Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

R. G., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, neįgalus (darbingumas 40 proc. iki 2023-07-08), gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

baudžiamojoje byloje R. G. kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-03-11, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, negyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), priklausančioje E. G., pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2, 17 punktuose nurodytus reikalavimus, privalėdamas suteikti veterinarinę pagalbą gyvūnams, kai tokia pagalba būtina, pakankamai gyvūnus šerti ir girdyti, žiauriai elgėsi su gyvūnais, sodyboje įrengtuose voljeruose, tamsoje, be maisto, vandens ir veterinarinės priežiūros, pavojingomis gyvybei sąlygomis, ilgam laikui paliko jam priklausančius penkis šunis, iš kurių du šunys 2014-03-11 sodyboje buvo rasti nugaišę dėl dehidratacijos, išliesėjimo bei išsivysčiusio bendro organizmo išsekimo, o trys šunys buvo rasti išliesėję, išsekę, tuo žiauriai elgėsi su gyvūnais, juos kankino, tai yra nusikalstama veika, numatyta BK 310 str.

Kaltinamasis R. G. kaltu neprisipažino. Nurodė, kad sodyba nuo 2000 metų, mirus jo tėvui, priklauso jo motinai E. G., kuri paveldėjo tėvo turtą, tačiau ji sodyboje negyveno, yra sunkus ligonis, todėl jis prižiūri sodybą. Sodyboje buvo jo mirusio tėvo šunys, iš kurių dalis priklydusių. Nugaišęs šuo taip pat priklausė jo mirusiam tėvui. Šunys buvo mišrūnai, viena maišyta „laika“. Tvirtina, kad šunys buvo šeriami ir girdomi kiekvieną dieną, šerdavo vieną kartą per dieną, šėrė sausu maistu, virdavo košes, indus vandeniui net pririšdavo, kad šunys neišverstų. Gal jiems ir trūko maisto, nes buvo žiema, buvo šalta. Nugaišęs tėvo šuo sodyboje gyveno apie keturiolika-šešiolika metų, jis buvo paimtas jau suaugęs, todėl kiek jam buvo metų nežinia. Mano, kad tas šuo krito nuo senatvės. Nugaišusį šunį įnešė į voljerą ir uždengė, nes negalėjo palaidoti esant įšalui. Kiti šunys buvo kalės. Dvi buvo voljeruose. Trečią laikinai buvo uždaręs vasaros virtuvėje, nes ji rujojo, todėl nenorėjo, kad ištrūktų. Virtuvėje ją laikė 4-5 dienas, ten yra grotos vietoje durų, nebuvo tamsu. Šuniuko gaišenos nematė, nežino, iš kur ji sodyboje atsirado. Mano, kad jį dėl šunų nepriežiūros jį melagingai apskundė kerštaujanti buvusi sūnaus žmona I. G.. Sūnus šunų sodyboje nelaikė. Po tėvo mirties dalį tėvo šunų jis išdalino. Atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki tos sodybos yra apie 3 kilometrus, jis kartais važiuodavo, kartais eidavo pėsčiomis. Kaltinamasis nurodė, kad jo pajamos yra 640 Lt, žmona gauna 800 Lt. Kartu su jais gyvena nepilnametis sūnus. Kai jis šunims virdavo košę, gavęs grūdų iš draugų, tai jam kainuodavo nuo 3-4 Lt per dieną. Jei duodavo sausą maistą, tai jam išeidavo brangiau, apie 7-8 Lt per dieną. Sutinka, kad šunims žiemą gal buvo ir per mažai maisto. Kalės buvo „kūdokos“. Šunys nebuvo registruoti, seniai skiepyti nuo pasiutligės, gal prieš tris metus. Šunims blusų nenaikino. Pripažino, kad gal neprižiūrėjo tiek kiek reikia. Vandens šunims užtekdavo. Vasarą net nesuėsdavo viso jo duoto maisto. Šunų voljeruose fekalijos buvo prišalusios, pavasarį visada išvalydavo. Kito teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad kalę lauko virtuvėlėje laikė apie dvi savaites. Sodyboje buvo jo keturi gyvi šunys, penktas nugaišęs nuo senatvės, o atrado devynis šunis, paimti jo šunys turėjo būti sužymėti. Abejoja, ar būtent jo šunys buvo veterinaro apžiūrėti ir įvertinti. Vėliau jau paaiškino, kad sodyboje buvo jo 4 šunys, kurių vienas buvo nugaišęs. Nuo pradžių buvo siekiama parodyti, kad šunys yra jo sūnaus, tai buvusios sūnaus žmonos kerštas. Kaltinamojo manymu, byloje nėra nė vieno neutralaus liudytojo, tačiau pripažino, kad jis nepažįstą liudytojų, kurios liudijo šioje byloje. Iš jo paimti šunys buvo mišrūnai. Jie buvo dar nuo jo tėvo J. G. laikų. Rūkykloje buvo į laikos veislės šunį panaši mišrūnė, sena - 9-10 metų. Antra kalė buvo balta, trečia - balta į geltonumą, jos buvo apie 8-9 metų amžiaus. Toliau parodė, kad gelsvos kalės amžiaus nežino, nes ji buvo priklydusi. Vėliau jau parodė, kad viena kalė turėjo būti ne gelsva, o balta. Nors kaltinamasis aiškino, kad visi šunys liko po jo tėvo mirties, vėliau paaiškino, kad visgi po tėvo mirties praėjus 3-4 metams, viena kalė buvo atsivedusi šuniukų.

Teisiamajame posėdyje nustatytos aplinkybės.

Liudytoja R. M. parodė, kad ji kaltinamojo nepažįsta, gyvena Jonavoje. Važiuojant į Kėdainių pusę jai paskambino nepažįstama moteris, gal kokia kaimynė, nes moteris neprisistatė, kuri pasakė, kad apleistoje sodyboje yra daug stimpančių šunų. Pati turi šunį, todėl nuvažiavo į tą sodybą. Sodyboje buvo pilna šiukšlių, kaulų, šunys lojo, matėsi šunų lavonai. Šunys buvo išsekę, atrodė baisiai. Indai vandeniui buvo tušti, ji turėtu laistytuvu įpylė šunims gerti. Voljeruose buvo vien išmatos. Šunys maisto neturėjo. Ji nuvažiavo į parduotuvę ir nupirko šunims maisto. Sodyboje buvo ir palaidų šunų. Grįžusi namo ieškojo, kas galėtų šunims padėti, vieni atsisakė, tačiau sutiko pasirūpinti (duomenys neskelbtini) darbuotojos. Ji sutiko tas darbuotojas, palydėjo iki sodybos, buvo atvažiavusi ir policija. Kaimo pavadinimo dabar nebeprisimena. Vienas šuo buvo uždarytas rūkykloje be šviesos, langų nebuvo, vietoje durų buvo metalinės grotos, per kurias šviesos šuniui buvo per mažai. Matė du nugaišusius šunis, vienas kurių buvo mažiukas, kitas uždengtas voljere. Matė baltą laiką, du mažus palaidus šuniukus. Ten visos „laikos“ buvo. Liudytojos įsitikinimu, šunys labai kankinosi be ėdesio, buvo išsekę dėl maisto stokos, neturėjo vandens. Tuo metu buvo šiltas pavasaris, vanduo užšalęs nebūtų. Daug fekalijų. Nepriežiūra „šimtaprocentinė“.

Liudytoja E. B. parodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini) vadovė. (duomenys neskelbtini) užsiima gyvūnų globa. Buvo kovo 11 diena. Paskambino moteris, prieš tai liudijusi liudytoja, papasakojo situaciją, kad sodyboje, esančioje Kėdainių rajone, žiauriomis sąlygomis laikomi šunys. Pasitarė su savanoriais, nes būna, kad žmonės perdėtai reaguoja. Prisikrovė daug maisto. Pradžioj galvojo, kad šunys „nedašerti“. Nesitikėjo, kad reikės paimti juos. Užsuko į tą kiemą, kaimynai palydėjo iki tos sodybos. Kiemas buvo nusėtas kaulais, kaukolėmis. Buvo šunų kaukolės ar avių, daug paukščių kaukolių. Viską pamatę išsikvietė policijos pareigūnus. Juos pasitiko du maži šuniukai, kurie buvo pliki, žaizdoti, pilvai labai išsipūtę. Jie buvo labai išsekę, matėsi jų griaučiai. Po to išlindo dvi palaidos kalės – viena balta laikos veislės mišrūnė, kita - šarpėjų veislės mišrūnė, ir vienas suaugęs šuo, kuris saugojo palaidą rujojančią kalę. Tas trumpų kojų stambus šuo atrodė gerai. Liudytoja pasakė, kad tai kaimo šuo. Viena palaida rujojanti kalė nebuvo labai išsekusi, o kita buvo labai sulysusi, žaizdota. Ji ir dabar pas juos gydoma. Buvo šunų uždarytų ir voljeruose. Jie atrodė tragiškai. Fekalijų buvo iki kauliukų. Niekas ten nebuvo prišalę, kovo mėnuo buvo. Nebuvo nei maisto, nei vandens. Rūkykloje buvo laikoma pilka laikos veislės kalė. Rūkykloje nebuvo langų, ant įėjimo buvo tankus tinklas, viduje buvo pakankamai tamsu. Veterinaras nustatė, kad ji nėra jauna. Pas ją jokio maisto nebuvo. Kalę išvedus iš rūkyklos ji krito ant šono, nukrito nuo išsekimo ir nuo šviesos srauto. Jai trūko daug svorio. Į mašiną ją nunešė ant rankų. Išsekusi buvo dėl maisto stygiaus. Iš sodybos paimtiems šunims buvo nustatytos padidėjusios kepenys. Šunys atkentėjo tikrai ilgą laiką. Mano, kad taip kentėjo kokį pusmetį. Nurodė, kad buvo nepakankamas šėrimas. Šuniukai buvo sulaukėję, niekada nematę žmogaus rankų. Žarnyne buvo daug kaulų. Voljere rado negyvą šunį. Ekspertas nustatė, kad mirtis ištiko iš bado, išsekimo. Pagal viską, šuo nebuvo senas, buvo nuo 6-8 metų amžiaus, kaip ir visos kitos laikos. Šalia voljero dar buvo negyvas šuniukas. Voljeruose dar buvo uždarytos dvi laikos – balta ir pilka. Iš viso iš sodybos paėmė septynis gyvus ir du negyvus šunis. Balta laika buvo prasčiausios būklės, ji krito, sukosi ratu, vėl krito. Tai rodė, kad yra pažeista šuns psichika, elgėsi kaip pamišusi. Pilkoji laika atrodė geriausiai, tačiau irgi buvo išsekusi. Paimtus gyvus šunis gydė pusę metų. Jie atsistatė. Daug išlaidų buvo, padarė visus kraujo tyrimus, vienam šuniui apie 400 Lt išleido. Šunys buvo apėję blusomis, kirmėlėmis. Guzai kirmėlių ėjo. Šuniukai buvo ilgai reabilituojami tam, kad galima būtų kam nors padovanoti. Liudytojos teigimu, grynas melas, kad kaltinamasis šerdavo šunis kartą per parą. Nes pati šunis šeria vieną kartą per parą ir suaugusiam šuniui to užtenka. Tie šuniukai, kurie palaidi lakstė sodyboje – mišrūnai, o voljeruose – laikos veislės. Kritęs patinas – laika. Tvirtina, kad tikrai šimtas procentų, jog su šunimis buvo žiauriai elgiamasi, jie buvo kankinami, ką įrodo šuns mirtis iš bado. Jie pradžioje pagavo keturis šunis – iš jų du mažus, vieną šarpėjų veislės ir vieną laikos veislės. Tas stambus šuo, buvęs su rujojančia kale, kažkur išbėgo, bet tai buvo ne tos sodybos, bet šuo iš kaimo, nes buvo storas.

Liudytoja L. G. nurodė, kad nepažįsta kaltinamojo. Ji yra VšĮ (duomenys neskelbtini) Kauno filialo (duomenys neskelbtini) vadovė, yra baigusi kinologijos kursus, yra dresavimo instruktorė. Kovo 11 d. E. B. jai papasakojo, kad buvo skambinta, jog Kėdainių rajone yra kankinami šunys, kad yra žuvusių šunų, kas skambinusiąją labiausiai sujaudino. Važiuojant apžiūrėti paėmė maisto, nes manė, kad gal reikalinga pagalba, tačiau atvažiavus nebekilo minčių, kad tik maistą palikti. Šunys labai kaukė. Nei pas vieną šunį nebuvo nei vandens, nei maisto. Šuniukai buvo išsipūtę iš bado. Viskas atrodė šiurpiai. Sodyba negyvenama. Iškvietė policiją. Voljere, kur buvo šuns – patino lavonas, nebuvo indų, buvo fekalijos. Jos manymu, reikia pusę metų nevalyti, kad taip prisiterštų. Pagal ekspertus, jis nebuvo senas, kritęs buvo tik dėl bado, ji ir pati suprato, kad šuo kritęs iš bado. Vienas šuo buvo uždarytas patamsiais rūkykloje, grotos buvo uždėtos ant kitų grotų, grotos buvo smulkios, todėl viduje buvo tamsu, daug fekalijų. Laikos veislės šunų taip negalima laikyti uždarytų. Fekalijos buvo apipelėjusios, buvo drėgna. Šuns vien galva buvo, kūnas vien griaučiai. Kai ji norėjo šunį pavesti, jis griuvo. Tvirtina, jog taip atsitiko dėl vandens trūkumo ir bado. Voljere buvo laikoma ir balta laika. Ji turėjo problemų dėl psichikos. Laika yra medžioklinis šuo, turi judėti, bendrauti. Šuo ėjo ir griuvinėjo iš bado. Pilka laika irgi buvo išsekusi dėl maisto ir vandens stygiaus. Geriausiai atrodė palaida rujojanti kalė. Ta kalė, kur buvo uždaryta rūkykloje - nerujojo. Liudytojos tvirtinimu, tai pats žiauriausias elgesys su gyvūnais. Gyvūnai buvo kankinami, tie, kurie buvo uždaryti - tai tikrai kankinami. Nebuvo garantijos, kad nors vienas iš paimtų šunų išgyvens.

Liudytojas R. B. nurodė, kad pažįsta kaltinamąjį, jie yra kaimynai, santykiai normalūs, jis pas kaltinamąjį sodyboje laiko savo gyvulius. Yra matęs pas kaltinamąjį vieną pririštą šunį – galimai laikos veislės. Sodyboje niekas negyvena 3-4 metai, tačiau kaltinamasis į sodybą atvažiuodavo. Kiek dažnai atvažiuodavo – nežino, gal 2-3 kartus per savaitę. Daugiau šunų nematė, už tvarto nėjo, tačiau girdėjo iš ten sklindantį šunų lojimą. Pagarsinus liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis patvirtino, kad visgi matė ir rūkykloje uždarytą šunį. Šuo rūkykloje buvo laikomas apie mėnesį, buvo panašus į laikos veislės šunį. Kiek matė, šunys visada turėjo maisto ir vandens, nors, kad tikrai buvo pripilta vandens, nepatvirtino. Vandens būdavo pripilta prie šulinio. Rūkykloje buvęs šuo nebuvo agresyvus, jis įeidavo į vidų ir jį paglostydavo. Jis pats yra pripylęs šuniui, kuris buvo rūkykloje, vandens, nes kartais vandens būdavo, kartais nebūdavo. Teigė, kad sauso ėdalo tuščių maišų pilnas kiemas buvo primėtytas, kieme mėtėsi ir kaulų. Jo manymu, šunys buvo šeriami. Šunys turėjo indelius, būdavo įdėta maisto. Buvo, kad atėjus pas gyvulius, rūkykloje uždarytas šuo neturėdavo maisto, tada jis jį pašerdavo. Šunys jam neatrodė liesi, ligoti. Liudytojas patvirtino, jog nemoka už nuomą G. Jau metus laiko gyvulius. Santykiai su G. yra draugiški. Liudytojas nurodė, kad buvo kažkiek fekalijų. Patvirtino, jog nelaikytų tokiomis sąlygomis savo šuns. Veterinaro išsilavinimo neturi.

Liudytoja N. S. Kėdainių policijos komisariato tyrėja, nurodė, kad galimai aplinkybėse nurodytu laiku, kaip tą dieną dirbusi operatyvinė darbuotoja, važiavo į įvykio vietą. Buvo gautas pranešimas, kad negyvenamoje sodyboje yra neprižiūrėti, išsekę, palaidi šunys ir yra atvykę gyvūnų prieglaudos tarnybos darbuotojai. Sodyba buvo netoli (duomenys neskelbtini) ribų. Dalis šunų buvo sugauti narvuose, kiek jų buvo – negali pasakyti. Sodyboje buvo (duomenys neskelbtini) tarnybos darbuotojai, jie lyg dviem automobiliais buvo atvažiavę. Ji atliko įvykio vietos apžiūrą. Kas buvo fiksuota, surašė į įvykio vietos apžiūros protokolą. Atsimena, kad viename nešvariame, netvarkingame voljere, kuris buvo lauke, gulėjo nugaišęs šuo. Nurodė, kad palaidi šunys, kaip suprato, jau buvo pagauti prieglaudos darbuotojų. Kiek pamena, pagauta buvo viena kalė, kuri turėjo šuniukų. Taip pat vienas šuo, kiek ji pamena, buvo uždarytas rūkyklos pastate, tame pastate buvo tamsu, ten buvęs šuo lojo, urzgė. Ką matė, surašė protokole, fotografavo. Į patalpas (duomenys neskelbtini) darbuotojai patys nėjo. Viename ūkiniame pastate buvo laikomi netoliese gyvenančio kaimyno raguočiai. Šunys buvo iš sodybos paimti. Ekspertizės atlikimui paėmė ir tą nugaišusį šunį. Jos manymu, šunys buvo išsekę, tikrai atrodė labai silpnai. Iš pirmo žvilgsnio susidarė įspūdis, kad jie tikrai neprižiūrėti. Todėl buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. (duomenys neskelbtini) darbuotojai buvo atsivežę maisto ir šunis pamaitino. Indai maistui buvo tušti, apversti, šunys tikrai neprižiūrėti. Viename iš ūkinių pastatų buvo padaryti narvai, tai narvų plokštės kai kuriose vietose buvo šunų išgraužtos. Susidarė vaizdas, kad šunys per tas skyles galėjo ištrūkti ir išbėgti, tai yra tie šunys, kurie lakstė palaidi. Toje sodyboje buvo dar vienas palaidas šuo, kuris atbėgęs buvo, kaip suprato, prie rujojančios kalės, tai tas atklydęs šuo buvo „riebuilis“, prižiūrėtas. Sodyboje buvo kaulų ir kaukolių, tačiau kokiems gyvūnams tie kaulai priklausė, ji negali atsakyti, nes nežino, visur buvo pilna plunksnų. Kam priklausė sodyba ji sužinojo tada, kai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), rasti du nugaišę šunys. Vienas šuo rastas laikomas užtvertas rūkyklos patalpoje. Kitas šuo rastas uždarytas metaliniame narve, kuris padėtas kieme. Dar du šunys rasti ūkiniuose pastatuose. Nurodyta, kad šunys sulysę. Maisto indai tušti. Aptvarų grindys padengtos sutryptomis šunų išmatomis. Apžiūros metu rasti ir paimti du nugaišę ir septyni gyvi šunys (b. l. 3).

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai, atlikę nugaišusio šuns tyrimą, nustatė, kad suaugęs šuo, panašus į laikos veislės šunį, nugaišo dėl dehidratacijos, išliesėjimo ir išsivysčiusio bendro organizmo išsekimo; šuo suaugęs, pagal savo amžių, per mažo svorio; patologinio anatominio tyrimo metu nustatyta gaišenos dehidratacija, riebalinio audinio ir skeleto raumenų atrofija, todėl galima spręsti, kad maisto ir vandens stygius galėjo turėti įtakos šuns nugaišimui; anatominiai pokyčiai: riebalinio audinio ir skeleto raumenų atrofija; katarinis skrandžio, plonųjų ir storųjų žarnų uždegimas, kepenų riebalinė degeneracija, dešiniojo širdies skilvelio išsiplėtimas, plonose žarnose silpna helmintų invazija, dehidratacija, anemija (b. l. 17, 18).

Gyvūnų priėmimo aktai patvirtina, kad: 1. iš rūkyklos paimta pilka kalė, laikos veislės, apie 8 metų amžiaus – labai išliesėjusi (b. l. 33); iš gyvūno ligos istorijos Nr. 30 matyti, kad apžiūrėjusi vet. gydytoja diagnozavo: didelį išliesėjimą, kūno svyravimą dėl išsekimo, išbadėjimą, organizmo būklė silpna (b. l. 34); iš išrašo iš ligos istorijos matyti, kad po poros savaičių apžiūrėjus šunį nenustatyti esminiai sveikatos pakitimai, ligos baigtis – gera (b. l. 36). 2. Iš lauko voljero (šalia voljero, kuriame buvo rastas nugaišęs šuo) paimta pilka kalė, laikos veislės, apie 4 metų amžiaus – išliesėjusi, išsekusi (b. l. 37); iš gyvūno ligos istorijos Nr. 31 matyti, kad apžiūrėjusi vet. gydytoja diagnozavo: išliesėjimą, kūno svyravimą, organizmo būklė silpna (b. l. 38); iš išrašo iš ligos istorijos matyti, kad po poros savaičių apžiūrėjus šunį nenustatyti esminiai sveikatos pakitimai, ligos baigtis – gera (b. l. 40). 3. Iš lauko voljero paimta balta kalė, laikos veislės, apie 4 metų amžiaus – labai išsekusi, krenta ant šono (b. l. 41); iš gyvūno ligos istorijos Nr. 32 matyti, kad apžiūrėjusi vet. gydytoja diagnozavo: šuns išsekimą, išbadėjimą, dėl perdėto jautrumo krenta ant žemės, susijaudinusi sukasi ratu, maistą ryja godžiai, sudaryta dieta žarnyno atsigavimui (b. l. 42); iš išrašo iš ligos istorijos matyti, kad po poros savaičių apžiūrėjus šunį nenustatyti esminiai sveikatos pakitimai, ligos baigtis – neaiški (b. l. 44).

Iš filmuotos vaizdo medžiagos (b. l. 45-55), peržiūrėtos teisiamojo posėdžio metu, vaizdo medžiagos apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti sodyboje nufilmuotų šunų gaišenos, rūkykloje ir voljeruose laikomi šunys. Uždarytų šunų laikymo vietose daug fekalijų, nešvara, maisto ar vandens indai tušti.

Įrodymų įvertinimo motyvai.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Byloje buvo nustatyta, kad sodyboje, priklausančioje ir po mirties paveldėtoje kaltinamojo motinos, buvo rasti ir paimti septyni gyvi ir du nugaišę šunys. Kaltinamasis nurodė, kad šunis sodyboje laikė jo tėvas, kuris mirė 2000 m., ir, nepriklausomai nuo to, jog po tėvo mirties visą turtą paveldėjo motina, jis pagal išgales prižiūrėjo sodyboje likusius šunis.

Taigi kaltinamasis savo laisva valia prisiėmė atsakomybę prižiūrėti gyvūnus (nes dalį šunų savo valia išdalino, kaip pats nurodė), todėl tapo atsakingu ir už tinkamą gyvūnų priežiūrą.

Dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo.

Kaltinamasis nurodė, kad iš paimtų šunų tik keturi buvo jo prižiūrimi, tai yra trys gyvos kalės, kurios buvo uždarytos, ir vienas negyvas šuo - nugaišęs ir užklotas gulėjęs voljere, o kiti iš sodybos paimti šunys, tame tarpe ir nugaišęs šunytis, kaip tvirtino kaltinamasis ir jo tvirtinimas paneigtas nebuvo, į negyvenamą sodybą buvo priklydę patys. Tai, kad sodyboje buvo rastos trys uždarytos kalės ir voljere gulintis nugaišęs šuo, patvirtina ir byloje surinkti aprašyti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai. Liudytojos – (duomenys neskelbtini) darbuotojos patvirtino, kad jos pagavo keturis po sodybą laksčiusius palaidus šunis, tarpe kurių buvo du nesuaugę šunyčiai, kad gyvūnai buvo sulaukėję, nepratę prie žmogaus. Nors iš sodybos buvo paimti septyni gyvi ir du nugaišę šunys, kaltinamajam inkriminuotas nusikalstamas elgesys tik su penkiais gyvūnais, iš kurių du rasti nugaišę, tame tarpe vienas nesuaugęs šunytis. Tačiau išnagrinėjus byloje surinktų įrodymų visumą nebuvo nustatyta, kad sodybos kieme rastas nugaišęs nesuaugęs šunytis buvo kaltinamojo ar jo prižiūrimas. Kaltinamasis nurodė, kad jis nežino, iš kur sodybos kieme atsirado šunyčio gaišena. Jo teiginio nenuneigia ir ta aplinkybė, kad kaltinimas pagal BK 310 str. dėl sodyboje laksčiusių keturių palaidų šunų, tame tarpe ir dviejų šunyčių, kurie galimai buvo iš vienos vados su nugaišusiu šuniuku, kaltinamajam pareikštas nebuvo, duomenų, kad šuniukų būtų atsivedusios kaltinamojo prižiūrimos kalės, pateikta nebuvo. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo kaltinamojo kaltinti dėl nesuaugusio šunyčio, rasto sodybos aplinkoje, žūties, nes kaltinimas dėl šio gyvūno žūties kaltinamajam nėra pagrįstas absoliučiai jokiais įrodymais.

Kaltinamasis kaltinamas, kad dėl jo žiauraus elgesio žuvo suaugęs šuo. Kaltinamasis nurodė, kad po tėvo mirties buvo likęs vienas šuo, kuriam buvo apie 14-16 metų ir kuris nugaišo dėl senatvės, o prieš nugaišdamas ilgokai nieko neėdė, kad nugaišusį šunį jis uždengtą paliko voljere, nes dėl įšalo negalėjo užkasti į žemę, tvirtino, kad prieš tris metus šį šunį dėl pastarojo sveikatos buvo rodęs veterinarui, tačiau šis pasakė, kad šuo tiesiog yra senas, nors po to šuo dar išgyveno net tris metus. Šis kaltinamojo aiškinimas dėl šuns žūties priežasties, tai yra, kad šuo nugaišo dėl senatvės, o prieš nugaišdamas nebesimaitino, paneigtas nebuvo. Nors liudytoja E. B. parodė, kad nugaišęs šuo, jos įsitikinimu, nebuvo senas, jokių objektyvių duomenų dėl paminėtos liudytojos specialiųjų žinių, patvirtinančių jos galimybes nustatyti šuns amžių, taip pat kitų objektyvių duomenų dėl nugaišusio šuns amžiaus, teismui pateikta nebuvo, todėl lieka tik prielaida. Gaišenos patologinės medžiagos patologinio anatominio tyrimo akte tik nurodyta, kad šuo suaugęs, nėra nurodytas bent apytikslis šuns amžius. Priežastys, nurodytos tyrimo akte, dėl ko šuo nugaišo, teismo manymu, taip pat nepaneigia kaltinamojo tvirtinimo, kad šuo nugaišo dėl senatvės, o prieš nugaišimą nebesimaitino. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teismui kategoriškai tvirtinti, kad šuo nugaišo būtent dėl to, kad kaltinamasis su juo žiauriai elgėsi tyčia nešerdamas ir negirdydamas, o ne dėl senatvės – byloje nepakanka.

Dėl žiauraus elgesio su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas buvo suluošintas arba gyvūną kankinat.

Iš byloje esančių įrodymų visumos galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad kaltinamojo prižiūrimiems šunims trūko maisto. Apžiūros metu pas uždarytus šunis nebuvo rasta nei maisto, nei vandens, tačiau voljeruose buvo tušti indai, kas matyti ir iš filmuotos medžiagos, fotonuotraukų, nors pradžioje dėl šios aplinkybės priešingai tvirtino liudytoja E. B.. Tai, kad kaltinamojo prižiūrimiems šunims trūko maisto, be liudytojų E. B., surašiusios gyvūnų priėmimo aktus, L. G. ir R. M. parodymų, patvirtina ir šunų ligos istorijos (b. l. 33-44), iš kurių galima daryti išvadą, kad dėl maisto trūkumo šunys buvo nusilpę, išliesėję. Aplinkybės, kad žiemos metu šunis nepakankamai šėrė neneigė ir pats kaltinamasis. Vienas iš šunų (kalė) buvo rastas laikomas rūkykloje (ar lauko virtuvėje). Kaltinamasis parodė, kad kalę į patalpą uždarė, nes ji rujojo, todėl bijojo, jog ji neištrūktų. Liudytojos R. M., E. B., L. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad rūkykloje (ar lauko virtuvėje) uždarytas šuo buvo laikomas visiškoje tamsoje. Tokia aplinkybė teisiamojo posėdžio metu nustatyta nebuvo. Paminėtos liudytojos teisiamajame posėdyje nurodė, kad ant rūkyklos durų buvo uždėtas tinklas, kuris buvo pakankamai tankus. Iš turimų fotonuotraukų (b. l. 45 – 2014.03.13 00.30-00.44) matyti, kad rūkykla (ar lauko virtuvė) nėra aklinai tamsi, pro, kaip galima suprasti, šviesą, patenkančią į patalpą, šuo yra pakankamai neblogai matomas, kaip matoma ir tai, kad patalpoje daug fekalijų, sąlygos antisanitarinės. Galima manyti, kad šuo buvo laikomas nepakankamai šviesioje patalpoje, tačiau nėra pagrindo tvirtinti, kad šuo buvo laikomas absoliučioje tamsoje. Kiti du šunys buvo laikomi lauko voljeruose, kurie plotu nėra maži, padaryti iš metalinio tinklo, yra šviesūs, padaryti po stogu. Akivaizdu, kad gyvūnams trūko ir veterinarinės priežiūros. Pats kaltinamasis pripažino, jog prižiūrimų šunų tris metus nebuvo paskiepijęs nuo pasiutligės, nenaikino parazitų. Kokios dar, be išvardintų, kaltinime nurodytos gyvūnų gyvybei pavojingos sąlygos turimos minty, nėra aišku. Kaltinime kaltinamasis kaltinamas žiauriai su gyvūnais elgęsis apie 2 mėnesius. Liudytojos (duomenys neskelbtini) darbuotojos darė prielaidą, kad tokia padėtis galėjo trukti apie 6 mėn. Akivaizdu, kad be maisto ir vandens - kaip tai nurodyta kaltinime, šunys nei du, o tuo labiau šešis mėn. išgyvenę nebūtų, vadinasi galima daryti išvadą, kad, kaip tvirtino ir dėl melagingų parodymų davimo įspėtas liudytojas R. B., kuris tvirtino, kad šunys buvo šeriami, kaltinime nurodytą laikotarpį šunys buvo laikomi ne be maisto ar vandens, kt., bet be pakankamo maitinimo ir girdymo, nepakankamai apšviestoje ir neginčijamai nešvariose patalpose. Todėl, kaip nurodyta Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 4 str., kaltinamasis, nepakankamai šerdamas ir girdydamas gyvūnus, laikydamas nešvariose patalpose - žiauriai su jais elgėsi, gyvūnus kankino.

BK 310 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, arba gyvūno kankinimą. BK 310 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Tačiau ATPK 90 str. taip pat numatyta atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnais ir už jų kankinimą. Būtina pripažinti, kad įstatymuose nėra aiškiai nurodytos baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo ribos (šiuo metu Seime pateiktas ir svarstomas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4, 5, 20 str. pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIP-2796, kuriame bandoma aiškiau apibrėžti asmens atsakomybės ribas, projektą lydimuose dokumentuose siūloma, kad baudžiamoji atsakomybė turėtų kilti tik tuo atveju, kai žiaurus elgesys su gyvūnais, jų kankinimas turi pasekmes, t. y. gyvūno žūtis arba jo suluošinimas, kai dėl asmens veikimo ar neveikimo negrįžtamai buvo pažeistos gyvūno kūno dalys, minkštieji audiniai ar kaulų struktūra), todėl nustačius kaltinamojo neteisėtą veiką, sprendžiant ar kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo sudėtis, būtina jo elgesį įvertinti ne tik BK 310 str. bet ir ATPK 90 str. kontekstuose, tai yra ar kaltinamasis yra kaltas padaręs kriminalinį nusikaltimą ar administracinį teisės pažeidimą.

Teismas, šiuo atveju turėdamas diskrecijos teisę asmens veiką vertinti kaip nusikaltimą arba teisės pažeidimą, pabrėžia, kad vertindamas asmens veiką teismas privalo atsiriboti nuo bylos aplinkybių emocinio aiškinimo, kurį teismui pateikė gyvūnus globojančios įstaigos darbuotojos ir byloje surinktų įrodymų visumą vertinti tik įrodymų pakankamumo kontekste.

Aplinkybės, kad visi iš kaltinamojo išimti šunys išgyveno, jau po dviejų savaičių apžiūrėti vet. gydytojo neturėjo esminių sveikatos pakenkimų - bent jau apie tai šunų ligos išrašuose nepažymėta, duomenų, kad jų sveikatai buvo pakenkta negrįžtamai, kad gyvūnai buvo suluošinti - teismui pateikta nebuvo, kaip nėra ir duomenų, jog gyvūnai kaltinamojo būtų buvę mušami, tyčia aktyviu elgesiu žalojami ar pan., atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis, kuris tvirtino šunis prižiūrėjęs nuo 2001 metų, kas paneigta nebuvo, ir jokių faktų dėl anksčiau netinkamai jo prižiūrėtų gyvūnų nuo 2001 metų nustatyta nebuvo, asmuo nebuvo baustas ar įspėtas dėl tokio ar panašaus pobūdžio veikų, į tai, kad filmuotoje vaizdo medžiagoje užfiksuotas tik gyvų gyvūnų pakankamai aktyvus elgesys (šunys juda, neguli), kt., objektyviai, nors ir buvo filmuojama, neužfiksuotas liudytojų nurodytas gyvūnų nesugebėjimas paeiti, griuvimas, atsižvelgiantį į tai, kad kaltinamasis netinkamai prižiūrėjęs gyvūnus kaltinime kaltinamas tik dviejų mėnesių laikotarpyje ir kitų objektyvių duomenų, be liudytojų išsakytų prielaidų dėl neteisėtos veikos tęstinumo, teismui pateikta nebuvo, atsižvelgiant į tai, kad nepakanka įrodymų tvirtinti, jog du šunys nugaišo būtent dėl kaltinamojo tyčinės neteisėtos veikos, teismui neleidžia daryti vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados, kad kaltinamojo žiaurus elgesys su gyvūnais šiuo atveju turi būti vertinamas tik kaip kriminalinis nusikaltimas.

Teismo įsitikinimu, kaltinamojo neteisėta veika šiuo atveju ir šiomis nustatytomis aplinkybėmis turi būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 90 str.

Kaltinamasis, nors ir turintis neįgalumą (40 procentų darbingumas), gaunantis tik apie 185 Eur neįgalumo pensiją, turintis (duomenys neskelbtini) gimusį nepilnametį vaiką, kurį turi išlaikyti, privalėjo suvokti, kad jis turi ir pareigą tinkamai rūpintis gyvūnais, atsakomybę už kuriuos laisva valia, kaip teismas jau pasisakė, prisiėmė. Gaunamos mažos pajamos, sveikatos būklė ar šeiminė padėtis nėra tos priežastys, kurios leistų atleisti asmenį nuo atsakomybės, nes negalintis suteikti augintiniui reikiamos priežiūros, asmuo privalo (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įst. 20 str. 6 d.) perduoti gyvūną naujam savininkui (įskaitant perdavimą gyvūnų globėjui), kuris galės prižiūrėti gyvūną pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus ar kompetentingai pagal įstatymų reikalavimus nuspręsti dėl gyvūno kitokio likimo. Byloje nebuvo nustatyta, kad kaltinamasis gyvūnais netinkamai rūpinosi sąmoningai ir tikslingai siekdamas, kad jie žūtų, siekdamas juos suluošinti ar siekdamas kankinti. Tačiau akivaizdu, kad kaltinamasis aiškiai ribotai suvokia gyvūnui privalomos skirti priežiūros ribas ir priežiūros kokybę, kurios šiuo metu reikalauja ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktai, bet ir Lietuvos ratifikuotos tarptautinės sutartys dėl gyvūnų apsaugos.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, teismo įsitikinimu, nepakankami padaryti kategorišką išvadą, kad kaltinamasis padarė kriminalinį nusikaltimą, todėl R. G. turi būti išteisintas nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 str. (BPK 3 str. 1 d. 1 p., BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kaltinamasis sulaikytas nebuvo, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 74), paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Septyni šunys, perduoti saugoti gyvūnų globos organizacijai (duomenys neskelbtini) ( b. l. 3, 21, 23, 27, 31, 33, 37, 41), gyvūno globos organizacijai savo lėšomis juos gydžius ir maitinus, kaltinamajam neišreiškus noro juos atsiimti, o ir, nepriklausomai nuo šio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra įsiteisėjęs, nesant priimant galutiniam sprendimui dėl kaltinamojo veikos netinkamai, apie ką teismas pasisakė, prižiūrint gyvūnus įvertinimo, paliktini gyvūnų globos organizacijai (duomenys neskelbtini) (Gyvūnų gerovės ir apsaugos įst. 4 str. 5 d.). Gyvūnų globėjai, patyrę žalą dėl netinkamai prižiūrėtų gyvūnų priežiūros, dėl žalos atlyginimo gali kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 301-305 str., 307 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. G., kaltinamą padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 310 straipsnyje, išteisinti nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

7 (septynis) šunis, perduotus saugoti gyvūnų globos organizacijai (duomenys neskelbtini), palikti gyvūnų globos organizacijai (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per dvidešimt (20) dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam Kėdainių rajono apylinkės teismui.