Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 1170/2011

Teisėjas P. B. Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2., 2.4.7., 1.2.14.3.2.5.

2011 m. gruodžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4d., prie paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos jam Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-09-21 nuosprendžiu ir paskirta galutinė bausmė - 6 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo S. T. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. L. naudai priteista 20000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. T. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2010-02-02 apie 07.00 val. tikslu pagrobti svetimą turtą, pro neužrakintas įėjimo duris įsibrovė į nukentėjusiųjų gyvenamąjį namą, adresu Užusienio gt.174, Vilniuje, pateko į kambarį, kuriame miegojo nukentėjusioji D. P.. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, kurio veidas buvo uždengtas medicinine kauke, užpuolė nukentėjusiąją, bandė D. P. lipnia juosta užklijuoti burną ir tikslu įbauginti ją parodė jai daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą (pistoletą). Nukentėjusioji D. P. pradėjo šaukti, išgirdęs jos šauksmą iš kito kambario išbėgo jos sūnus R. P. ir puolė kaltinamąjį S. T., kad apgintų motiną. Kaltinamasis S. T. ranka sudavė nukentėjusiajam tris smūgius į veidą ir galvą, o tyrimo nenustatytas asmuo daiktu, kuris buvo panašus į šaunamąjį ginklą, smogė R. P. į galvą, ko pasekmėje nukentėjusiajam R. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaltinamasis S. T. su nenustatytu bendrininku nuvedė nukentėjusiuosius D. P. ir R. P. į kitą kambarį, liepė atsisėsti ant sofos. Tyrimo eigoje nenustatytas asmuo lipnia juosta surišo jiems rankas ir užklijavo R. P. burną, taip atimdamas galimybę priešintis. Pastūmė nuo lovos tame pačiame kambaryje buvusią senyvo amžiaus invalidę nukentėjusiąją J. L., kuri pargriuvo ant grindų. Kaltinamasis S. T. lipnia juosta surišo rankas nepilnametei nukentėjusiajai A. P.. Jo bendrininkas, grasindamas D. P. ir R. P. daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, reikalavo pasakyti, kur yra pinigai. Kaltinamasis S. T. kartu su tyrimo eigoje nenustatytu bendrininku, ieškodami pinigų, išvertė visus daiktus iš spintų, lovų, po ko kaltinamasis S. T. nuvedė nukentėjusiąją D. P. į jos kambarį, ten laidu nuo kompiuterio surišo jai kojas ir reikalavo pinigų už parduotą žemę, vėliau grįžo į kitą kambarį, kur kartu su bendrininku apžiūrėjo baldus, o J. L. lovoje suradę 20 000 Lt paėmė pinigus ir pasišalino iš namo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad S. T. padarė BK 180 str. 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme S. T. neprisipažino nusikaltęs bei parodė, kad plėšimo jis nevykdė, Užusienio gatvėje tą rytą nebuvo, šios miesto gatvės nežino ir pažįstamų asmenų toje gatvėje neturi, nukentėjusiųjų P šeimos nepažįsta, o nusikaltimo padarymo metu jis buvo savo gyvenamojoje vietoje, adresu Liepkalnio gt.106, Vilniuje, kur gyvena kartu su N. O., kadangi serga diabetu, ryte jam reikia leisti insuliną.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo proceso metu patikrinti objektyvūs įrodymai neginčytinai patvirtina, kad kaltinamasis S. T. kartu su bendrininku 2010-02-02 apie 7.00 val. įvykdė plėšimą P. šeimos atžvilgiu, įsibrovę į jų namus Užusienio gt.174,Vilniuje. Tai patvirtinta nukentėjusiųjų D. P., A. P., R. P., liudytojų M. L. parodymais. Nors apeliantas kategoriškai neigia įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą, nukentėjusioji D. P. asmens parodymų atpažinti metu iš trijų asmenų atpažino S. T., kaip asmenį, kuris panašus į vieną iš asmenų, kuris dalyvavo 2010-02-02 plėšime ( t.1 b.l.140-141). Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji dar kartą patvirtino, jog yra įsitikinusi, kad S. T. dalyvavo užpuolime.

Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad nukentėjusiųjų name, adresu Užusienio gt.174, Vilniuje, daiktai kambariuose išmėtyti, ant grindų rastos ir paimtos lipnios juostos atkarpos, kambaryje, pažymėtame Nr.1, ant grindų rasta ir paimta cigaretės nuorūka, kieme rasti du laužtuvai, kurie buvo įsmeigti į sniego pusnį ( t.1 b.l.12-36 ), nustatyta, kad jie nepriklauso namo gyventojams.

Nors nuteistasis skunde nurodo, jog įvykio vietoje rasta nuorūka negali būti objektyviu įrodymu, patvirtinančiu jo dalyvavimą apiplėšiant nukentėjusiuosius, tačiau specialisto išvadoje Nr.140-(693)-ISI-1113 nustatyta, kad ant cigaretės nuorūkos, paimtos kambaryje Nr.1 ant grindų, 2010-02-02 įvykio vietos apžiūros metu Užusienio g.174, Vilniuje, rastų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su S. T. genotipu, tikimybė, jog egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų S. T. lokusų genotipui, t.y.atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė negu 0,0000000000005 procentų ( t.1 b.l.58-61).

Vertindamas šios labai svarbios įrodymų visumoje specialistų išvados patikimumą, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog cigaretės nuorūka buvo rasta įvykio vietos apžiūros metu ant grindų kambario, kuris apžiūros metu buvo pažymėtas Nr.1. Įvykio vietos apžiūra buvo atlikta nepraėjus 2 valandoms po įvykdyto plėšimo.

Liudytojos N. O. parodymai, į kuriuos dėmesį atkreipia apeliaciniame skunde nuteistasis, nepaneigia neginčytinų, S. T. kaltę patvirtinančių įrodymų.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis anksčiau teistas 3 kartus, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto bendrininkų grupėje) bei pagrįstai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, viršijančią įstatyme numatytos bausmės vidurkį.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti.