nurodoma, kad į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės ir 2,06 ha miško – nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Paaiškina, kad turtinių teisių perėmėjai P. K. ir P. Š. 2010 m. rugpjūčio 23 d. ir 2011 m. spalio 10 d. Kretingos žemėtvarkos skyriui teikė prašymus „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra bei išvados priėmimo lygiaverčiam žemės sklypui gauti Kretingos rajone“ ir pagal P. K. ir P. Š. prašymuose išreikštą valią nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo klausimas sprendžiamas šiuo metu, t. y. vykstant Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 47¹ straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėja P. K. pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėja turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjos prašymas atmestinas ir administracinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į 31,73 ha žemės plotą ir 2,06 ha miško plotą, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, atkūrimo pareiškėjai P. K. arba, nesant tokios galimybės, atsakovo pareigos priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjos P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės motyvuodamas tuo, kad administracinėje byloje nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad atsakovas vilkina veiksmus, būtinus atlikti iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėja P. K. apeliaciniu skundu nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir mano, jog teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, be to, veikė šališkai, neužtikrino jai teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos apeliacinio skundo turinį, patikrina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir dėl pareiškėjos nurodytų argumentų, susijusių su administracinės bylos esme, nurodomų procesinių normų pažeidimo, pasisako atskirai.

Dėl pareiškėjos pateikto reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti jos nurodytus veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pažymi, jog byloje ginčas iš esmės kyla dėl atsakovo vilkinimo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėja pabrėžia, jog O. P. nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos dar iki 1992 m. rugsėjo 1 d., be to, atsakovas jai taip pat vilkina atkurti nuosavybės teises.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje vykdomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – bent iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Pažymėtina, jog Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių tęstinumo pripažinimas nereiškia savaiminio šių teisių tęstinumo, todėl asmenys, patenkantys į nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, turi tik teisę atkurti nuosavybės teisę, bet ne nuosavybės teisę, kaip tokią. Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol ji neįgyvendinta, yra tik hipotetinė teisė, t. y. tik įstatyme įtvirtinta galimybė įgyti subjektinę teisę. Tik įstatymų nustatytais terminais pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises ir įvykdęs kitus įstatyme nustatytus reikalavimus, pilietis įgyja subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises, ir tik įgaliotai valstybės institucijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo – nuosavybės teisę, kaip tokią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/20130).

Taigi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose – nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), nei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) – neįtvirtinta savaiminio turėtų nuosavybės teisių atkūrimo. Įstatymuose tik deklaruojamas neteisėtai paneigtų nuosavybės teisių tęstinumas ir garantuojama, kad asmenims, pareiškusiems valią atkurti turėtas ar jiems perėjusias nuosavybės teises, jos bus atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisės į išlikusį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančios nustatytos tvarkos ir sąlygų, nes tik tada galima pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyra. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procesas reikalauja, kad jį vykdant būtų laikomasi teisės aktų nustatytų reikalavimų, be kita ko, įtvirtintų nuosavybės teisių atkūrimo terminų.

Teisėjų kolegija, vertindama konkrečią administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją, nurodo, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko B. (B.) P. nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagrindu kaip O. P. teisių perėmėjai.

Vertindama pareiškėjos argumentus, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – žemės ūkio paskirties žemę – O. P. turėjo būti atkurtos dar iki 1992 m. rugsėjo 1 d. ir atsakovas nepagrįstai vilkina atkurti nuosavybės teises pagal 1992 m. gegužės 27 d. pateiktą O. P. prašymą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog O. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1992 m. gegužės 27 d. (buvusių savininkų J. Š. ir B. P. motininė byla. l. 1), tačiau ji mirė 1996 m. balandžio 30 d. (buvusių savininkų J. Š. ir B. P. motininė byla. l. 4). Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad ji ginčijo atsakovo veiksmus nevykdant, vilkinant vykdyti jai nuosavybės atkūrimą pagal 1992 m. gegužės 27 d. pateiktą prašymą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad 1992 metais buvo visos sąlygos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą O. P., kadangi nebuvo pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (Atstatymo įstatymo (1992 m. vasario 11 d. redakcija) (9, 19 str.). Šiuo aspektu pažymėtina, jog P. Š. kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą dėl juridinio fakto dėl B. P. iki nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdytos žemės ploto nustatymo ir 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus Nr. 3 ir 62, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje (t. I, b. l. 144-145). Remiantis teismų informacijos sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo 2011 m. spalio 7 d.

Pabrėžtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444–445 str.). Atitinkamai, pats juridinio fakto nustatymo faktas suponuoja tai, kad nebuvo visų Atstatymo įstatyme reikalingų sąlygų siekiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės patvirtina, jog vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą 1992 metais nebuvo visų reikalingų sąlygų, nustatytų Atstatymo įstatyme, kad laikantis šio įstatymo 19 straipsnyje numatytų terminų būtų priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju institucijai sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą nebuvo teisinių sąlygų priimti kitokį – teigiamą – sprendimą, nes trūko giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, jog B. (B.) P. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo pateikti tik po to, kai buvo priimtas Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo veiksmus atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai, pažymi, jog pareiškėjai vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas (2010 m. liepos 1 d. redakcija) ir jį detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2009 m. gruodžio 20 d. redakcija) (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka).

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad kompetentingos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Iš esmės tokią pačią nuostatą atkartoja ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punktas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog iš Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkto nuostatų matyti, kad vienas iš esminių momentų, nuo kurio gali būti pradėtas skaičiuoti 6 mėnesių terminas, per kurį kompetentinga institucija turėtų priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra faktas, kad suinteresuotas asmuo (pretenduojantis į nuosavybės teisių atkūrimą) pateikė nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, t. y. iš esmės kompetentingai institucijai turi būti sudarytos sąlygos, pateikti visi reikiami teisės aktuose numatyti dokumentai, reikalingi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo prašomu išspręsti klausimu per įstatymų nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-123/2013). Taigi nagrinėjant skundus dėl kompetentingų institucijų vilkinimo priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nustatyta, ar yra visos įstatymo numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, ar yra pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, bet atsakovas nepagrįstai šio sprendimo nepriima. Be to, būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkina jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatlieka jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar pareiškėjai neveikia tokiu būdu, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, trukdo jų atkūrimui, neatlieka kitų būtinų veiksmų.

Vertindama galimą atsakovo vilkinimą atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, pareiškėjai nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę vykdomas O. P. 1992 m. gegužės 27 d. pateikto prašymo į buvusio savininko B. P. nuosavybės teisėmis valdytą turtą pagrindu kaip O. P. teisių perėmėjai. Tačiau remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja tik 2009 m. spalio 23 d. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę (t. I, b. l. 48), pareiškėjai, P. Š. tik 2010 m. birželio 16 d. Kretingos rajono apylinkės teismo nutartimi (t. I, b. l. 15-17) buvo atnaujintas terminas mirusios O. P. palikimui priimti, t. y. buvo nustatyti jos konkretūs teisių perėmėjai. Kaip minėta, tik 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. P. iki žemės nacionalizacijos 1940 metais nuosavybės teisėmis valdė 36,23 ha žemės sklypus Nr. 3 ir 62, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje (t. I, b. l. 144-145).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, pažymi, jog įsiteisėjus ir pateikus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011, buvo sudarytos visos sąlygos atkurti nuosavybės teises ir pradėti skaičiuoti terminą, numatytą Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 111 punkte.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad įsiteisėjus Kretingos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo pradėtas vykdyti nuosavybės teisių atkūrimas į 36,23 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. 2011 m. spalio 10 d. priimtoje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos žemėtvarkos skyriaus pažymoje Nr. 14PAŽ-2 buvo nurodyta, kad pagal O. P. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusios savininkės B. P. nuosavybės teisėmis valdytą Kretingos apskrities Kartenos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, pagal dabartinį administracinį–teritorinį suskirstymą Klaipėdos apskrities Kretingos rajono (duomenys neskelbtini) kaime, 36,23 ha žemės ir pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, O. P. turi nuosavybės teisę į 36,23 ha žemės (t. I, b. l. 153). Be to, 2012 m. vasario 4 d. mirė O. P. įpėdinis P. Š. (t, I, b. l. 183-184), o jo įpėdinė B. G. tik 2012 m. kovo 19 d. išreiškė valią priimti jo palikimą (t. I, b. l. 192).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2012 m. gegužės 30 d. Kretingos žemėtvarkos skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“ O. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,44 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą natūra (duomenys neskelbtini) kaime. Sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 31,73 ha žemės, 2,06 ha miško bus atkurtos vėliau (t. II, b. l. 9-10).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog remiantis bylos medžiaga ir teismų informacijos sistemos LITEKO duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja inicijavo administracinį ginčą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 14S-103 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei O. P.“, kuriuo jai iš dalies buvo atkurtos nuosavybės teisės panaikinimo. Pareiškėja reiškė nesutikimą su priimtu sprendimu, iš esmės teigdama, kad apie šį sprendimą nebuvo informuota, kad jai nebuvo suteikta galimybė apžiūrėti grąžinamą žemę. Tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-632-342/2012 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, jog nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 21 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, į tai, kad įsiteisėjus ir pateikus 2011 m. rugsėjo 6 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-585-474/2011 buvo visos sąlygos pareiškėjai vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, į tai, kad pareiškėja konkrečių veiksmų dėl atsakovo vilkinimo spręsti klausimą dėl nuosavybių jai atkūrimo nenurodė, o administracinėje byloje esantys duomenys liudija, kad atkūrimas yra vykdomas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje stadijoje pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo priimti atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių į 31,73 ha žemės plotą ir 2,06 ha miško plotą, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone, o nesant galimybės žemę ir mišką grąžinti natūra turėtoje vietoje, atsakovą įpareigoti priimti sprendimą dėl analogiško žemės sklypo iš apskrities teritorijoje esančio laisvos žemės fondo suteikimo, jį padidinant 100 procentų, laikytinas nepagrįstu.

Dėl nurodomų procesinių teisės normų pažeidimo

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimu, pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės. Pažymėtina, jog ši konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra plati, ji, be kita ko, apima ir procesinę garantiją, kad asmeniui bus užtikrinta teisė į teisingą, nešališką teismą. Taigi asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo teisės į tinkamą teismo procesą, o teisė į tinkamą procesą apima ir tai, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, nešališkai.

Konkrečiai kalbant apie asmens konstitucinę teisę, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pažymėtina, kad ši teisė iš esmės reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Pabrėžtina, jog administracinėje teisenoje konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti ABTĮ 47 straipsnyje. Tačiau pareiškėja administracinės bylos nagrinėjimo metu nereiškė teisėjų kolegijai ar konkrečiam teisėjui nušalinimų ABTĮ 47 straipsnyje nurodytais pagrindais, be to, šiuo atveju administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pati pareiškėja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjos jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo neteisėtos sudėties ar šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista jos konstitucinė teisė, kad jos bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, be kita ko, taip pažeidžiant ir jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš pareiškėjos apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėja šiuos galimai įvykdytus pažeidimus iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, galimai jos nuomone, atliktu netinkamu įrodymu vertinimu, nepagrįstu jos pažeistų teisių ir interesų neapgynimu (t. II, b. l. 51-52). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pats asmens nesutikimas su teismo sprendimo motyvais ar priimtu teismo sprendimu, nesant administracinėje byloje pateiktų kitų argumentų, duomenų, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas ar pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą teismo procesą. Be to, teismas priimdamas sprendimą nėra saistomas pareiškėjos išdėstytų motyvų ir įrodymus vertina vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintais įrodymų vertinimo principais.

Pabrėžtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė mirusios O. P. teises į nešališką bylos nagrinėjimą, teisingą teismo procesą. Tačiau šie pareiškėjos argumentai vertintini kritiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja yra būtent P. K., kuri siekia, kad jai, kaip savo tetos O. P., mirusios 1996 m. balandžio 30 d., turtinių teisių perėmėjai, būtų atkurtos nuosavybės teisės. Būtent P. K. dalyvauja administraciniame procese, naudojasi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėdamas administracinę bylą negalėjo pažeisti mirusio asmens, nedalyvaujančio teismo procese, teisių į teisingą, nešališką bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog 2013 m. lapkričio 13 d. pareiškėja pateikė papildomus dokumentus: Irkusto srities lietuvių bendruomenės „Švyturys“ rašto kopiją, Rusijos VRM Irkusko srities Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos Informacinio centro rašto kopiją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento 2006 m. rugsėjo 28 d. rašto kopiją, Išrašymo epikrizės kopiją, 2006 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimo kopiją. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus dokumentus, šių dokumentų neprijungia prie administracinės bylos medžiagos. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju prašomi prijungti dokumentų, atsižvelgiant į jų parengimo datas, galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui. Antra, pateikti dokumentai iš esmės nėra susiję su administracinės bylos esme. Pareiškėja taip pat pateiktame prašyme nenurodė, kaip pateikti dokumentai siejasi su byla ir gali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl jos administracinėje byloje pateikto reikalavimo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, tinkamai vertino administracinėje byloje esančius įrodymus ir pagrįstai netenkino administracinėje byloje pateikto pareiškėjos skundo. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.