Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir jam skirtas 30 (trisdešimties) parų areštas.

Nuosprendžiu G. G. išteisintas pagal BK 145 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 17 d., apie 14.20 val., (duomenys neskelbtini), t.y. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkai, tyčia sudavė vieną kartą kumščiu T. B. į veidą, tuo sukėlė jai fizinį skausmą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei pažeidė viešąją tvarką.

G. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. spalio 17 d., apie 14.20 val., (duomenys neskelbtini), vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino nužudyti T. B., tuo sukeldamas jai realų pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 145 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendį dalyje dėl G. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., pakeisti jį dėl neteisingai paskirtos bausmės bei dėl netinkamo bausmių subendrinimo ir priimti naują nuosprendį:

G. G. pripažinti kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. (dėl viešosios tvarkos pažeidimo), ir skirti jam 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, panaikinti nuosprendį dalyje dėl G. G. išteisinimo pagal LR BK 145 str. 1 d. ir pripažinti ji kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d. (dėl grasinimo nužudyti) ir skirti 6 mėn. laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, galutinę bausmę paskirti 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 64¹ str., paskirtą bausmę sumažinti 1/3 ir galutinę bausmę paskirti 8 mėnesius laisvės apribojimo. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., prie paskirtos bausmės pridėti pagal 2015-04-28 Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir galutinę bausmę paskirti 8 mėn. laisvės apribojimo, įpareigojant išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis 27 valandas. Vadovaujantis LR BK 48 str. 5 d., 7 d., įpareigoti G. G. būti namuose nuo 23 vai. iki 6 vai. ryto, jei tai nesusiję su darbu, nesilankyti kavinėse, baruose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais, nevartoti alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų, nesiartinti prie nukentėjusiosios T. B..

Nurodo, kad baudžiamoji byla 2015-11-10 buvo perduota teismui su prokuroro pareiškimu dėl baudžiamojo įsakymo priėmimo, nes tam buvo visi įstatymo numatyti pagrindai: bylos aplinkybės pakankamai aiškios - vienas kaltinamasis ir viena nukentėjusioji, dvi nusikalstamos veikos, visiškas G. G. prisipažinimas, civilinio ieškinio nebuvimas, pareiškime buvo prašoma pripažinti G. G. kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir BK 145 str. 1 d., dalyvaujant gynėjui G. G. visiškai sutiko su jam pasiūlyta bausme, jos rūšimi ir dydžiu, tačiau teismas pasinaudojo teise surengti bylos nagrinėjimą teisme, nes bylos aplinkybės teismui pasirodė neaiškios, pageidavimo surengti bylos nagrinėjimą teisme kaltinamasis neišreiškė.

Nurodo, kad teismas savo išvadas grindė tais pačiais šaltiniais, tačiau vienu atveju nustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., požymius ir pripažino kaltu, kitu atveju, remdamasis tais pačiais įrodymais, nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., požymių nenustatė ir G. G. išteisino. Prokuroro nuomone, toks skirtingas tų pačių įrodymų, gautų iš to paties šaltinio, vertinimas yra prieštaringas ir ydingas savo turiniu. Teigia, kad teismas pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, tačiau apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad tyrėjas netiksliai užrašė jos pirminius parodymus ir kategoriškai patvirtino, kad jos atžvilgiu buvo pavartotas smurtas ir buvo grasinamąją nužudyti. Teigia, kad bylos duomenimis nustatyta, kad prieš G. G. pradedant grasinti nukentėjusiajai, jis jau buvo pavartojęs smurtą jos atžvilgiu, t.y. sudavęs smūgį į veidą, dėl kurio nukentėjusioji nugriuvo ant žemės, todėl, prokuroro tvirtinimu, ji išsigando grasinimo, nes jau patyrė kaltinamojo smurtą, jai buvo sukeltas fizinis skausmas, o kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs. Pažymi, kad šiuo atveju grasinimo realumą, t.y. tai, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą bijoti, kad grasinimas nužudyti, išreikštas necenzūriniais žodžiais ir aiškiai pasakytu „užmušiu“, bus įvykdytas, patvirtina tai, kad grasinimas išreikštas tuoj po panaudoto smurto prieš garbaus amžiaus nukentėjusiąją. Prokuroro teigimu, šie duomenys pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti ir tai teismui sukliudė nustatyti G. G. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., požymius.

Nurodo, kad teismas nuosprendžiu atkreipė dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra 2015-10-28 tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d., tačiau prokuroro pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl šios nusikalstamos veikos nėra. (LR BPK 171 str.), todėl, atsižvelgiant į tai, G. G. dėl šios veikos išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Prokuroras pažymi, kad BK 145 str. numatyta nusikalstama veika nėra priskiriama privataus kaltinimo nusikalstamoms veikoms. Nurodo, kad duomenis apie tai, jog buvo padarytas nusikaltimas, numatytas LR BK 145 str. 1 d., ikiteisminio tyrimo metu pateikė nukentėjusioji T. Bružienė, o liudytojo apklausos protokole pateikta informacija yra prilygintina asmens skundui dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl tyrimas buvo pradėtas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinį pranešimą. Apelianto tvirtinimu, dėl nurodytų priežasčių atskiro prokuroro pavedimo ar reikalavimo atlikti tyrimą nereikėjo ir tokio prokuroro pavedimo nebuvimas negali būti vienu iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimo prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta ir atlikta G. G. teismo psichiatrijos specialisto konsultacija, kurios išvadose teigiama, kad jam yra diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos sindromas, kas neabejotinai patvirtina, jog alkoholio vartojimas turi įtakos nuteistojo elgesiui, smurto naudojimui, be to, apsvaigimo būsena gali turėti įtakos jo atminčiai, gebėjimui prisiminti ir papasakoti įvykių aplinkybes. Pažymi, kad BPK 51 str. 1 d. 2 p. numatytas privalomas gynėjo dalyvavimas, jei asmuo turi kokių nors fizinių ar psichinių trūkumų, tačiau kitaip nei ikiteisminio tyrimo metu, teismas nusprendė bylą nagrinėti nedalyvaujant gynėjui, tuo pažeisdamas kaltinamojo teises į gynybą.

Prokuroras taip pat tvirtina, kad teismas nepagrįstai pripažino sunkinančia aplinkybe G. G. apsvaigimą nuo alkoholio, tuo pasunkindamas kaltinamojo teisinę padėtį. Pažymi, kad šios aplinkybės nebuvo kaltinime, kadangi girtumas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nustatytas, tačiau išvadą, kad kaltinamasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, teismas padarė remdamasis vien kaltinamojo parodymais, kad jis galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio ir todėl padarė nusikalstamą veiką-viešosios tvarkos pažeidimą. Remdamasis tokia klaidinga išvada, prokuroro teigimu, teismas nusprendė skirti vieną griežčiausių bausmės rūšių- areštą.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu nebendrinti naujai paskirtos bausmės su 2015-04-28 Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Nurodo, kad G. G. neįvykdė viso įpareigojimo išdirbti 50 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ir nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, tačiau teismas, motyvuodamas tuo, kad laisvės apribojimo bausmės terminas pasibaigęs, nebendrino naujai paskirtos bausmės su neišdirbtomis valandomis. Tokia išvada, prokuroro teigimu, yra klaidinga, kadangi nemokami darbai sveikatos priežiūros įstaigoje yra sudėtinė laisvės apribojimo bausmės dalis, kuri liko neatlikta.

Nurodo, kad baudžiamoji byla buvo perduota teismui ekonomiško proceso tvarka, prašant priimti teismo baudžiamąjį įsakymą, savo pozicijos dėl kaltinimo G. G. teisme nepakeitė, visiškai prisipažino padaręs abi nusikalstamas veikas, todėl jo atžvilgiu, prokuroro tvirtinimu, taikytinos LR BK 64¹ str. nuostatos ir paskirta bausmė turėjo būti sumažinta 1/3, tačiau teismas tokio valstybės kaltintojo prašymo nuosprendžiu netenkino ir paskyrė kitą bausmės rūšį ir bausmės dydžio 1/3 nesumažino.

Prokuroras taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį G. G. atžvilgiu pagal BK 145 str. 1 d., privalėjo vadovautis BPK 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., tačiau nuosprendyje to nenurodė. Visa tai, prokuroro nuomone, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Be to, prokuroras teigia, kad nuosprendis keistinas dėl neteisingos paskirtos, aiškiai per griežtos bausmės. Nurodo, kad teismo paskirta bausmė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymą aiškiai neatitinka nuteistojo asmenybės, nusikalstamos veikos pobūdžio ir pavojingumo, jo požiūrio į padarytą veiką, todėl turi būti švelninama, atsižvelgiant į lengvinančią aplinkybę - visišką prisipažinimą dėl abiejų nusikalstamos veikos epizodų ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teigia, kad ilgalaikė probacijos tarnybos vykdoma bausmė - laisvės apribojimas - žymiai efektyviau galėtų paveikti kaltinamojo elgesį, nei areštas, su tokia bausme sutiko ir kaltinamasis, prokuroras abejoja, ar prašyme priimti baudžiamąjį įsakymą pasiūlyta bausmės rūšis buvo pernelyg švelni.

Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, nuteistojo gynėja advokatė prašė skundą atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra ginčijamas šiais aspektais: 1) teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, ir nepagrįstai išteisino G. G. pagal BK 145 str. 1 d.; 2) nepagrįstai nustatyta kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 str. 1 d. 9 p. (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui); 3) teisminio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė į gynybą; 4) dėl BK 64¹ straipsnio taikymo; 5) bausmės griežtumo klausimas, 6) keliamas bausmės skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, klausimas.

Nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Vertinant prokuroro apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Kolegija visiškai pritaria nuosprendžio argumentams ir konstatuoja, jog G. G. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. yra išteisintas pagrįstai.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, per kitus asmenis, viešu pasisakymu, pareiškimu ir kt. Nusikaltimo sudėtis formali, t. y. grasinimas laikomas baigtu nuo grasinimo pareiškimo. Taip pat, kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tarp nukentėjusiosios ir G. G. įvykio metu susiklostė konfliktinė situacija. Konflikto užuomazgas nulėmė tai, kad nukentėjusioji, kaltinamajam pasisiūlius, nesutiko, kad jis padėtų jai panešti krepšį, tolimesnis konfliktas, kurio metu G. G. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo smurtą viešoje vietoje, būtent ir įvyko dėl nukentėjusiosios nenoro, kad jai kaltinamasis padėtų, be to, kaip nurodė ir pats kaltinamasis, tuo metu jis buvo supykęs, iškeikė nukentėjusiąją, pagrasino nukentėjusiajai, tačiau dėl ko, nurodyti teismui negalėjo, taip pat nustatyta, kad kaltinamasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (86 b. l.). Tokiose bylose, kolegijos nuomone, reikia atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, nes konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Nukentėjusioji teismui parodė, kad G. G., sudavęs smūgį, po kurio ji nugriuvo, pasuko per kiemą ir nuėjo toliau ją keikdamas ir grasindamas ,,užmušiu“ (87 b. l.).

Kolegija sprendžia, kad byloje yra nustatyti faktai dėl kaltinime nurodytų G. G. išsakytų grasinimų bei tai, kad nukentėjusiajai, atsižvelgiant į anksčiau prieš ją panaudotą smurtą, kaltinamojo agresyvų elgesį, galėjo susidaryti įspūdis, kad jis bus įgyvendintas, tačiau, baudžiamojoje teisėje laikomasi nuostatos, kad juridinę reikšmę turi tik realus grasinimas.

Taigi, iš išdėstyto matyti, kad kaltinamojo išsakyta frazė buvo išsakyta pykčio proveržio metu, spontaniškai ir nėra pagrindo išvadai, kad G. G. grasinimai buvo išsakyti taip, kad nukentėjusioji turėtų bijoti, jog tie veiksmai (nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas) realiai gali būti įvykdyti bei, kad G. G. tokios nukentėjusiosios būsenos norėjo.

Apibendrindama tai, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, jog šioje konkrečioje situacijoje nukentėjusiajai nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą bus įvykdytas, todėl G. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį šioje dalyje išteisintas pagrįstai, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Priešingai, nei skunde teigia prokuroras, teismas pagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. (LR BK 60 str. 1d. 9 p.). Prokuroras nurodo, jog ši aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinime, nes alkoholio kiekis kaltinamajam nebuvo nustatytas alkotesteriu ar cheminiu kraujo tyrimu laboratorijoje. Pažymėtina, kad apsvaigimo nuo alkoholio būsena negali būti tapatinama su oficialiu jos fiksavimu alkotesteriu ar laboratoriniais kraujo tyrimais. Nuteistojo neblaivumą pripažįstant atsakomybę sunkinančia aplinkybe reikšminga tai, ar neblaivumas turėjo įtakos neteisėtam nuteistojo elgesiui - šiuo atveju viešosios tvarkos pažeidimui, smūgio sudavimui. Iš byloje esančių nuteistojo parodymų ikiteisminio tyrimo bei teisme matyti, jog jis nukentėjusiajai sudavė smūgį ir ją iškeikė dėl to, kad buvo neblaivus, pasak kaltinamojo, apsvaigimas lėmė jo tokį elgesį (28, 86 b. l.). Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamiems nuteistojo veiksmams ir buvo vienas iš veiksnių, lėmusių neteisėtus nuteistojo veiksmus, todėl neblaivumas pagrįstai pripažinta G. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Visiškai nepagrįstais ir deklaratyviais laikytini ir prokuroro skundo argumentai apie tai, kad kaltinamajam teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, nors iš 2015-10-30 specialisto išvados matyti, jog kaltinamajam buvo diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, jis buvo 2 kartus gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Pažymėtina, kad toje pačioje specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad G. G. psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį buvo diagnozuotas 2006 metais, o psichiatrijos ligoninėje jis buvo gydytas 2010 ir 2012 metais, o šiuo metu tokio lygio potologija, dėl kurios jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, jam nefiksuota (43 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, jog šiuo atveju tvirtinti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gynėjo dalyvavimas buvo būtinas (BPK 51 str. 2 p.) ir jo nesant buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą nėra pagrindo. Juolab, kad ir iš teismo protokolo matyti, jog pats kaltinamasis teismui nurodė, kad jam gynyba nereikalinga ir jis byloje advokato atsisako (85 b. l.).

Ir nors prokuroras nurodo, kad teismas skyrė kaltinamajam per griežtą bausmę, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, jog G. G. padarė tyčinį nusikaltimą, susijusį su smurto naudojimu. G. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad kaltinamasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad jis anksčiau du kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, bausmės terminas pagal paskutinį teismo baudžiamąjį įsakymą pasibaigė 2015 m. gruodžio 4 d., nebaustas administracine tvarka, nedirba. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam parinko arešto bausmę. Skirdamas G. G. arešto bausmę, apylinkės teismas nustatė trumpesnį nei vidurkis bausmės terminą, todėl paskirta bausmė nelaikytina per griežta. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas teismo neįpareigoja skirti nuteistajam prokuroro ar kaltinamojo prašomą bausmę. Taigi, nors valstybinis kaltintojas šiuo atveju pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje prašė nuteistajam G. G. už jam inkriminuotą nusikaltimą skirti laisvės apribojimo bausmę, tai minėtos teismo išvados nepaneigia.

Prokuroras savo skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai, skirdamas bausmę kaltinamajam, netaikė BK 64¹ str. nuostatų. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

BK 64¹ str. numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.

Šiuo atveju iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2015-11-12 teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl proceso G. G. užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu (84-87 b. l.), tačiau teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga, padarė išvadą, jog nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybės nėra pakankamai aiškios ir, siekiant pašalinti kilusias abejones, bylą perdavė 2015-11-16 nutartimi nagrinėti teisme (59 b. l.). Byla teisme buvo išnagrinėta atliekant pilną įrodymų tyrimą. (85-901 b. l.). Ir nors kaltinamasis savo kaltę pripažino, tačiau neesant kitų sąlygų, būtinų BK 64¹ str. taikymui, pirmosios instancijos teismas pagristai netaikė šios įstatymo nuostatos ir nemažino paskirtos bausmės 1/3.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinį skundą, sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog apylinkės teismas nepagrįstai nebendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su 2015 m. balandžio 28 d. Raseinių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme, tačiau ne dėl to, kad kaltinamas neišdirbo neatlygintinai 27 valandų, o dėl to, kad šiuo nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką jis padarė laisvės apribojimo bausmės laiku, t.y. padarė naują nusikaltimą neatlikęs paskirtos bausmės.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

Kaip matyti iš 2015-06-22 įsiteisėjusio Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-04-28 baudžiamojo įsakymo, G. G. juo buvo paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė (35-36 b. l.), G. G. 2015-06-18 buvo įtrauktas į aprobuojamų asmenų registrą Šiaulių APT probacijos skyriuje, paskirtos bausmės pabaiga 2015-12-04 (80 b. l.). Nusikalstamą veiką, už kurią G. G. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė 2015-10-17, t.y. neatlikus beveik 1,5 mėnesio laisvės apribojimo bausmės. Akivaizdu, kad neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalis turėjo būti subendrinta su paskirta arešto bausme pagal bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles (BK 65 str. 1 d. 2 p. (c) papunktis), tačiau tas nebuvo padaryta, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėti Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-04-28 baudžiamojo įsakymu paskirtos ir neatliktos laisvės apribojimo bausmės dalį, ją, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 2 p. (c) papunkčiu, keičiant arešto bausme, ir paskirti galutinę subendrintą 35 (trisdešimt penkių) parų arešto bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.