- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-10-12
- Bylos Nr.
- I-8175-789/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pran.), Petras Viščinis
- Pareiškėjas
- E. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Faina Kukliansky
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjo E. I. atstovei advokatei Fainai Kukliansky, atsakovių Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atstovei Agnei Jokšaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. I. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. I. (toliau – Pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2007-05-08 sprendimą Nr. (15/3-10)-8P-497 kaip neteisėtą ir įpareigoti priimti sprendimą, kad Pareiškėjas gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, kaip asmuo, kurio senelė G. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Departamentą atlyginti padarytą 100 000 Lt moralinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) paaiškino, kad 2003 m. kreipėsi į LR ambasadą Izraelyje dėl LR pilietybės ir pateikė dokumentus, įrodančius, kad jo senelė ir tėvas buvo LR piliečiais. Departamentas priėmė 2007-05-08 sprendimą Nr. (15/3-10)-8P-497 nepripažinti Pareiškėjo LR piliečiu, kadangi Pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jo senelė G. S. buvo LR pilietė. Pareiškėjas teigia, kad toks Departamento sprendimas prieštarauja LR pilietybės įstatymui, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl Departamento pareigūnų veiksmų atlikimo vilkinimo ir neteisėtų veiksmų patyrė moralinę žalą, kurią vertina 100 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b.l.21-23) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Pareiškėjo skundo esmė – Lietuvos Respublikos pilietybės klausimo sprendimas pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95-4087) 1 straipsnio 1 punktą. Pareiškėjas LR pilietybės klausimui spręsti pateikė dokumentus, kurie, pasak Pareiškėjo, gali įrodyti jo senelės G. S. turėtą LR pilietybę iki 1940-06-15: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-09-05 pažymą Nr. R4-3535 apie G. S. pilietybę, kurioje nurodyta, kad Vilniaus mst. seniūnijos archyviniame fonde, G. S. užsienio paso gavimo 1919-1922 m. byloje yra 1918-09-19 laikinas asmens liudijimas Nr. 1440, išduotas Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūros, kuriame nurodyta, kad G. S. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Pilietybė“ įrašyta „Lietuvos“. Dokumente yra įrašas „Piliet. Šito liudijimo užregistruotas III Nuovadoj – Vilniaus Miesto Piliečių Apsaugos – ant. I (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Vilnius, Rugsėjo 1920.15 d.“; 2) laikiną asmens liudijimą Nr. 1440, išduotą Baranovičių pabėgėlių stovyklos G. S., (duomenys neskelbtini) amžiaus, g. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 26 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams spręsti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Kadangi G. S. laikinas asmens liudijimas Nr. 1440 buvo išduotas 1918-09-19 Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūros, t. y. išduotas ne Lietuvos valstybės institucijos, be to šis liudijimas išduotas, kai dar nebuvo jokio teisės akto, reglamentuojančio Lietuvos pilietybę, šie dokumentai buvo pateikti svarstyti Komisijoje LR pilietybės klausimams nagrinėti. Komisija LR pilietybės klausimams nagrinėti rekomendavo pateiktus dokumentus pripažinti nepakankamais turėtai pilietybei iki 1940-06-15 įrodyti (2007-03-20 protokolas Nr. (15/3-7) 7K-58).
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarimu konstatavo, kad Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas yra Izraelio pilietis, todėl nuo 2006-11-16 Izraelio piliečio E. I. klausimas dėl LR pilietybės negali būti sprendžiamas pagal Pilietybės įstatymo 1 str. 1 p., todėl prašymas pripažinti jį Lietuvos Respublikos piliečiu yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsakovas pažymėjo, kad Pareiškėjas privalėjo įrodyti Departamento neteisėtus veiksmus, atsiradusią neturtinę žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovas pažymėjo, kad prašydamas priteisti iš Departamento 100 000 Lt neturtinę žalą, Pareiškėjas turi įrodyti, kad Departamentas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius jo veiklą. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai turi būti taikomi tol, kol jie nėra pakeisti, panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad jis, vykdydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006-04-24 įsakymo Nr. IV-154 nuostatas, veikė neteisėtai. Atsakovo tvirtinimu, Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis realiai patyrė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytus neigiamus padarinius. Pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės pagrindų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Departamentas neteisingai vertino pateiktus dokumentus, istorinius faktus ir įvykius. Pareiškėjo atstovė išvardijo dokumentus, liudijančius, kad Pareiškėjo senele ir tėvas buvo LR piliečiai. Pareiškėjo atstovė nurodė, kad pateiktas dokumentas, t.y. G. S. asmens liudijimas, išduotas 1918 m. rugsėjo 19 d. repatriantų stovykloje Baranovičiuose, ant kurio uždėta Vilniaus piliečių apsaugos III nuovados rezoliucija apie jos Lietuvos pilietybę yra dokumentas, tiesiogiai įrodantis turėtą pilietybę. Nurodė, kad Departamentas, spręsdamas E. I. pilietybės klausimą, vilkino sprendimo priėmimą ir neteisingai įvertinęs pateiktus dokumentus priėmė neteisėtą sprendimą. Paaiškino, kad pareiškėjas nesikreipė į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kadangi Pareiškėjas turi senelės pilietybę įrodančius dokumentus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad minimas asmens liudijimas buvo išduotas 1918 m. ne Lietuvos valstybinės institucijos, kai dar nebuvo priimtas 1919 m. Pilietybės įstatymas. Pažymėjo, kad Pareiškėjas Lietuvos piliečiu gali būti pripažintas tik tada, kai atsisakys Izraelio pilietybės.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad pareiškėjas E. I. gimė (duomenys neskelbtini) Izraelyje ir yra šios valstybės pilietis. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo vardu išduotas Izraelio piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2001-02-04, pratęstas 2005-08-01, galiojantis iki 2011-02-03 (b.l. 27-28).
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, kad 2003 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Izraelyje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės; apie sprendimą Lietuvos Respublikos ambasada Izraelyje pranešė 2007-07-11 (b.l. 6, 11-13).
Migracijos departamentas 2007-05-08 priėmė sprendimą „Dėl E. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“ Nr. (15/3-10) 8P-497, kuriame nuspręsta, kad „E. I., g. (duomenys neskelbtini), E. I., nėra Lietuvos Respublikos pilietis, kadangi pateikti dokumentai neįrodo jo senelės G. S. turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., be to asmuo yra kitos valstybės pilietis“(b.l. 10).
Ginčo santykius reguliuoja 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Nr. IX-1078. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pripažino, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja LR Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai; taip pat, kad minėto punkto nuostata „jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo“ prieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pilietybės įstatymo 26 straipsnio (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, įrodantys, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: išlikę Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; dokumentai apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta apie turėtą Lietuvos pilietybę; asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje. Jeigu šių dokumentų nėra, gali būti pateikiami: dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.; priesaikinis pareiškimas, patvirtintas notarine tvarka arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos pareigūno; užsienio valstybės paso patvirtintas nuorašas ir kiti dokumentai. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, įrodantys, kad asmens tėvai ar seneliai, vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriame jis pripažįsta save lietuviu. Jeigu nėra pakankamai dokumentų, įrodančių asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę arba patvirtinančių lietuvių kilmę, šis klausimas gali būti svarstomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytoje Komisijoje Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti arba šie duomenys nustatomi teismo tvarka. Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta, kad sprendimus dėl asmenų, nuolat gyvenančių užsienyje, Lietuvos Respublikos pilietybės pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 ar 3 punktus, taip pat dėl išsaugojusių teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus asmenų, nuolat gyvenančių užsienio valstybėse, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 3 dalį priima vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija.
Pareiškėjas savo teisę būti pripažintam Lietuvos Respublikos piliečiu grindžia šiais byloje esančiais įrodymais: laikinuoju asmens liudijimu Nr. 1440, 1918-09-19 išduotu Baranovičių stovyklos komendantūros G. S. (vokiečių k.) (b.l. 43-47), Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006-09-05 pažyma „Apie G. S. pilietybę“ Nr. R4-3535, kurioje pažymėta, kad „Vilniaus mst. seniūnijos archyviniame fonde, G. S. užsienio paso gavimo 1919-1922 m. byloje yra 1918-09-19 laikinas asmens liudijimas Nr. 1440, išduotas Baranovičių pabėgėlių stovyklos komendantūros, kuriame nurodyta, kad G. S. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini). Skiltyje „Pilietybė“ įrašyta „Lietuvos“. Dokumente yra įrašas „Piliet. Šito liudijimo užregistruotas III Nuovadoj – Vilniaus Miesto Piliečių Apsaugos – ant. I Portova g-vė Nr. 13 b.6 Vilnius, Rugsėjo 1920.15 d.“. Šie dokumentai buvo pateikti Departamentui . 2007-05-08 Departamentas, atsižvelgęs į Komisijos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams nagrinėti rekomendaciją (2007-03-20 protokolas Nr. (15/3-7) 7K-58 (b.l. 24)), priėmė sprendimą „Dėl E. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“ Nr. (15/3-10) 8P-497, kuriame nusprendė, kad E. I. nėra Lietuvos Respublikos pilietis, „kadangi pateikti dokumentai neįrodo jo senelės G. S. turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., be to asmuo yra kitos valstybės pilietis“.
Pareiškėjas teismui papildomai pateikė šiuos dokumentus: formą, pridedamą prie prašymo išduoti pasą (lenkų k.) (b.l. 60-62), kurioje be kita ko nurodyta G. S. nuolatinio buvimo vieta Vilnius; 1921-11-19 G. S. įgaliojimą (b.l. 58-59), namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)1919-1931 m. namų knygos ištraukas (lenkų k.) (b.l. 53-57, 71-72).
Pateikti teismui dokumentai nėra pakankami patvirtinti, kad G. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940-06-15. Be to, Pareiškėjas nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių jo ir G. S. giminystės ryšį. Nė vienas teismui pateiktas dokumentas nepatvirtina fakto, kad G. S. buvo Pareiškėjo senelė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kad G. S. yra Pareiškėjo senelė, ir kad G. S. turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-11-13 nutarime pripažino, kad šio Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra ir tie šiame punkte nurodyti asmenys, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, prieštarauja LR Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas yra Izraelio valstybės pilietis. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktu ir Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimu, Izraelio valstybės pilietybę turintis asmuo negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad E. I. kreipėsi į atitinkamas institucijas su prašymu įgyvendinti jo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne su prašymu atsakyti į klausimą, ar jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Asmuo, turintis kitos valstybės pilietybę, negali būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu netgi tada, jei būtų nustatyta, kad tai yra asmuo, iki 1940-06-15 turėjęs Lietuvos pilietybę, ar jis yra asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kad G. S. yra Pareiškėjo senelė, ir kad G. S. turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15, kad E. I. yra Izraelio valstybės pilietis, ir teisinį šio ginčo reglamentavimą, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2007-05-08 sprendimas „Dėl E. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“ Nr. (15/3-10) 8P-497 yra teisėtas ir pagrįstas.
Migracijos departamento 2007-05-08 sprendimo „Dėl E. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“ Nr. (15/3-10) 8P-497 priėmimas nereiškia, kad Pareiškėjas negali kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymu atsakyti į paklausimą, ar jis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat Migracijos departamento sprendimo priėmimas neatima E. I. teisės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų (giminystės ryšio, senelės turėtos pilietybės) nustatymo.
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą atlyginti padarytą 100 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamo funkcijų vykdymo, teisės aktų pažeidimų ir pareigų neatlikimo teisės aktų nustatytais terminais.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.250 straipsniuose yra numatytos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Migracijos departamentas 2007-05-08 sprendimu „Dėl E. I. Lietuvos Respublikos pilietybės“ Nr. (15/3-10) 8P-497 nepripažindamas E. I., g. (duomenys neskelbtini), E. I., Lietuvos Respublikos piliečiu neteisėtų veiksmų neatliko. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės pagrindų – neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo E. I. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.